Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Visa gręžiančios sūnaus lėliukės persmeigė iki pat tos vietos, kurią vadinu Zona O.  O - nes oi, nes och, nes ohoho, nes opapa, nes o tai tau... ir panašiai. Žodžiu, suvirpino iki sielos gelmių. Ir aplinkos žaismingumas nė kiek nepadėjo sušvelninti tose gelmėse skambančių akordų.
- Mama, ar dabar tau skauda? - skardus balselis atsimušė į dryžuotos cirko palapinės šonus ir trenkėsi tiesiai į krūtinę kaip be gailesčio paleistas tinklininko kamuolys.
Vaikystėje, matydama sergančius tėvus, senelius, galvodavau, kad pati mirštu. Mirštu nuo baisos ligos, kurios negali įveikti jokie vaistai, nes su ta liga niekada nebuvo susidurta ir aš pirmoji ja serganti. Nepakeliamas jausmas. Susirūpinusių artimųjų žvilgsniai ir šnekos tik dar labiau blogino situaciją. Norėjosi padėti, pagydyti, o galėjau tiek nedaug.
Pamenu, kaip kartą močiutei patyrus priepuolį, išbėgau į kiemą, griebiau šluotą ir nieko nematančiomis akimis brūžinau plyteles, keldama dulkes ir pjuvenas, ką tik supjautų malkų pašonėje. Metusi šluotą, bėgau šiltnamin, ravėjau. Nuskynusi agurką, nešiau močiutei. Gydyti. Sakiau, kad jis stebuklingas, kad padės. Nepadėjo. Močiutė kitą žiemą mirė. Ne dėl ligos, avarijoje. Artėjant Valentino dienai...

Prieš atsakydama į vaiko klausimą, parodžiau pirštu į arenoje įsižiebiančias šviesas, ko gero tik todėl, kad nukreipčiau sūnaus dėmesį. Žiūrėdamas į akis, jis įžvelgtų tai, ką aš norėjau nuslėpti. Skausmą. Juk aplink nebuvo nei šluotų, nei šiltnamio su stebuklingais agurkais. Gal būtų atidavęs saldžiai rožinę cukraus vatą, kurią dabar tvirtai suspaudęs laikė kimbančiame delniuke, bet aš nenorėjau.
- Neskauda. Aš visai sveika, žinok. Todėl mes šiandien čia ir atėjome. Pasilinksminkim, gerai?
O linksma man nebuvo. Nekenčiau cirko. Kvailas užburtas ratas, kuriame gyvūnai verčiami bėgioti ant priekinių letenų, šokinėti vienas kitam per galvas, per degančius lankus, o akrobatai žvilgančiais plunksnuotais kostiumais - kyburiuoti palubėje ir tampytis, riestis bučiuojant sau užpakalius. Simpatijas kėlė tik klounai - nerangūs, nejuokingi, bet nuoširdūs didžiapėdžiai, kurie primena išblyškusius, visada besišypsančius kvailokus raudonplaukius skandinavus. Klounams dažnai nesiseka, rankose sprogsta balionai, besilenkiant gėdingiausiose vietose plyšta rūbai, ant galvos krenta įtartinos plytos. Ir dėl tos simpatijos, matyt, kaltas mano noras visada padėti. Atrodo, įsiveržus į areną, paimsiu už rankos raudonnosį ir nusivesiu pažaisti į smėlio dėžę. Kad atsipalaiduotų. Juk negali visiems patikti, tai kam taip stengtis?

Iš garsiakalbių pasigirsta cirko direktoriaus balsas, jis, aišku, intriguojančiai pristato, kas laukia gerbiamos publikos ir linki ponams bei ponioms gero vakaro. Pats nepasirodo, nenusilenkia. Siunčia pirmąjį savo protežė: folijos kostiumu vilkintį akrobatą, kuris, turiu pripažinti, gana įspūdingai leidžiasi iš žydro palapinės skliauto. Šitas, ko gero, bus gimęs tokiam darbui, gražu žiūrėti ir sunku suvokti, kaip įmanoma taip mikliai suktis aplink savo ašį, neišsinarinant rankų ir nesidrebiant žemyn galva į grindis. Net nepanašu, kad tai jam grėstų, ko nepasakyčiau apie kitus matytus akrobatus. Kaskart jiems pasirodant patirdavau baimę ir svetimą gėdą. Įemptos virpančios rankos, už lanko kliūvančios sustingusios kojos, vos vos pataikančios ten, kur reikia. Matyta?
Šįkart, berods, viskas kitaip ir teks keisti nuomonę, nors to daryti nemėgstu. Folija, suprask: kosmonauto kostiumas, į smegenis siunčia signalus apie geresnę kokybę. Įsijaučiu į veiksmą mėnuliu virtusioje arenoje, čia staiga iš smėlio kraterių išsprogsta (kitaip paaiškinti neįmanoma) vietiniai gyventojai su virbalų antenomis ausyse. Gal visa tai skamba pernelyg banaliai, bet vaizdas keri. Mano berniukas jau užhipnotizuotas, palinksta į priekį praverta burna ir seka keturrankių mėnuliečių salto, paveiktų nežemiškos gravitacijos ir euforijos, išvydus kaip raketą atskridusį svečią. Pagaliau suprantu, kas yra šio pasidirodymo kabliukas. Muzika. Skamba Bethoveno Mėnesienos sonata. Pataikyta tiesiai į dešimtuką. Gniaužia kvapą, darosi... neramu. Neatmetu galimybės, kad tiesiog trūksta oro ar dūstu nuo akstesnio sūnaus klausimo. Kodėl taip sunku į kai kuriuos atsakyti? Kodėl norisi, kad kai kurių klausimų niekas nebūtų uždavęs ar pati nebūčiau jų leptelėjusi?

- Kaip mes dabar gyvensim? - po laidotuvių metaliniu roboto balsu paklausė senelis. Gal tik garsiai pagalvojo. Bet mus visus kankino ta pati mintis. Žinojome: be močiutės viskas bus kitaip. Ir kortų namelis ėmė byrėti. Pusryčiai strigo gerklėse. Pietūs be skonio gulė skrandžiuose. Vakarienės kai kada net nebuvo valgomos. Dienos įsigėrė tuštumos dvelksmu, savaitės nesiskyrė viena nuo kitos. Planai virto eilinių mėnesių skaičiavimu, o nauji metai ateidavo ir praeidavo atnešdami Nieką. Svajojau, kad laikas peršoktų į tą etapą, kai galėsiu vadintis suaugusia, kai pradėsiu savarankiškai pildyti tuštumas - darbais, žodžiais, žmonėmis. Laikas peršoko, tuštumos vietomis lyg ir sulopytos, bet ne aklinai. Be to, natūralu, kad vieni pasakyti žodžiai (norom ir ne visai), kiti (ne) padaryti darbai ir sutikti žmonės atvėrė naujas gilias prarajas. Taip ir vaikštau skylėta, kiaura. Sunkiausiom akimirkom jaučiu, kaip lyjant lietui, per tas skyles praleidžiu vandenį, palieku šlapius pėdsakus, kurie pašvietus saulei garuoja skleisdami blogą kvapą.

O mėnulio-cirko arenos kvapas jau bemaž buvo pabostantis, pernelyg primenantis Žemę ir giliausius jos syvus, deginančią plazmą, atsiplėšusią ir ne per toliausiai nutysusią Dievui kuriant Pasaulį. Nuobodulį pakeitė nustebimas, akrobatas virto klounu, gal kiek netradiciu... Folijos aprėdas transformavosi į Adomo kostiumą, kūno spalvos maudymuką. Pirma mintis - varge, šis veikėjas itin seksualiai nusiteikęs ir kažin ar penkiamečiui derėtų tai matyti. Bet penkiametis juokėsi, matyt, interpretavo savaip. Antra mintis - keista, bet ši programos dalis ir man patinka. Scenoje vystėsi mėnulietės ir klouno iš Žemės linija. Užkariauti dailiosios lyties atstovę nebuvo lengva. Vėl norėjosi ištiesti pagalbos ranką liūdesio apimtam pajacui. Susivaldžiau. Visgi nesinorėjo tapti vakaro žvaigžde apsiuosčiusia kosmoso dulkių, o savanorių į sceną kol kas nekvietė. Išoriniame pasaulyje girdėjosi romantiškos muzikos garsai, o vidiniame - Mario Benedetti eilėraštis apie vyrą žiūrintį į mėnulį.

...


blausiai šviesdamas mėnulis
per ilgus amžius sugebėdavo paversti
meilę paširdžiuose į iškreiptas beskones linksmybes
o žemės neteisybes į perlamutrinį skaudulį

...

Dresuoti žvėriukai labiausiai sužavėjo mano mažąjį DaktarąAiSkaudą, kuris iki šiol dar neturėjo jokio nuosavo naminio gyvūnėlio, net vėžliuko. Vaikas jų niekada neprašė, o mes ir nepirkom, nors pati mielai būčiau užveisusi mini zoologijos sodą. Kiekvienas gatvėje sutiktas katinėlis buvo potencialus mano globotinis, iki susituokiant vis parsitysdavau ką nors namo. Paskui ėmiausi save kontroliuoti. Tada taip reikėjo. O dabar pykau ant dresuotojo, gainiojančio baltapūkius pudelius su šmaikščiu botagėliu ir norėjau juo išpliauškinti tą nelemtą gyvūnų kankintoją.

Likusi programos dalis nebesukėlė didesnių emocijų, pavargau sėdėti ir žvigčiodama į laikrodį laukiau pabaigos. Pabaigoje, kaip planavau, nepavyko greitai pasprukti, teko nusileisti sūnaus norui įsiamžinti nuotraukoje su gauruota meškute. Sutikau. Pati turiu nuotrauką su rudąja, kai buvau šiek tiek vyresnė už savo sūnų. Nuėjome. Stovėdami eilutėje ir laukdami turėjome nemažai laiko. Stebėjimui. Mano žvilgsnis krypo į talentingąjį akrobatą - klouną. Akys buvo tokios pažįstamos. Savos. Nuojauta stipriai purtė. Tą pačią akimirką, kai prisiartinome prie jo ir Mašos, mano burna prasivėrė klausimui, kurio ir pati nesitikėjau:

- Gal sutiktumėte su mumis pavakarieniauti?

Nuvilsiu, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tai, ką saitote nėra meilės istorija. Meilei kol kas vietos Zonoje O nėra. Po avarijos (dar vienos) prabėgo (?) tik pusmetis. Fizinės žaizdos apgijo, bet tuštumos Zonoje O atsivėrė sulig plaučiausios Mėnulio jūros perimetru. Jis - neišgyveno. Taigi istorija apie mano cirką. Cirką, kuriame sutikau brolį. Žinojau, kad jis kažkur egzistuoja, bet niekada jo neieškojau, o jis neieškojo manęs. Ėjome kiekvienas savo ratu, kol galiausiai mūsų keliai susidūrė toje vietoje, kurioje mažiausiai to tikėjausi. Cirko rate - arenoje.
2014-04-21 16:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą