Nebėr

Kai reikėtų tylėti, aš prabylu.

Niekynė ir šuva. Kodėl? Klausimas, kyląs iš pasąmonės, lieka neatsakomas; ant kelių, visai nekaltai, tykšta sūrymas, tai iš akių ir be tikslo. Aš neverkiu, tiesiog tykšta ir nieko padaryti nenoriu. Žodžiu, gryniausias egocentrizmas.
Sėdžiu, rymau; meluoju. Tupiu susirietęs, alkūnes į kojas įrėmęs. Rankos spaudžia galvą, neva tai laiko ją; debteliu po kojomis, o tenai, o Dangau! Tenai rankuotas ir kojuotas kirminas, gulįs ant žemės paslikas, jau įlipęs dvidimensinėn erdvėn - antroji dimensija, antroji iš vienuolikos esamų -  aš nustėręs;

Nekas, sakau sau tyliai.

Nusiraminu, atsistoju, šuo nekreipia dėmesio. Vangus šuo, bet ir stojuosi atsargiai. Šluostau sūrymą nuo savo veido ir galvoju - geras šuo. Tupi sau, uostinėja, bet nekandžioja. Teigiama tankio fliuktuacija. Itin draugiška.
Perkeliu koją kiton pusėn, kad veidas geriau matytųsi, ir pasimato jis gerai. Neoriginalus man rodosi šis veidas. Na tiek jau to, galvoju, visokių gi būna. Magasi paliesti, bet baisu. O jei įkąs draugiškumo netekusi fliuktuacija? Priverčiu kairiąją nusileisti - taigi ji ne tokia svarbi -  šuo nė krust. Dalia kiek palengvėja ir pajaučiu šiurkščią odą. Ne šaltą, tik truputį vėsią.

Pūvantis kirminas ne šaltas?

Ne šaltas, bet tikrai negyvas - antraip gi spurdėtų - nors savito šarmo jam netrūksta.  Kvapo jam gaižaus irgi nestinga; atsitraukti nenoriu, akies krašteliu pastebiu abejingą šuns žvilgsnį ir nusprendžiu dar kurį laiką patyrinėti. Didžiai mano nuostabai kirminas ima riestis ir trauktis, kol sumažėja per pus, tuomet per trečdalį. Išryškėja kontūras kirmino pilve. Spurda ir dusliai amsi. Dar vienas šuo? Spėlioti nereikia; kirminas traukiasi toliau, ligi kol mažasis padarėlis išsprūsta pro burną - vos gyvas, vos drebantis.

Brisiau - jis man priminė Brisių - kaip tu?

Nieko. Glostau glitų kailį ir girdžiu urzgimą, bet urzgia ne Brisius. Tai draugiška fliuktuacija. Nieko nelaukusi puola manąjį Brisių ir sudrasko į skutus. Gaila, na bet to ir reikėjo tikėtis.