Atspindžiai (3 dalis „Pasaulis anapus“; 35,36 skyrius)

35

                                                                    PRISIMINIMAI

DŽEIKAS SKAUSMINGAI SUINKŠTĖ. Kai pramerkė akis, galva svaigo, o vaizdas kurį laiką sukosi, kol galiausiai viskas sustojo savo vietose, ir jis susiprato nuogas tysantis ant keraminių plytelių vonios kambaryje. Gali būti, kad buvo trumpam atsijungęs. Viskas atrodė miglota.
    Atsistūmus nuo grindinio rankomis, jam pavyko pamažu atsistoti. Atsiminęs, kas nutiko, jis skubiai save apžiūrėjo. Kūnas buvo švarus, vis dar aromatingai kvepėjo muilu. Atitraukęs  išblukusią taškuotą dušo užuolaidą nežymiai atsiduso. Ten taip pat nebuvo nieko neįprasto – aprasojusios plytelės, o iš ne iki galo užsukto čiaupo lašėjo vanduo. Nieko daugiau. Tik tvinksinti galva toje vietoje, kuria paslydęs trenkėsi į grindis. Pažvelgęs į veidrodį jis pamatė iššokusį guzą, kuris stūksojo tarp plaukų, virš avarijos rando, ir nubrozdintas alkūnes. Na ir dienelė.
    Geriausia, ką galėjo padaryti, tai kristi į lovą ir pabandyti išsimiegoti, o jau rytoj paskambinti daktarui Hoveriui ir suderinti susitikimą. Gal pavyktų išsiaiškinti, kas su juo vyksta. Tačiau šis scenarijus jam pačiam pasirodė nepatrauklus. Be to, buvo įsitikinęs, kad jam nepavyktų po tokios dienos lengvai užmigti. Jis jau seniai negali lengvai užmigti. Jei daugeliui ateinanti naktis reiškė artėjantį poilsį, kuomet galės atsipūsi, išsimiegoti ir pailsėti, jam ateinanti naktis reiškė didėjantį nerimą. Nerimą dėl to, kokia bus ši naktis. Kartais jis tos nakties net laukdavo, nes tikėdavosi patekti Ten, ir ištrūkti iš iki negalėjimo įgrisusios kasdienybės, tačiau paprastai artėjanti naktis jam kėlė baugulį.
    Jis susirinko drabužius, išmėtytus prieškambaryje, kad vėliau eidamas pro šalį neužkliūtų ir nenusisuktų sprando. Šiandien vieno skrydžio gana. Tada nuėjęs virtuvėn išsitraukė viskio butelį. Kai jį šiek tiek pavertė, norėdamas įpilti šlakelį gėrimo į stiklinę, pastebėjo kaip virpa jo rankos. Panašu, kad šįvakar vieno stiklo nepakaks atsipalaiduoti prieš miegą. Jis pačiupo butelį ir kartu su stikline nusinešė su savim prie virtuvinio stalo.
    [Tu vėluoji!
    Jau tiek valandų, tu išties labai vėluoji!
    Džeikas susiraukė nuo balso, suskambėjusio jo galvoje.
    [Tik tak, tik tak...
    Jis pagalvojo apie Baltąjį Triušį iš pasakos apie Alisą stebuklų šalyje, be paliavos baksnojantį pirštu į kišeninį laikrodį.
    Dribtelėjęs ant kėdės Džeikas pažvelgė į laikrodį, kuris rodė pusę vienuoliktos. Tada išmaukė gėrimą ir įsipylė dar. Bet balsas galvoje vėl ištarė - tu vėluoji!
    Jis papurtė galvą. Ne, jis niekur nevėluoja, jis niekur neturi eiti!
    Vėluoji, vėluoji, vėluoji, - kartojo balsas, tapdamas vis labiau įsakmus ir atgrasus. Vėluoji! Džeikas bandė jį ignoruoti, bet jis skambėjo vis garsiau ir garsiau, kol visai užvaldė jo mintis, o jo kojos ėmė nekantriai trepsenti.
    Vėluoji, vėluoji, vėluoji!
    - Ne, po velnių!!! – sušuko Džeikas ir sukandęs dantis sviedė puspilnę stiklinę į sieną.
    Viskas nuščiuvo, pasiliko tik sunkus Džeiko alsavimas, kuris po truputį taip pat nuslopo. Kas jam darosi..? Džeikas išsekęs sukniubo ant stalo. Nesunkiai būtų galėjęs pradėti žliumbti. Apėmė gili neviltis. Kas su manim darosi..?
    Jam pasirodė, kad kažkas su juo žaidžia. Lyg žiūrėtų į jį iš šono ir patenkintas kvatotų stebėdamas, kaip jis kraustosi iš proto.
    Kai kolegos palydėjo jį iš Tonio kabineto, jis buvo įniršęs kaip įsiutintas bulius, jo kraujas virte virė, ir pats pagalvojo neįsivaizduojantis, ką tą akimirką galėjo iškrėsti, jei kas būtų dar labiau pakusinęs jo pyktį. Jam nebūdingi tokie nerviniai protrūkiai, jis visada mokėjo tinkamai save valdyti. Dar pabudęs šį rytą nieku gyvu nebūtų patikėjęs, kad gali nutikti kažkas panašaus. Viskas pamažu kaupėsi, bet atrodė, kad panorėjęs gali visa tai kontroliuoti.
    Pasinėręs į prisiminimų kartoteką Džeikas pabandė iškapstyti kokių nors prisiminimų, kur jis būtų taip pat nesusivaldęs, galiausiai pratrūkęs. Kažkur iš tolumos iškilo padriki prisiminimai iš vaikystės, kuomet jau gyveno pas tetą Emą ir lankė vietinę mokyklą.
    Mokslai jam sekėsi neblogai, tačiau tuo pačiu jis niekaip netiko būti mokytojų numylėtiniu. Nors būdavo dienų, kai jis be vargo galėjo ant lentos išspręsti uždavinį, kurio neišspręsdavo nė vienas kitas vaikas klasėje, ar staiga paklaustas atsakyti į klausimą, nors prieš tai teisingai neatsakė niekas, vis dėlto dažniausiai jis buvo išsiblaškęs, visada – nekalbus, o ir nevengdavo prisivirti košės įsiveldamas į muštynes, o vėliau, kuomet susirado draugų – į bendras su jais išdaigas, kurias taip pat galėjai vadinti niekšybėmis.
    Džeikas prisiminė, kai vieną rudens popietę jis, Bilis Belafortas ir Donis Prestonas nukniaukė moters rankinę. Dvi moteriškės sėdėjo ant suoliuko netoli vaikų žaidimo aikštelės ir buvo pasinėrusios į gilias diskusijas apie vakar matytą pokalbių šou. Berniukų trijulė sėdėjo ant kito suoliuko, kiek toliau nuo jų, ir valgė šokoladu glaistytus saldainius, kuriais pasidalino Bilis. Jo mama dirbo kažkokioje saldainių parduotuvėje ar fabrike ir dažnai namo parnešdavo įvairiausių gardumynų. Taigi retkarčiais šiek tiek kliūdavo ir jam su Doniu.
    Viena iš moterų kalbėdama ir kažką vaizduodama rankomis stipriai susimuistė, ir jos rankinė, gulėjusi ant suoliuko greta, parkrito ant žemės. Donis kumštelėjo Džeikiui ir Biliui šonan, ir visi sužiuro. Moteris nepastebėjo, kas nutiko, ir toliau šnekučiavosi. Trijulė surezgė planą. Jie visi pakilo eiti ir prasuko ratą pro suoliuką, ant kurio sėdėjo moterys. Ėjo pro šalį lakstydami, stumdydamiesi ir klegėdami, o Džeikiui stumtelėjus Bilį, tas pasinaudojo proga ir priartėjęs prie suoliuko pačiupo besivoliojančią ant žemės rankinę. Tuomet kaip niekur nieko nuėjo šalin.
    Jie nusinešė ją prie apgriuvusio ūkinio pastato, kur dažnai žaisdavo, ir kurį sutartinai vadino baze, toliau nuo pašalinių akių. Apspitę aplink iškratė rankinės turinį. Jie buvo apimti smalsumo, o akys išsiplėtusios bėgiojo tai šen, tai ten. Tai, ką jie darė, buvo neleistina, ir tai dar labiau kaitino jų kraują. Ten buvo piniginė, šukos, pora lūpdažių, nosinaitė ir mažas veidrodėlis. Pirmiausiai jie išnarstė piniginę, kur rado dvi dešimtines kupiūras ir saują smulkių monetų.
    - Mes turtingi! – sušuko Bilis ir juokdamasis mestelėjo keletą monetų į viršų, tačiau Džeikis jį išsyk nutildė, visiškai nesinorėjo, kad kas nors juos čia išgirstų ir atėjęs pamatytų, ką jie veikia.
    Piniginėje taip pat rado rankdarbių būrelio nario bilietą, kuriame buvo parašytas tos moters vardas ir pavardė - jie jau buvo išsitrynę iš Džeiko atminties. Bilis dar šiek tiek pasivaipė prieš veidrodį, vaizduodamas, kad dažosi lūpas, ir susidomėjimas rankine pamažu išblėso. Iškilo klausimas, kaip pasidalinti pinigus. Tačiau Džeikis pasiūlė jiedviem pasidalinti juos perpus, nes pats nepanoro imti. Tie du taip ir padarė. Rankinės ir tuščios piniginės atsikratė, kaip lavoną užkasdami miške, taigi įkalčių neliko.
    Viskas išaiškėjo po dviejų dienų. Bilis, gavęs pinigus, suskubo juos išleisti, nusipirkdamas žaislinį lėktuvą, dėl kurio jau kurį laiką varvino seilę. Kai motina pamatė naują žaislą, prispaudė jį prie sienos, norėdama išgauti, iš kur po paraliais šis gavo pinigų. O Bilis buvo drąsus tik tada, kai veikdavo inkognito, todėl tikriausiai motinai nereikėjo daug pastangų, kad šis išpasakotų visą istoriją. Donis buvo sumanesnis ir pinigus dar vis laikė prie savęs, tačiau viskam išaiškėjus, vis tiek jų neteko. Netrukus atsirado nukentėjusi moteriškė, ir Donis, tėvam liepus, grąžino pinigus jai, o Bilio motina nuostolius dengė iš savo kišenės, už tai tikriausiai Biliui atsiėjo skaudžiai. Pakalbėjusi su tėvais moteris sutiko apie įvykį pamiršti. Kas vaikystėje nekrėtė šunybių?
    Džeikis išlipo iš balos sausas, pinigų neėmė, reiškia buvo veikiau liudininkas, nei įvykių dalyvis. Tačiau tai, kad dažniausiai išlieka nuošalyje ir bene vienintelis visada išsisuka sveiku kailiu, vaikai po kurio laiko pastebėjo ir pradėjo prikišinėti – neva jis yra bailys, trinasi kartu, tačiau pats nieko nedaro.
    Jis labiausiai už viską nenorėjo būti laikomas silpnu. Bet bailiu taip pat nenorėjo būti.
    Mokyklos direktorius, ponas Tomsonas, pakankamai reguliariai išsikviesdavo Džeikį į savo kabinetą. Pakliūdavo ten paprastai įkrėtęs kam nors į kailį. Džeikas pagalvojo, kad būtent tuomet, būdamas vaikas, jis dažniausiai nesitvardydavo. O nesitvarkydavo todėl, kad kiti vaikai dažnai užgauliodavo jo tetą Emą. Bet jis privalėdavo užstoti ją, be jo to nebūtų padaręs niekas kitas. Tuomet jis paprasčiausiai neįsivaizdavo, kaip kitaip nei kumščiais galima tai padaryti.
    Direktorius bandydavo priversti Džeikį gailėtis už savo elgesį, tačiau niekada nesigilindavo, kodėl jis taip elgdavosi, niekada neliepdavo vaikams liautis. Kai Džeikis apkūlė beveik visus, kurie nelaikė liežuvio už dantų, o vėliau susirado draugų – Donį ir Bilį, vaikai aprimo, niekas jo nebeerzino. Tačiau nuoskauda ant direktoriaus Tomsono išliko.
    Taigi vieną vakarą, kada jau buvo sutemę, Džeikis šlitinėjo gatvėmis su draugais. Praeinant pro direktoriaus namus kalba pasisuko apie jį, visi pradėjo vaizduoti ir šiepti Tomsono kalbą bei manieras. Visi ėjo tolyn, tačiau Džeikis staiga sustojo.
    - Džeikai, ką sugalvojai? – ištarė kažkas, o jis pats priartėjo prie gyvatvorės, juosiančios direktoriaus kiemą, paėmė nuo žemės kumščio dydžio akmenį, stipriai užsimojo ir sviedė namo link.
    Netrukus pasigirdo dūžtantis stiklas, jis pataikė tiesiai į langą.
    - Po galais, tau visai pasimaišė! – sušuko Donis ir visi kikendami pasileido į kojas.
    Tą vakarą jam buvo gera. Tai, galima sakyti, taip pat buvo protrūkis. Tačiau kitą dieną visa mokykla tiesiog virė nuo kalbų. Niekas garsiai neištarė, tačiau visi iki vieno žinojo, kad tai Džeikio darbas. Kažkas jį išdavė. Direktorius iškvietė Emą į mokyklą, ir tą dieną jie abu sėdėjo priešais Tomsono stalą nuleidę galvas.
    - Tas akmuo buvo kumščio dydžio! Jis galėjo ką nors užmušti! – sakė jis.
    Tikriausiai Džeikis būtų gavęs nemažai pylos, kad tetai Emai pridarė gėdos, ir kad ji turėjo aiškintis direktoriui bei kartoti „taip, suprantu, ką turite galvoje... “, tačiau jam pasisekė, nes Ema taip pat nemėgo pono Tomsono.
    Visgi po šito įvykio Džeikis įsitikino, kad geriausias jo draugas buvo ir bus šuva, vardu Rudolfas. Jis yra matęs Džeikį visokį, užtat visad priėmė jį tokį, koks yra, ir niekam nei norėjo, nei galėjo prasitarti.
    Taigi muštynės ir išdaužtas langas buvo rezultatai tų protrūkių, kuriuos jam pavyko prisiminti. Ir šiandien, kai apėmus nevaldomam pykčiui norėjo sulaužyti Toniui nosį. Ne tiek ir daug per trisdešimt vienerius metus. Kai Džeikas apie tai pagalvojo, net galėjo sau atleisti už tokį savo elgesį. Aš velniškai ilgai valdžiausi, - konstatavo jis.
    Po keleto minučių Džeikas atsistojo ir įmetė sudaužytą stiklinę šiukšlių dėžėn. Atėjo laikas eiti miegoti.


                                                                              36

                                                                        SAMUELIS

VIENA TARYTUM IŠ NIEKUR KIRBTELĖJUSI MINTIS NEDAVĖ RAMYBĖS. Kai jau gulėjo lovoje, jam atėjo į galvą, kad galbūt kažkas nori, jog jis Ten sugrįžtų. Todėl ir siunčia jam čia visokias šlykštynes, tarytum paskatą pabėgti nuo viso to anapus. Bet kas ir kodėl gali norėti šito? Staiga kilusį pyktį ir agresiją jis daugmaž sugebėjo paaiškinti, bet kaip visa kita? Kaip paaiškinti, kad matė lervas savo puode ir krentančias iš Tonio žabtų, vieną patį sau siūbuojantį krėslą, siluetą prie lango, kuris tiesiog išnyko jam pažvelgus pro langą, na gerai, tai galėjo būti ir paprastas praeivis, nežinia ko besitrainiojantis prie jo namų, bet kaip auskaras, kaip kraujas duše?! Gal jis kiek ir kuoktelėjo, bet visa tai tikrai nesugalvojo pats, tikrai tai regėjo savo akimis, čiuopė savo pirštais. Auskaras! – šovė jam galvon ir jis pašoko nuo lovos. Kur jis?
    Nuskubėjęs įjungė šviesą ir atvėręs spintos duris pradėjo po ją kuistis. Susiradęs kelnes, kurias vilkėjo tą vakarą, o jis lengvai prisiminė, kurias vilkėjo, įkišo ranką į vieną, o po to į kitą kišenę. Vienoje iš kišenių sugraibęs mažą rutuliuką, sučiupo jį nagais ir ištraukė. Tai buvo auskaras. Rozali auskaras! Jis atsikvėpė tarytum būtų išgirdęs gerą žinią iš daktaro:
    - Taip, ponaiti Džeikobai Kopeli, Jūs visiškai sveikas, jums visai nepasimaišė protas.
    Taip, teoriškai tas auskaras galėjo būti bet ko kito. Bet ar tikėtina, kad įvyko toks sutapimas?
    Atsigulęs atgal į lovą Džeikas vis dar laikė auskarą rankoje, suspaustą delne prie savęs, ir netrukus jam pavyko užsnūsti. Tačiau stojus vidurnakčiui, pasigirdo dvylika skardžių švytuoklinio laikrodžio dužių. Jei pirmi dūžiai atrodė tolimi ir nesugebėjo paliesti po miego skraiste įsitaisiusio Džeiko, tai suskambus paskutiniajam – dvyliktam, jo akys žiojėjo plačiai atmerktos. Miego skraistė buvo sudraskyta į gabalus, ir kol jis lyg voras susiaus ją iš naujo, galimai praeis nemažai laiko. O gal ir išauš rytas.
    Ryte nereikės keltis į darbą. Tai kartu ir džiugino, ir liūdino.
    Džeikas pajuto delne suspaustą auskarą, kuris jau buvo skaudžiai įsispraudęs į odą, ir ištiesęs ranką padėjo jį ant naktinio staliuko, tada vėl užsikuisė po patalais.
    Po valandėlės, vis negalėdamas užsnūsti, jis pramerkė akis ir pažvelgė į priešais gulintį papuošalą. Naktis buvo tamsi ir toje tamsoje matėsi tiktai auskaro kontūrai, mažas juoduliukas ant naktinio staliuko. Papuošalas priminė Rozali, kuri buvo taip arti jo, kad žengęs vos keletą žingsnių galėjo būti kartu su ja. Bet taip pat ji buvo kažkur taip toli, kad nei vienas kelias pasaulyje negalėjo jo pas ją nuvesti.
    Pasimuistęs dar keletą minučių Džeikas apsisprendė: pakilęs iš lovos apsirengė, kelnių kišenėn įsidėjo auskarą ir nuėjęs prie veidrodžio užtikrintai žengė pirmyn ir pranyko jame.

                                                                              * * *

    Buvo tamsu. Tačiau tai nebuvo panašu į nakties tamsą, greičiausiai dar tik temo.
    - Rozali? – ištarė Džeikas, tačiau išsyk suprato, kad jos čia nėra.
    Nuėjęs prie jungiklio įjungė kambaryje šviesą.
    Ant rašomojo stalo pastebėjo perlenktą popieriaus lapą su užrašu, o šalia jo voliojosi rašiklis. Priėjęs perskaitė:
      „Išėjau į parduotuvę, netrukus grįšiu. Rozali. “
    Atvėręs komodą Džeikas rado nedidelę skrynutę su Rozali papuošalais. Tarp jų gulėjo ir vienišas auskaras, toks pats, koks gulėjo jo kišenėje. Rozali tikriausiai pamanė, kad pametė jį. Išėmęs antrąjį auskarą iš kišenės, padėjo į skrynelę greta pirmojo, ir uždaręs komodą nuėjo į virtuvę.
    Įsipylęs į stiklinę šalto vandens ir begerdamas jį sužiuro į laikrodį. Buvo pusė aštuntos. Pasigirdo rakinamos durys, tuo metu sugrįžo Rozali.
    - Labas, Rozali - pasisveikino Džeikas, išniręs iš už sienos į prieškambarį.
    Rozali iš netikėtumo aiktelėjo.
    - Kad tave kur, Džeikai, tu mane išgąsdinai! – suriko ji, o Džeikas patenkintas šyptelėjo.
    - Džiaugiuosi tave matydamas, - ištarė jis, pakšteldamas lūpomis į Rozali skruostą.
    - Aš taip pat.
    - Buvai parduotuvėje?
    - Taip, reikėjo šio bei to, - pasakė Rozali ir padavė jam maišą su produktais, kad nuneštų į virtuvę.
    Džeikas žvilgtelėjo į maišą. Buvo neįprasta, kad kažkas už jį tuo pasirūpina. Ir malonu.
    - Maniau paruošiu vakarienę, kad galėtum užkąsti prieš susitinkant su Samueliu. Tiesa, paskui pamačiau, kad trūksta produktų. Tikiuosi nepyksti, kad nespėjau laiku. Dabar galėsi pavalgyti tik tada, kai grįši, nes ir taip vėluoji.
    [Vėluoji, vėluoji, vėluoji...]
    Džeikas susiraukė.
    - Nieko tokio, aš nealkanas, - tarė jis, bet tą pačią akimirką suprato, kad skrandis skaudus ir tuščias.
    - Turi paskubėti, nes Samueliui pabos tavęs laukti.
    - Gerai, - išvebleno Džeikas ir nužingsniavo į prieškambarį palto. – Jau važiuoju.
    - Džeikai?
    - Taip, Rozali?
    - Būsi atsargus? – staiga paklausė ji.
    - Išlydi kaip į pavojingą žygį, - išsišiepė Džeikas, besivyniodamas šaliką.
    - Aš visiškai rimtai. Man neramu paleisti tave vieną.
    - Kodėl šitaip nerimauji? Man atrodo, JIE paliko mane ramybėje. Paliko ramybėje mus.
    - Mes nežinome kodėl. Ir nežinome, ar visam.
    - Nenoriu apie tai galvoti.
    - Džeikai...
    - Nieko nenutiks. Nurimk, prašau. Gerai? – tarė Džeikas ją apkabinęs.
    - Pažadėk, kad būsi atsargus.
    - Pažadu, - tvirtai tarė jis ir išėjo pro duris.
    Buvo šovusi mintis važiuoti taksi, kad šiek tiek išgėręs galėtų nesirūpinti, kur saugiai palikti automobilį nakčiai, nes apgirtęs vairuoti nebegalės.
    [Nors šiandien vairavo]
    Tačiau prieš išeinant laikrodis rodė beveik aštuonias, jis ir taip vėluos, tad greičiau bus nusigauti savo automobiliu.
    Išėjus laukan jį pasitiko šaltas vėjo gūsis. Šįvakar buvo vėjuota. Džeikas tekinas nuskubėjo iki Chevrolet.

                                                                              * * *

    Kai jis susitaršiusiais nuo vėjo plaukais įžengė vidun, Samuelis jau sėdėjo prie baro ir buvo įpusėjęs bokalą alaus.
    - Aš labai apgailestauju, kad šitaip vėluoju, - ištarė Džeikas, priėjęs prie pažįstamo vyro.
    - Nieko baisaus, štai su Roniu diskutavome apie kriketo taisykles, žinai, aš iki galo vis tiek jų nesuprantu... Tiesą sakant, aš niekada nuoširdžiai nesidomėjau sportu...
    - Labas vakaras, - linktelėjo Džeikas barmenui, vardu Ronis. – Tai kodėl dabar parūpo?
    - Ronio dešimtmetis sūnus lanko kriketo treniruotes.
    - Puiku, - gūžtelėjo pečiais Džeikas.
    - O man parūpo, kaip vaikas gali įsidėmėti tiek dalykų - ką, kaip ir kada daryti. Man atrodo, aš ir dabar nesugebėčiau, - linksmai prunkštelėjo Samuelis ir visi trys pradėjo kvatoti.
    - Kaip alus? – pasiteiravo Džeikas.
    - Gardus.
    - Tuomet man tokio pat, - nurodė  Džeikas Roniui.
    - Kaip reikalai? – paklausė Samuelis, kuomet abu sėdėjo su bokalais, o Ronis užsiėmė su kitais baro klientais.
    Džeikas atsiduso.
    - Dievaži, net nežinau ką pasakyti, - tarė jis.
    - Kažkas nutiko?
    - Paskutiniu metu įvyko šiokių tokių pokyčių, kurie nelabai mane džiugina. Viskas tiesiog užgriuvo tiesiai ant mano galvos kaip iš giedro dangaus.
    - Jei taip, bent negali dėl to savęs kaltinti.
    - Na, tiesą sakant, šiek tiek galiu, - išvebleno Džeikas ir vėl atsiduso. – Žinai, būna kas nors kaupiasi tavo viduje, ir tai negali visą laiką tęstis, anksčiau ar vėliau viskas persipildo, ir tada...
    - Išsiveržia? – užbaigė Samuelis.
    - Būtent.
    - Tai kas nutiko?
    - Mane išspyrė iš darbo, - prisipažino Džeikas, nes nebuvo nusiteikęs ilgiau kalbėti užuolankomis.
    - Darbas buvo mėgstamas?
    - Nepasakyčiau.
    - Tai kame problema?
    - Kad viskas būtų taip paprasta...
    - Tai ir gali būti paprasta, priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi. Net į didžiausią negandą gali žiūrėti arba kaip į užklupusią nelaimę, arba kaip į iššūkį. Gal ir keistokai skamba, bet nuo požiūrio labai daug kas priklauso.
    Jis vos susilaikė nepaklausęs, ar į sūnaus mirtį jis taip pat žiūrėjo kaip į iššūkį? Šis klausimas jam iškilo automatiškai, kaip reakcija į tai, ką tauškė Samuelis. Nėra taip paprasta, kaip sako šis vyras. Keista, kad jis pats, būdamas gerokai už jį vyresnis, to nesupranta.
    - Kaipgi tai nutiko? – pasiteiravo Samuelis.
    - Užsipuoliau bosą. Dar iš ryto atsikėlęs į darbą nenumaniau, kad galiu taip pratrūkti. Jaučiausi pavargęs ir apatiškas, kaip visada sunkiai išlipau iš lovos. Tačiau jei kas būtų pasakęs, kad atsidursiu per žingsnį nuo to, kad Toniui išmalčiau marmūzę, būčiau išvadinęs jį paskutiniu kvailiu. O garbės žodis, trūko labai nedaug, - pasakė Džeikas ir sukikeno. – Pasirodo kartais žmogus pats nenutuokia, ką vieną gražią dieną gali iškrėsti.
    - Žinai, Džeikai, galiu patikinti, kad kiekvieno žmogaus viduje yra tamsi kertelė, glūdus pasąmonės užkampis, kurio pats žmogus dažnai nenutuokia turįs. Tai tarsi tamsi neįžengiama giria, mums nepažįstama, svetima, bet tolydžio neatsiejama mūsų dalis. Šis pasąmonės užkampis, ši tamsi giria, gali glūdėti mumyse aklinoj tyloje nors ir visą amžinybę arba patyliukais ošti, ūžti, kuždėti, taip duodama mums nesąmoningą nujautimą apie josios egzistavimą. Bet sykį gali nutikti taip, kad kažkoks įvykis ar nutikimas taip įsismelks į mūsų sąmonės ir pasąmonės užkaborius, kad pasieks bei sujudins ir tą tamsią mūsų kertelę, užkampį, tamsiąją girią. Ir tada nežinia, koks laukinis žvėris išlįs iš girios glūdumos: galinga įsiutusi meška ar staugiantis kraujo ištroškęs vilkas... gudruolė lapė, o gal bailus zuikis? Tavo žvėriukas šiandien išlindo į dienos šviesą. Tikriausiai jį ne vieną dieną kažkas kusino, kad ilgai lindėjęs tamsoje, pagaliau neapsikentė. Nėra gerai viską laikyti savyje. Niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, bloga energija, emocijos – taip pat. Nenumalšinta ji kaupiasi kur nors giliai mumyse, kol paskui vis tiek kažkur susimeta ar ištrūksta.
    - Atvirai kalbant aš ir pats šiandien priėjau tokios išvados. Pernelyg ilgai laikiau viską viduje. Matyt riba buvo žemiau, nei pats maniau.
    - Pamatysi, viskas bus gerai. Šalia savęs turi tokią nuostabią damą...
    - Ach taip, Rozali...
    - Ji nuostabi mergina. Brangink ją. O darbas... susirasi kitą.
    - Tikiuosi, - viltingai ištarė Džeikas. – Bet gana apie mane...
    - Apie mane galime ir nepradėti. Viskas stabilu ir nieko naujo, - užbėgo už akių Samuelis. – Ir aš tuo visai džiaugiuosi. Tik kad su žmona žadam išvykti iš miesto ir keltis gyventi kiek toliau nuo civilizacijos. Jos tėvas po savęs paliko sodybą, nedidelę, bet puikioje vietoje, visai šalia ežero. Pamanėme, kad būtų visai smagu praleisti daugiau laiko gamtoje.
    - Skamba puikiai. Nors čia nemenki pokyčiai. Tik kad malonūs. Kada persikelsit?
    - Na dar šiek tiek užtruks, ne daug, bet užtruks. Reikia suremontuoti stogą, kad galėtume susivežti daiktus, ir užėjus lietui viskas nepermirktų. Nes dabar namas pilnas kibirų lietaus vandeniui subėgti, - nusijuokė Samuelis. – Tai tiek. Beje, jei grįžti prie kriketo...
Džeikas nusikvatojo.
    - Aš taip pat nesu jo žaidęs! Mėgau bėgimą. Jis paprastesnis. Tikslas vienas – atbėgti kuo greičiau.
    - Teisybė. Šitiek ir aš suprantu, - sukikeno Samuelis. – Iki šiol bėgioji?
    - O ne. Tai dariau iki tol, kol baigiau koledžą. Vėliau neradau laiko, o dabar tikriausiai esu tiesiog aptingęs, - pripažino Džeikas. - Mąstau, gal reiktų vėl pradėti, kol neužaugo vidutinio amžiaus vyro pilvukas, - tarė paplekšnojęs per jį.
    - Ha, na žinai, vyruti, tau dar iki vidutinio amžiaus toli gražu!
    - Dar alaus? – paklausė priėjęs Ronis.
    - Taip, žinoma, dar po vieną, - nurodė Samuelis, o Džeikas pritariamai palinksėjo.
    Ronis po akimirkos padėjo jiems pripildytus bokalus, tiršta puta subolavo paviršiuje ir susvyravusi vos neištiško laukan.
    - Štai, ponai.
    - Sukiesi kaip bitė, - sukikeno Samuelis.
    - Toks jau aš, - išsišiepė Ronis.
    - Iš mano sūnaus galėjo išeiti neblogas sportininkas, - pratęsė pokalbį vyras, Roniui vėl juos palikus vienudu. - Jam sekėsi viskas, ko besiimtų, buvo tikras energijos užtaisas. Tik pradėjęs vaikščioti, o pradėjo jis labai anksti, be jokios baimės bėgiojo aukštai keldamas kojas ir mosikuodamas rankomis. Dieve, reikėjo tai pamatyti, atrodė ne tik mielai, bet ir juokingai! Buvo tvirtas vaikis. Nebūčiau pagalvojęs, kad tokį kaip jis gali pakirsti mirtina liga. Jis neleisdavo man ir žmonai užsisėdėti vietoje, buvo mūsų varikliukas. Dėl to buvo itin sunku matyti, kaip jėgos vis labiau jį apleidžia. Kai jis visas nuilsęs ir išbalęs gulėjo lovoje, buvo sunku patikėti, kad tai tikrai mano sūnus. Rodės, lyg kas nors iš jo būtų tiesiog išsiurbęs gyvastį.
    - Užjaučiu.
    - Nieko nepadarysi, kiekvienam iš mūsų duotas skirtingas laikas išbūti po šiuo dangumi.
    - Tikite tuo?
    - Tikiu, kad mūsų laikui pasibaigus, ciklas tuo neužsibaigia.
    - Tikriausiai daugelis norėtų šituo tikėti. Gaila, kad nei vienas miręs negali pasakyti, kaip yra iš tikro, - tarė Džeikas. – Teks patiems įsitikinti, kada nors, - užbaigė jis ir užsivertė bokalą.
    - Aš sutinku palaukti, - suprunkštė Samuelis.
    - Aš taip pat, - pritarė Džeikas.
    Bare padaugėjo žmonių, šurmulys augo. Tačiau dabar, šnekučiuojantis su Samueliu, toks sambrūzdis netrukdė ir neerzino.
    - O tu neišgyvenk taip dėl prarasto darbo. Yra daugybė svarbesnių dalykų. Tu ir pats tai žinai. Kiek laiko buvai ten išdirbęs?
    - Jau daugybę metų. Tai buvo pirmasis rimtesnis mano darbas po koledžo, - atsakė Džeikas.
    - Matyt buvo pats laikas kažką keisti.
    - Galbūt.
    - Pokyčiai patys savaime nėra blogai, tik mes paprastai jų labai bijom.
    - Pokyčių būna visokių ir ne visuose gali įžvelgti teigiamų pusių.
    - Tu vis dar apie darbą? – pasitikslino Samuelis.
    - Ne tik, darbas yra ne vienintelė mane užgriuvusi problema, - numykė Džeikas. – Nesėkmės užgriuvo viena po kitos. Bet apie tai dabar nenoriu kalbėti, - suskubo pridurti.
    - Kaip bebūtų, bet kokia patirtis mus brandina. Nesėkmė net suteikia mums daugiau išminties, negu sėkmė. Sėkme mes tiesiog džiaugiamės, o nesėkmes, paprastai, analizuojame. Sėkmė yra naudinga  tik tada, kuomet ji – ilgalaikiai siektas pasisekimas, tikslas, kurį norėdami pasiekti nueiname ilgą kelią. Kitaip tai tas pats kas iš pirmo karto užrištomis akimis lanku pataikyti į obuolį,  padėtą už aštuoniasdešimt jardų, ar užšokti  ant šuoliuojančio ristūno.  Tai sukelia džiaugsmą, ar net euforiją, tačiau nieko daugiau. Tas, kuris padarys tai po daugybės  šūvių pro šalį  ar skaudžių kritimų žemyn, suvoks to pasiekimo kainą, žinos, ko tikėtis ir kaip elgtis, kad sugebėtų pakartoti  tai vėl. Nuolatinis pasisekimas būtų tiesus kelias į puikybę.  Laimei, kiekvienam anksčiau ar vėliau tenka pajausti bent šiek tiek kartėlio.
    - Na žinot, reziumuojantis sakinys skamba ypatingai keistai, - nusikvatojo Džeikas.
    - Bet tai tiesa, būna, kad užklupusi didelė sėkmė tampa tokiu pat prakeikimu kaip ir užklupusi  didelė neganda.
    - Kalbat kaip tikras komivojažierius! Gal tai Jūsų duona? – užklausė Džeikas.
    - Ne, tikrai ne. Tiesiog alus pridėjo man iškalbos, - nusijuokė Samuelis.
    Netrukus liaudis susirinko prie ekranų, nes prasidėjo varžybų transliacija, fone nutilo muzika ir pasigirdo transliacijos komentatorių balsai.
    - Gal turit mėgstamą žaidėją?
    - Aš mėgstu tuos, kurie muša daugiausiai įvarčių! – atsakė Samuelis.
    - Tai puiku, - išsišiepė Džeikas.
    Kai transliacija įsibėgėjo, Samuelis pakilo nuo kėdės, pasukdamas link tualeto. Po poros minučių Džeikas susiprato, kad jį taip pat gerokai prispyrė. Nemažai išgerta alaus, o kol apie tai nepagalvojo, nepajautė. Taigi jis nuskubėjo ten pat.
    - Susipratau, kad ir man pats laikas, - paaiškino Džeikas, priėjęs prie pisuaro, Samuelis tuo metu plovė rankas greta kriauklės.
    Už durų girdėjosi šūkčiojanti ir lėbaujanti minia, o Džeikas įsitempęs klausėsi, ar nieko nepraleidžia.
    - Nieko neįvyko? – pasiteiravo Samuelis, kuomet Džeikas taip pat priėjo prie kriauklės.
    - M?
    - Varžybose.
    - A, ne nieko.
    - Gerai, nes tik nusisuk minutei, kas nors būtinai įmuš įvartį. Taip sakydavo mano sūnus.
    Samuelis baigė sausinti rankas, ir Džeikas pažvelgė į veidrodį, norėdamas palinksėti jam pritardamas. Tačiau tik pažvelgęs aiktelėjo ir atšoko šalin nuo kriauklės. Ir nuo Samuelio taip pat.
    Veidrodyje išvydo atspindį, bet šis atspindys buvo ne Samuelio. Ne žmogaus. Ir ne toks, koks turėtų būti. Ten buvo JIS. JIS, stovintis ir žvelgiantis Džeiko pusėn, kaip ir žvelgė Samuelis. JIS, šešėlis, juodoji migla, mirties angelas, kaip jis jį vadino.
    Džeikas ėmė po mažu atbulomis trauktis nuo jo.
    - Džeikai, viskas gerai? Kur tu, Džeikai? – klausė Samuelis ir tiesė ranką jo link. Ir ištiesta juoda šmėkliška ranka atsispindėjo veidrodyje.
    - Tu... tu... – ėmė mikčioti Džeikas. – Kas tu..?
    - Nurimk, Džeiki. Viskas gerai...
    Samuelis pradėjo žingsniuoti jo link, o juodas atspindys taip pat slinko arčiau kartu su juo.
    - Nesiartink, po velnių! – riktelėjo Džeikas, tada pajutęs už nugaros duris, sugraibė šaltą apvalią rankeną ir staigiai apsisukęs išsinešdino lauk.
    - Palauk, Džeikobai, kur tu eini?! – sušuko vyras jam pavymui, bet balsas skambėjo nebe taip kaip pirmiau, pamažu tapo kimus, skardus ir demoniškas. – Palauk sakau tau!!!
    Pagriebęs paltą Džeikas išbėgo laukan. Pajuto kaip tirta širdis ir aptirpo kojos. Sekundei aptemo protas ir negalėjo prisiminti, kur pastatė automobilį. Tačiau pamatęs pažįstamą automobilio snukį, nubėgo tiesiai prie jo.
    Kai tik sudribo prie vairo, veidrodyje kažkas šmėstelėjo.
    - Kur leki, Džeikai?! – sušuko balsas kažkur už nugaros.
    Atsigręžęs Džeikas išvydo Samuelį, užvirtusį krūtine bagažinę. Tai buvo tas pats vyras, tačiau dabar jo akys tapo juodos tarytum plėšrūno, o žvilgsnis rimtas ir tuo pačiu piktdžiugiškas.
    Nukreipęs automobilį metrą atbulom, Džeikas nubloškė Samuelį šalin ir tada nurūko tolyn, paskui save palikdamas tik dūmų pėdsaką.
    Tolstant nuo baro rankos, tvirtai suspaudusios vairą, nesiliovė virpėti. Tai nebuvo pastebima akimis, tačiau jis jautė šitą virpulį visu kūnu. Džeikas nuolatos dairėsi į veidrodėlius, bijodamas juose staiga išvysti JĮ, nežinia iš kur išdygusį vidury gatvės. Galvoje maišėsi padrikos mintys, tačiau jis suvokė viena – jam reikia iš čia dingti. Kuo greičiau. Jo akys ir toliau nervingai žvilgčiojo į veidrodėlius, paskui po automobilio saloną, lyg kažko ten ieškotų, bijodamas rasti.
    Jis prisiminė, kad nemažai išgėrė.
    Vairas susvyravo jo rankose. Dabar pajuto, kad yra gerokai apgirtęs. Lyg iki tol šitą faktą būtų tiesiog pamiršęs ir nejutęs pasekmių. Gatvės žibintų šviesos nemaloniai akino akis, jis išsiviepė.
    Sukdamas iš šalutinio kelio Džeikas nepastebėjo pagrindiniu keliu atskubančio kito automobilio ir užlindo jam palei nosį. Žinoma, išgirdo tuziną piktų pypsenimų jo adresu, ir, savo laimei, negirdėjo dar tuzino ano vairuotojo keiksmų jam vos spėjus pristabdyti, kad neatsitrenktų į Chevrolet užpakalį.
    Po paraliais. O jeigu būtų įvykusi avarija? Jis apkvaišęs. Visas į tėvą... Tikras šunsnukis. Gal tas vyras važiuoja su vaiku.
    Staiga įsijungė radijas ir visu garsu ėmė plerpti Mocarto „Eine kleine Nachtmusik“, Džeikas nevalingai pašoko nuo sėdynės, o širdis akimirkai apmirė, venose ėmė juntamai pulsuoti kraujas. Jis pabandė radiją išjungti, tačiau šis aparatas nenorėjo jo klausyti, ratukas garsui reguliuoti taip pat vienu paliepimu nepakluso.
    - Kad tu prasmegtum! – pratrūkęs pradėjo šaukti Džeikas ir keliskart tvojo kumščiu į radijo aparatą, kol tasai galiausiai užtilo, ir automobilyje vėl įsivyravo tyla, pertraukiama tik duslaus variklio burzgimo.
    Kelias iki namų atrodė neįtikėtinai ilgas.
    Kai grįžo į kiemą Džeikas išlipo iš automobilio. Tą akimirką pasijuto apsunkęs. Kojos neklausė, kaip derėtų tokiomis aplinkybėmis, todėl bėgti nepajėgė. Lipant į prieangį dingtelėjo mintis: o gal man ir vėl pasivaideno?  Ne, nieku gyvu dabar nebūtų tuo patikėjęs. Jis matė. Ir dabar dar kūnas ėjo pagaugais vos prisiminus tą juodą atspindį veidrodyje. Tą velnio išperą!
    Vos tik įvirto vidun, jį pasitiko Rozali.
    - Aš mačiau, mačiau jį..! - suvapėjo Džeikas.
    - Ką matei, Džeikai? Kas nutiko? – susirūpinusi klausė Rozali.
    - Turiu kuo greičiau iš čia nešdintis!
    - Kas nutiko? – pakartojo ji, dabar jau nejuokais išsigandusi. – Kas tavo krumpliams?
    Nudelbęs žvilgsnį Džeikas išvydo paraudusius ir šiek tiek apibrozdintus krumplius, kuriais talžė apsėstą radiją.
    - Reikia iš čia dingti, - padrikai kalbėjo Džeikas ir nužingsniavo link veidrodžio miegamojo kambaryje.
    - Džeikai, pasakyk, ką matei? Tu mane gąsdini!
    - Mačiau jį! Juodą siluetą! Juodąją miglą, kas tai bebūtų, kad jį kur skradžiai.
    - Aš sakiau, kad jie gali pasirodyti vėl… Džeikai, kur jis?! Kur jį matei?
    Tuo metu pasigirdo žematonis, nepakeliamas gausmas, kuris pasiekė jų ausis ir skrodė juos iš vidaus lyg mačetė. Nuo šio garso abu susigūžė.
    - Nėra laiko, turiu eiti… - pro dantis iškošė Džeikas ir pasisuko į veidrodį.
    - Džeikai! – sušuko Rozali ir jis atsigręžė. – Nepalik manęs čia! – ištarė ji mašinaliai, nors suvokė, kad kitos išeities nėra.
    - Po velnių, Rozali, tu man siūlai čia pasilikti?! Tau pavojus negresia.
    - Džeikai... – išvebleno ji vėl, dabar visai tyliai.
    - Rozali, nėra laiko! – pakartojo jis jau įniršęs.
    - Džeikai…
    Ir tuo metu Džeikas pastebėjo perbalusį jos veidą ir pamėklišką žvilgsnį, nukreiptą ne į jį patį, o šonan, į tarpdurį. Ji stovėjo sustingusi ir žvelgė… į JĮ, grėsmingai tūnantį visai greta, it nelaboji šmėkla, likus akimirkai prieš tai, kai nutvers abu ir nusineš į pragaištingą pragaro bedugnę.
    Gausmas smogė nauja jėga, ir Džeikas, konvulsijų apimtu kūnu, žengtelėjo prie Rozali, stvėrė ją į glėbį, ir apsisukęs atgal šoko į spindintį veidrodžio paviršių.

(trečios dalies pabaiga)