2014-06-18 14:14
man nekliuvo niekas išskyrus šitą:
žingsnis – tu jau įbridęs iki kelių ir visas kūnas pasidengia žąsies oda, dar žingsnis, dar, dar – ir tu jau gali panardinti visą savo kūną, įpratusį prie vandens šalčio
ir tai, kad buvo peršokta prie to tu
man nenuobodu. įtraukė iš karto. šito romano nenumesčiau neperskaičiusi. jeigu ir toliau panašų kokybės lygį išlaikysit, bus puiku.
2014-06-18 11:02
Ačiū, draugai, už nuomones. Jos gerokai palankesnės, nei manote. Vien jau dėl to, kad susijusios su ant kalno želiančia žolyte ir krūmais, o ne pačiu kalnu.
Dėl nuobodulio tikrai ironizavau: "man nuobodu" - tai kažkas panašaus į moterišką "kažko noriu". Tokiais atvejais dažnai padeda seksas, ko draugui Arimui ir palinkėčiau. Kalbant apie literatūrą, bent man įdomios knygos baugėsi maždaug paauglystėje, gal ties 500 riba, - likę 1500 perskaitytųjų tebuvo nykios ankstesnių pasakojimų variacijos, - tad tokie pareiškimai man kelia juoką.
Dėl draugės LO pastabų: su keletu sutikčiau (ypač paskutinėmis), bet apskritai... kaip čia pasakius? Tarkim, paveikslas yra paveikslas ir apsuktas, ir susuktas, ir pakištas po lova. Ar visgi teigsite, kad susuktas paveikslas tampa nebe paveikslu, o kažkuo, kas "turėtų būti" paveikslas? Žodžiu, nepainiokite paties piešinio su paveikslu kaip visuma. "Referatiška" pastraipa: kaip tuomet pavadintumėt, tarkim, Murakamio prozą? Kursiniais darbais? Pavyzdžiui, gal pusė "Prisukamo paukščio kronikų" - pezalai apie šmirinėjimą po namus, valgio gaminimą, ėjimą į skalbyklą. Laimei, Murakamio nemėgstu, todėl čia tik menka pastraipėlė, kurios tikslas - nupasakoti situaciją. Na ir t.t.
Bet kuriuo atveju, ačiū už pastabas ir nuomones, draugai. Net jei jos labiau ne apie tekstą, o mane patį, kaip kad draugo Spaudo atveju.
2014-06-18 08:28
Yra pasipuikavimo savimi.
Kliuvo atlikėjų, muzikos kūrinių, paveikslų vardinimas. Per gausiai tokios apimties tekstui. Ir tai ne tas pats, kas parašyti: "Mano mama buvo pamišusi dėl Justino Bieberio."
Dar tie dirbtiniai poetiškumai...
Kur aš jį mačiau? :)
2014-06-18 00:26
Apie turinį labai sunku kažką pasakyti. Vienas skaitytojas pasakė, kad nuobodu. Manau, labai įžūlu tai teigti perskaičius tris romano puslapius, tačiau nesutinku ir su tuo teiginiu, kad reikia kurti nuobodžius romanus, na, tikiu, kad tai pasakyta tik ironiškai. Iš savo patirties žinau, kad dauguma man labiausiai patikusių kūrinių pradžioje atrodo žiauriai nuobodūs. Svarbiausia, kad iš to kažkas būtų, kad tai, kas sakoma, pasiteisintų, atsilieptų vėliau. Kaip sakoma, dabar sėjam, vėliau pjausim.
Toliau pateiksiu tai, kas man skaitant kliuvo. Nepykit, kad tai daugiausia bus tik neigiami komentarai. Ne iš blogos valios tai darau. Ir gali būti, kad tai, ką sakau, yra visiška nesąmonė. Priimkit tai kaip mano nuomonę, ir tiek.
"traiškė miegą tarytum praeivio batai kelyje pasitaikiusią sraigę: abejingai ir nenumaldomai" - pirmiausia pakišate tokį puikų palyginimą, o tada visą meną sutraiškote nutėkšdami paaiškinimą, ką buvo norėta pasakyti. Mano galva, tai neatleistina klaida.
Toliau vėl daug gražių metaforų, palyginimų - skaityk ir žavėkis, bet... nelaimė ta, kad besigrožėdamas pamiršti apie ką iš tiesų skaitai...
"Vyzdžiai po vokais sujudėjo, tačiau akys liko užmerktos." - šis pastebėjimas gali būti padarytas tik žiūrint iš šalies, tuo tarpu pasakojimas yra iš to gulinčiojo perspektyvos. Taigi, man čia palieka šioks toks nesklandumas.
"kur kalbėjo paveikslas" - gal turėtų būti "kur turėjo kabėti paveikslas" arba "kur paprastai kabėdavo"? Nes dabar iš vėl šiek tiek trūksta logikos - jis mato kabant paveikslą, nors jo nesimato, jis apsuktas...
"Priėjo prie muzikinio centro, išėmė kompaktinį diską su Šuberto „Mirties ir mergelės“ įrašu. Vonioje nusiskusto – eilinį sykį prasikruvindamas randą – paskui nusiprausė po dušu ir, apsibintavęs ranką, patraukė virtuvėn. Užkaitęs virdulį įjungė radiją, bet beveik tučtuojau išjungė – krizenantys ir dirbtinai linksmi vedančiųjų balsai varė iš proto. Užsipylęs kavą, H. suplakė keletą kiaušinių, paskui išėmė iš šaldytuvo porą virtų bulvių ir saujelę vyšninių pomidorų, viską supjaustęs suvertė į indą su kiaušiniais. Šliukštelėjo plakinį keptuvėn, užbėrė po žiupsnį druskos ir trinto baziliko, galiausiai uždengė dangčiu, o pats su kavos puodeliu grįžo ant sofos ir įsijungė televizorių." - paskaitykite šią pastraipą darkart. Ar neatrodo, kad čia kažkas negerai? Referatus taip rašo, ne romanus.
O tas profesorius mostagavo, mostagavo, mostagavo... Pamėginkite rasti sinonimų.
"Kokia muzika tinkamiausia važiuojant į Fermą? Linksma? Ne, tikrai ne. Mąsli? Galbūt. Tragiška? Iš dalies. Romantiška ir seksuali? Hm. Jis aiškiai žinojo, kokia muzika tinka kiekvienam jo žingsniui – ėjimui į parduotuvę, maudynėms vonioje, valgio ruošimui, – bet tokios, kuri derėtų važiavimui į Fermą, tiesiog nebuvo." - tokios vietos, mano manymu, yra šio pasakotojo stiprybė. Tuo kažkas pasakoma, ne vien tik vardijama, atsiranda identitetas.
"H. prisiminė, kokią neapykantą jam keldavo dauguma universiteto dėstytojų, visi tie apspangę ir savo knyginiame pasaulyje gyvenantys dėdės ir tetos." - labai jau šabloniška.
labai aukšto ūgio --> labai aukšta
vilkėjo tamsias kelnes ir baltus marškinėlius --> vilkėjo tamsiom kelnėm ir baltais marškinėliais
Krito į akis tai, kad tas H. labai daug rūko. Suprantu, kad taip bandoma kurti veikėjo įvaizdį, bet jei taip ir toliau, tikrai taps įkyru. Reikia saiko.
Be to, pirmosiose pastraipose susidaro įspūdis, kad kalbama vos ne apie lavoną, kuris drybso paslikas. Tuo tarpu po kelių minučių jis stovi ir kaip niekur nieko skutasi, kepa kiaušinienes, žiūri tv ir laimingai sau vairuoja į fermą. Manau, arba ta pirmoji pastraipa gerokai persūdyta, arba vėliau trūksta tos savijautos atgarsių.
Tai tiek.
2014-06-17 22:35
būtent ;)
2014-06-17 17:48
To ir buvo siekta, drauge. Kai aplink tiek romanų, kurie įtraukia praktiškai nuo pirmo puslapio, taip norisi ko nors nuobodaus.
2014-06-17 17:02
Nuobodu. Kol kas.
|
|