Rašyk
Eilės (72016)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10314)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Rosiers gatvėje buvo daug namų. Vieni dailesni, kiti – ne tokie dailūs. Dar daugiau toje gatvėje buvo langų. Vieni su langinėmis, kiti su gėlėmis, pakabintomis ant mažų balkonėlių. Vieni aklinai uždaryti su užtrauktomis užuolaidomis, slepiančiomis buitį, pykčius ar vienišus vakarus. Kiti – atlapoti, su sklindančiais pusryčių kvapais ar su žmonėmis, stovinčiais prie lango ir rūkančiais savo rytinę cigaretę. Kartais pasitaiko ir tokių, iš kurių sklinda muzika, kuria kai kurie piktinasi, kad drumsčia gatvės ramybę, o kiti sustoja paklausyti ar tiesiog pratęsia melodiją niūnuodami, lipant i autobusą. Kad ir kaip bebūtų, šita gatvė buvo didelė erdvė, kurioje tilpo visos meilužės, sudaužyti puodeliai, pridegintas maistas ar neparuošti namų darbai – viskas, ką mes norim nuslėpti, del ko mes jaudinamės ar didžiuojamės labiau už viską pasaulyje.
Tai buvo tikro paryžietiško stiliaus gatvelė. Namai buvo nelabai aukšti, suklijuoti vienas prie kito ir visada atrodė, kad jiems trūksta vietos, nors tuo pačiu metu visa gatvė tiesiog alsavo laisve, erdve ir istorijomis. Taip pat Rosiers gatvė nebuvo plati, todel būdamas vieno pastato bute galejai puikiausiai matyti tai, kas dedasi bute priešais esančiame name. Nežinia, ar žmonės, kurie niekada nėra gyvenę paryžiuje, tai priimtų kaip privatumo trūkumą ar kaip tik, kaip privalumą ir galimybę paslapčiomis įsiskverbti į kitų asmeninį gyvenimą. Patys paryžieciai to nelabai pastebėdavo ir nesureikšmindavo. Gal tik vieną kartą, kai madam Dubois išgelbėjo pasikarti ketinantį beviltišką rašytojėlį, žmonės suprato, kaip arti jie vienas kito gyvena ir kaip mažai vienas apie kitą žino. Tiesą pasakius, tie a. k. a kaimynai, kuriuos skyrė daugiausiai trys metrai tuščios erdvės – net nesisveikindavo. Prasilenkdami gatvėse tik dar labiau nuleisdavo galvas, susitraukdavo i kuprą, nes turbūt tiesiog tingėjo stengtis užmegzti pokalbį ar apsimesti, kad jiems idomu, kur kas kada užliejo kažkieno butą. Gal tik du žmonės, kurie gyveno vienas priešais kitą, skyrėsi nuo tos abejingųjų masės.

Jinai gyveno aptriušusiame name. Dažai nubyrėję nuo suskilinėjusių sienų, langinės atsilupinėjusios ir vietomis padengtos pelėsiu. Iš namo išorės puikiai matėsi, kad juo jau seniai niekas nebesirūpino, nors tai galejo būti nuostabaus grožio statinys. Jos butas buvo antrame aukšte ir svetainės, bei virtuvės langai išėjo į Rosiers gatvę. Ji buvo viena iš tų, kur langus visada palikdavo atidarytus, nes negalėdavo užmigti, nejausdama vėsaus oro gūsio, kai ji atsiguldavo tamsoje ir iškišdavo vieną koją ant antklodės, o kitą palikdavo po ja. Ant jos mini balkonelio tureklų kabėjo vazonai gėlėms, kur dar styrojo kotai nuo tų laikų, kai ten gyveno pati buto savininkė. Ji pati neturėjo nei noro, nei laiko, nei motyvacijos užsiiminėti tokiomis smulkmenomis
Jos svetainė buvo senamadiško stiliaus kambarys aitriai geltonomis-oranžinėmis sienomis. Baldai – tamsaus medžio, padengti vietomis suskilinėjusiu laku. Iš pirmo žvilgsnio kambarys atrodo neskoningai įrengtas, apšnerkštas ir troškus, tačiau įsižiūrėjus jame buvo daug gražių detalių, kurios kiekvienam kambario kampui dave skirtingą atmosferą. Ant vienos sienos kabojo ‚prisukamo apelsino\' plakatas. Ant, kaip ji vadino ‚lauktuvių lentynos\' buvo prikrauta visokiausių smulkmenų - statulelių, vėliavų, ženkliukų, paveikslelių, džiovintų gėlių, kankorėžių ir smilkalų. Ji taip niekada ir nesuprato, ar jos draugai, parveždami visą šitą šlamštą, juokavo ar ne, tačiau ji pagalvojo, kad visa tai duoda charakterį jos svetainei. Toje lentynoje taip pat buvo knygų, tačiau ne tam, kad jos būtų skaitomos. Ji tiesiog galvojo, kad tai yra graži dekoracija, kaip ir senovinis pianinas, kurį jai paliko jos močiutė. Taip pat ant sienų buvo prikabinta ‚vintažinių\' suknelių, skrybėlių, kampe įspraustas buvo senas raudonas toršeras su kutais apačioje. Kambaryje vyravo harmoniška betvarkė ir ji, taip pat būdama neprastos išvaizdos mergina, besistaipydama savo svetainėje jam suteikė dar daugiau šarmo, o ji pati atrodė, kaip daili šarka, strikinėjanti tarp savo blizgučių.

Jisai gyveno bute priešais jos langus. Jisai rytais keldavosi į darbą, gerdavo savo puodelį kavos prie lango, vakarais valgydavo savo bliūdą makaronų su vis kitokiu padažu, žiūrėdavo televizorių ir guldavosi miegoti. Ir visąlaik vienas. Tai gali skambeti gana apgailetinai, bet jam netrūko žmonių. Jis jautėsi patenkintas, turintis savo asmeninę erdvę, kuria su niekuo nereikia dalintis. Jis buvo patenkintas savo neblogu butu, kuris, atsižvelgiant į jo amžių, buvo ganėtinai prabangus. Jam patiko jo darbas, o makaronai buvo jo mėgstamiausias patiekalas. Vienintelis dalykas, kuris jam trukdydavo užmigti, tai mergina, gyvenanti priešais jo langus. Ta visąlaik susivėlusi, visąlaik apsirengusi per dideliais rūbais, bet tokia graži, tokia graži mergina. Ir ta jos erdvė, jos butas buvo tarsi jos skraistė. Jinai alsavo visu tuo, ką turejo savo svetainėje. Jis priskyrė kiekvienam daiktui, kurį ji turėjo savo bute, po istoriją. Kaip ji gavo tą, kaip ji vaikščiojo po antikvarines parduotuves, ieškodama būtent tokio toršero ar kaip, ji, kaskart keliaudama i kitą šalį, parsiveža mažą jos vėliavos versiją. Bet labiausiai jam patiko tai, kaip žaisdavo jo vaizduotė, kai įsivaizduodavo ją miegamajame, kurio jis nematė ir turbūt niekada nematys. Kaip kvepia jos patalynė, kiek pradetų skaityti knygų guli šalia jos lovos. Jis buvo beveik tikras, kad ji šneka per miegus, nes tai tik dare ją dar labiau idomesne. Jam patiko muzika, kurią ji leisdavo, ir žmonės, kurie ateidavo i svečius. Jam patiko, kad ji gėrė dažniausiai romą ir, kad neturėjo televizoriaus. Jam patiko, kad ji buvo tokia neturtinga, bet sugebejo buti tokia nerūpestinga. Kaip ji skleidė laisvę ir aistrą.

Tačiau jiems vis nepavykdavo susitikti. Galbūt taip buvo dėl to, kad jų gyvenimo tvarkaraščiai buvo sudėlioti visiškai kitaip. Arba galbūt dėl to, kad vienas iš jų stengėsi išvengti kito? Kad ir kaip bebūtų, viena diena jie susitiko. Ir visiškai ne toje gatvėje, kur abu gyveno, ir net ne bare, kuris buvo visiškai šalia jų. Jie susitiko vakarėlyje, kurį rengė jų bendras pažįstamas. Jam tai buvo vienas iš tų įsimintiniausių vakarų, nes tą vakarą jis suprato, kad tas pažįstamas buvo vienintelis dalykas, ka jis turėjo bendro su ja.


Jų pokalbis ėjosi sunkiai. Jisai iškart pastebėjo, kad ji atrodo pavargusi ar nuobodžiaujanti, niekaip negalejo apsispręsti. Iškart pastebėjo, kaip ji staigiai puolė apkalbinėti žmones. Iškart pastebejo, koks siauras jos mąstymas, kokia ji pati neįdomi ir visiškai kitokia, nei ji atrodė savo svetainės fone. Jis suprato, kad jai buvo labai lengva buti nerūpestinga ir spinduliuoti ta laisve, nes turėjo tevus, kurie ‚neturėjo sunkumų\'. Ir tą vakarą visas jo vaizduotės darbas per tą laiką, kol jie gyveno vienas priešais kitą, pradėjo byrėti – jos kelionės po senovines parduotuves, tos veliavėles atrodė, kaip niekad svetimos ir jai netinkačios. Iš tikrųjų, jis tada suprato, kad visi tie daiktai priklause jai, bet buvo visiškai ne jos. Viskas buvo aplink ją, bet iš tikruju tai buvo skirtingos dalelės skirtingų žmonių, kuriuos ji pasiglemžė ir pavertė kaip savo. Jis tik dabar pamatė, kad jai visiškai netinka ta lupdažio spalva ir sklastymas per šoną. Ir tik dabar pajautė, kaip ji siurba jo asmenybę ir krauna ant tos lentynos kaip vėliavėles, kokia ji varginanti ir įkyri.

Pamelavęs, kad už dešimties minučių jis turi būti kitur, jis staigiai smuko iš jos spąstų ir grįžo į savo namus, kurie gal ir nebuvo tokie įdomus ar neįprasti, tačiau jis jaute, kad čia jo namai. Ir tik atsigulus į lovą, jis prisimine istoriją, kai jam buvo 9 – jis važiavo su tėvais atostogoms į Kroatiją ir jie norėjo nusipirkti ledų. Jis pasiėme ryškiai žydros spalvos – jam jie atrode tokie neįprasti ir įdomūs ir pagalvojo, kad skonis turi būti toks pats. Bet pasirodo, kad tai buvo kramtomos gumos skonio ledai. Sintetiniai, neskanūs ir nuviliantys. Ir kas blogiausia, kad tie ledai jo ne tik kad neatgaivino, bet dar ir paliko neapsakomą troškulį.

Tokia buvo ir ji. Graži pažiurėti, bet tik tiek.
2014-05-21 21:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą