Seno lagamino istorija

-Ką skaitai? – klausia mano kolega žvelgdamas per petį. Pakeliu galvą nuo storo mokslinio leidinio.
- Ankstyvųjų civilizacijų atsiradimą ir vystymasį.
Tomis numoja ranka.
- Gailiuos, kad paklausiau, vaiki. Ir ką tu įdomaus randi tose senienose?
Sukrizenu. Tomis geras draugas ir kolega. Padėjo man pasijausti savu kai atėjau dirbti į oro uosto apsaugą. Mūsų darbas prižiūrėti salę ir „Pamestų ir rastų“ lobių kampelį. Mano todėl, kad aš jaunas, man tik 24. Nesenai gavau šį darbą, ir kadangi jis toks aktyvus ir pilnas iššūkių dar spėju mokytis istoriją bei mitologiją. Čia tikroji mano aistra ir Tomis tą žino. Vargšas vos vaikštantis dėdulė niekaip nesupranta kodėl aš į savo jaunas smegenėles kišu visokius senus karus, imperatorius, dievus. Nors šiaip mane domina ne patys faktai, o juos supančios istorijos, legendos, padavimai. Nuo pat ankstyvos vaikystės rijau pasakas, paskui perėjau prie mitų.
-  Juk jau sakiau. Is-to-ri-jas, - šypteliu.
Tomis tyliai nusikeikia ir į mūsų begalinį lobyną meta kažką didelio ir sunkaus.
- Ką ten taip mėtai? – klausiu. – Gal nori, visą oro uostą sugriaut?
- Nu jau nuo seno aptriušusio čemodano tai niekas nesugrius, vaiki.
Pašoku lyg įgeltas. Senas? Aptriušęs? Niekam nereikalingas (bent jau kolkas)? Noriu jį apžiūrėti. Tomis, matydamas mano susidomėjimą ima juoktis.
- Ir šitos senienos tau reikia? Tai gal ir visą lobyną pasiimsi? – siūlo traukdamas storą rudos odos lagaminą nuo šlamšto krūvos viršaus. – Bjaurus kaip trys velniai. Kam tau jo reikia....
- Siaubas, seni, na ir bambi. – atkertu imdamas neatrastą lobį. – Aš noriu žinot ką šitas lagaminas išgyveno.
- Tai ką, pasidėsi prieš nosį ir paklausi?
Sunkiai atsidūstu dėdamas lagaminą ant stalo.
\- Žiūrėk. Pagamintas jis... – apžiūriu apačią ir šonus ieškodamas gamintojo ženklo. – 1955 metais. Senukas jau. Žmonės tiek neišlaiko. Oda vienoje pusėje nusidėvėjusi, kitoje ne, apkaustai aptrinti. Ką mums tai sako?
Tomis trukteli pečiais.
- Kad čia senas šlamštas?
- Ne, bambekli tu. Kad ir kur jis keliavo buvo mylimas, naudojamas dažnai. Naudotas vyro, net moterys tokius daiktus kaip oda saugodavo labiau. O dabar atidarykim, pažiūrėkim kuo tu gyveni senas drauge.
Spynelės atsirakina vos man prilietus. Nudžiungu.
- Vadinasi priklausei mechanikui, inžinieriui arba siuvėjui. Tokie žmonės su savim nuolat turėjo alyvos buteliukus ir mėgo, kad sistemos būtų gerai suteptos.
Lėtai atidarau lagaminą. Mane pasiekia ilgai gulėjusių rūbų ir dulkių kvapai.
- Paskutiniu metu tavęs niekur neėmė, bičiuli. – šypsaus. – Rūbai apkandžioti kandžių, tad nebuvo išimti bent metus. Kas atsitiko? Šeimininkas prarado aistrą keliauti?
- Iš kur ištraukei, kad savininkas išvis keliavo kur toli? Gal namie trynė, kaip dėžę ar dar ką? – įsiterpia Tomis.
- Ne ne ne. Jei toks didelis daiktas būtų naudojamas kaip skrynia jis būtų stabiliai kažkur padėtas ir nejudinamas kaip kokia spintelė. Plius mūsų nutrintas draugas turi krūvą įspūdžių iš visos Europos. Visi šonai išpuošti lipdukais. Štai Londonas 62-ieji, o ten Paryžius 66-tieji. Net Romoj 71-aisiais pabuvo. Ohoho... Talinas, Budapeštas. Po lipduką maždaug kas dvejus metus... Tik va paskutinio trūksta.
Tomis numoja ranka.
- Fantazuoji, vaike.
- Nenori, netikėk, bet aš tau sakau, kad šis lagaminas savininkui daug ką reiškia. Nepaliktų juk daikto kurį puse gyvenimo brangino. Va jei sužinotumėm kieno jis galėtumėm gražinti.
- ką čia nusišneki, - pyksta kolega. – Dar pradėk šlamštą keleiviam į namus tampyt... Jei čia toks auksas kaip tu skiedi tai keturiom atlėks pasiimt.
Susiimu už galvos.
- Nė velnio tu nesupranti. Žiūrėk. Tu vedęs kiek? 25 metus, taip?
- Nu... – bamba senukas.
- Tai pasakyk. Dėl kokios priežasties nusiimtum žiedą. O jei ir tektų ar išeitum ramiai, susikišęs rankas į kišenes, žinodamas, kad jo neturi?
Kolega susimąsto.
- Ne, ieškočiau kol rasčiau.
- Būtent. Tokie daiktai paliekami tyčia arba nepaliekami išvis. Reikia sužinot, kodėl kažkas varginosi skristi su visu dideliu lagaminu tam, kad jo atsikratytų.
Tomis nustoja bambėti ir prisėda šalia manęs. Dabar jis panašus į bylą tiriantį detektyvą. Gal netyčia atradau jo užslėptą aistrą?
- Nu nu. Pasakok toliau, čemodanų užkalbėtojau.
Nuleidžiu negirdom juokelį ir tęsiu tyrinėjimą. Rūbai tikrai ilgai nejudinti. Vos kurį palietus pakyla dulkių debesėlis. Ir nors abu su Tomiu imame čiaudėti mano pastangos nėra bevaisės. Po rūbai randu nedidelį ryšulėlį. Tai daug laikraščio iškarpų, nuotraukų, laiškų. Pastaruosius perskaitau pirmiausiai. Kažkokia mergina vardu Ana pranešė savininkui Česlovui, kad negali be jo gyventi, ilgisi jo ir prašo ją aplankyti, kai tik jis grįš ir komandiruotės. Visi laiškai siųsti į skirtingus miestus. Štai Roma, Briuselis, Paryžius. Ir metai su lipdukais sutampa. Vadinasi Česlovas turėjo kažkokias svarbias pareigas dėl kurių jį mėtė po visą Europą. Toliau imuosi nuotraukų. Ana besišypsanti, Ana su gėlėmis, Ana prie upės, Ana saulei leidžiantis. Savu lauku ji buvo graži, turėjo kerinčią šypseną. Toliau nuo 55-tųjų prasideda Ana kartu su Česlovu. Vestuvinės nuotraukos. Turbūt šį lagaminą jie gavo kaip vestuvinę dovaną. Tada keletas nuotraukų kartu kas keletą metų. Ir niekur nėra vaikų. Turbūt jie jų neturėjo. Sprendžiant iš nuotraukų jie kartu išliko visada... Kai nusprendžiu, kad nuotraukos pasakė viską pereinu prie laikraščio iškarpų. Jos tvarkingai surūšiuotos nuo seniausių iki naujausių ir kiek matau visos susijusios su Ana. „Jaunoji savanorė nepalieka badaujančių nelaimėje“, „Įkurtas pirmasis nevalstybinis alkstančiųjų fondas“ „Rajono geradarė nepalieka nelaimėje gaisre nukentėjusių šeimų“ Metai iš metų ji darė gerus darbus. Skaitant šias antraštes man ima stipriau daužytis širdis. Kažkur yra tokia nuostabi... Staiga sustingstu ir lyg apsėstas spoksau į paskutinę iškarpą. Tomis mane papurto.
- Ei, kas atsitiko? Atrodai kaip pamatęs vaiduoklį. – Parodau jam iškarpą kur didelėmis storomis raidėmis parašyta „Garsiausia miesto filantropė žuvo dėl neblaivaus autobuso vairuotojo kaltės“ Anos nebėra. Ji žuvo... Kai Česlovas buvo kelionėje. Ir nuo to laiko jis nepalietė lagamino, kaltindamas save. Turbūt nė iš namų išėjęs nebuvo. Įkišu virpančią ranką į šukų kišenėlę ant lagamino dangčio. Kiek žinau tai būdavo mažų daiktelių laikymo vieta... Mano pirštai apčiuopia nedidelį apvalų daiktą. Jis šaltas. Atsargiai suimu pirštai ir ištraukiu. Moteriškas vestuvinis žiedas. Jos žiedas.
Abu su Tomiu tylėdami žiūrime į mažą metalo gabalėlį. Mano mintys sukasi lyg vijurkas. Kodėl žmogus paliktų kažką tokio brangaus? Juk čia jo gyvenimas. Čia ji. Žmonės nepalieka to, kas svarbu nebent.... Pašoku nuo kėdės, čiumpu paskutinę iškarpą.
- Sulaukusi gražaus 65 metų amžiaus, - murmu sau po nosimi ryte rydamas straipsnį. – Netikėtai žuvo.... ant Alyvų ir Saulės gatvių sankryžos. Su gyvenimu atsisveikino 19: 40 kai autobusas važiuojantis... Tomi, kiek dabar valandų?!
- Sep-septynios atrodo, o ką?
- O ta, kad šiandien birželio antra. – rikteliu vilkdamasis striukę ir mėgindamas sugrūsti viską į lagaminą. Žiedą įsimetu į džinsų kišenę, kad nepamesčiau. Nors ir sutrikęs, bet Tomis nusprendžia sekti mane ir ima rengtis. – Lygiai prieš tris metus žuvo Ana. Buvo partrenkta 5-to autobuso, važiuojančio pro Alyvų ir Saulės kampą 19: 40. Judėk gi tu, reikia spėt.
- Kur spėt? – vejasi mane draugas. – Į metines?
- Ne, blyn! - rikteliu. Išbėgdamas sumurmu kažką apie ekstra atvejį kolegoms ir skriste nuskrendu prie mašinos. Kol ją atrakinu mane prisiveja garsiai šnopuojantis Tomis. – Žmonės nepalieka to kas svarbu, nebent tai nebesvarbu. – tęsiu. - O vienintelis svarbus dalykas tampa nesvarbiu kai nebeketini gyvent.
- O viešpatie su viešpačiukais, - sumurma baltas kaip popierius Tomis sėsdamas į mašiną.
Keliu skriejame link miesto centro. Vis žvilgčioju į laikrodį matydamas kaip greitai skrieja brangios minutės. 19: 20, 19: 32...  Mintyse abu su Tomiu meldžiamės kad spėtume laiku. Pagaliau pasiekiame Saulės gatvę ir artėjame link Alyvų kampo. Štai Česlovas. Sunykęs, susikrimtęs senukas, ašarų kupinomis akimis, kuris stovi per centimetrą nuo judrios gatvės. Jis žengs. O štai ir sumautas autobusas. Kaip tyčia laiku. Iš anksto matau, kad nespėsiu sustabdyti mašinos ir patraukti Česlovo iš kelio... Tad aš ar nestabdau.  Mano mašina atsitrenkia Į tuščią priekinį autobuso kampą. Žmonės viduje buvo supurtyti, bet sužeistų būti neturėtų. Tomiui viskas irgi gerai. O štai aš susilaužiau ranką. Nors velniai nematė tos rankos. Išlipu iš mašinos, stebiu kaip Česlovas mėgina lėtai atsitraukti. Iš akių matau, jis bandys vėl. Ir net jei rytoj įsirėšiu į kitą autobusą jis nesiliaus, kol 5-tasis kursuos pro Alyvas ir Saulę.
-Česlovai, palaukit! - rikteliu. – Nereikia. Taip negalima. – Česlovas manęs neklauso, bet bent jau užčiaupiau besiplūstantį penktojo vairuotoją. Pasiveju senuką, sučiumpu už senos raukšlėtos rankos. Mūsų akys susitinka. – Česlovai, prašau. Ne šitaip. Ana to nenorėtų. – jaučiu kaip mano veidu rieda ašaros.
Apsiblaususios senuko akys akimirkai nušvinta.
- Tu pažinojai mano Aną? – girdžiu kaip Tomis pūškuoja mūsų link su lagaminu.
- Ne ne. Aš dirbu oro uoste. Radau lagaminą. Ir pasižiūrėjau, paskaičiau... Atsiprašau... – man pinasi liežuvis, imu mikčioti.
- Tai iš kur tau žinoti, ko nori mano Ana? – senukas vėl apsiblausia, ištraukia ranką ir eina tolyn. Tomis sustoja šalia manęs, lyg tikėdamasis, kad žinau ką toliau daryti. Matau sulinkusią tolstančią Česlovo nugarą.
- Jūs ir pats žinot! - išgirstu save rėkiant ant visos gatvės. Žmonės įtariai spokso į mane. Turbūt ašarojantis ir rėkaujantis jaunuolis su lūžusia ranka ir didžiuliu lagaminu atrodo... įdomiai. – Ji visą gyvenimą padėjo kitiems, tai kodėl išduodat jos tikslus? Juk jei galėjo ji visada padėdavo. Visada. O jūs galit praeit pro alkanus? Pro benamius. Pro išmestus gyvūnus galų gale... Jei jau ruošiatės švaistyt jums likusius metus tai bent padarykit ką gero!
Senukas atsisuka ir žvelgia į mane.
- O kokia prasmė?! – rėkia. Mus skiria maždaug 40 metrų. – Darai darai gerai ir pažiūrėk kuo baigiasi....
- O ar jai reikėjo prasmės?! Ar ji kada abejojo tuo, ką darė?! Ar kada atsitraukė, nes buvo persunku?! – balsas stringa gerklėje, drebu kaip epušės lapas.
Senukas kurį laiką masto, tada grįžta pas mane. Lėtai, su senjorams būdinga ramybe. Matau liepsną jo akyse.
- Tu teisus, - taria senolis ir.. nusuka man ausį. Dukart!
- Au, už ką? – suinkščiu. Senolis nusišypso.
- Pirmas už tai, kad gelbėdamas tokį nukvakusį senį kaip aš rėžeisi į autobusą. Rizikavai gyvybėm, buvai kvailys. O antras už tai, kad stovi čia ir laidai gerklę, kai tavo ranka lūžus. I ligoninę tau reikia. Ir dar. Atiduok mano lagaminą. Pasiknaisiot mat užsimanė, kad tave kur....
Nusišypsau, stebiu, kaip Tomis perduoda lagaminą. Tada vėl sustabdau Česlovą.
- Ko dar, vaike? Dar velnių gaut nori? - Be žodžių įspraudžiu jam į delną žiedą. Senukas pasižiūri į jį ir jo akys prisipildo ašarų. – Na dink, dar ranka nukris. Bėk iš čia... Kaip ten tavo vardas.
- Aš Nerijus. – ištariu. – Prašau, nebelaipiokit nuo šaligatvio ne vietoj.
Senukas šypteli.
-Ne ne. Aš paimsiu kelis vaikus. Ir išauklėsiu gerai, kaip kad tu auklėtas. Tik autobusų gadint tai nemokysiu.
Visi trys nusijuokiam. Pamojuojam ir pasukam savais keliais.  Su Tomiu lėtai grįžtame prie avarijos vietos kur jau zuja policija.
- Žinai, vaiki, visai man tavo istorija patinka. Tik pasakyk tu man... Pas tave visos istorijos pamokos tokios judrios ir pavojingos?
- Oi ne, ką tu. Ši buvo vienintelė tokia. Turbūt...
- Na tada man tavo istorija ir mito kažkas patinka.... Pala pala. Sakei turbūt?
Mūsų pokalbį nutraukia medikė, norinti apžiūrėti mano ranką. Kol ji apžiūrinėja aš mąstau pats sau. Keistas tas gyvenimas. Keistos ir istorijos. Ypač seno lagamino istorija...