Laiškanešys Baba

Svečiuose pas meškas

Baltoji meška lengvu galvos krestelėjimu užsimetė nykštuką sau ant nugaros ir patraukė savo namų link. Į šiltą kailį įsikabinęs nykštukas lėtai siūbuojamas pamažu užsnūdo.
Atsibudo nuo netikėto garso, lyg puodelis nuo stalo būtų nukritęs. Apsidarė ir nustebo: jis gulėjo mažojo lokiuko lovoje, šiltai apklotas stebuklinga fėjų siūta antklode. Kambario gale prie stalo sėdėjo visa meškų šeimyna: lokys tėtis, meška mama ir mažylis. Tėtis ir mama ramiai gurkšnojo arbatą, o mažylis turbūt jau baigė valgyti ir labai nerangiai lipdamas nuo savo kėdutės numetė arbatos puodelį. Štai šis garsas ir prižadino nykštuką.
-O, žiūrėk, jau atsibudo, - pakilo iš savo vietos meška mama, - tas mūsų laiškanešys.
-tai jau tai jau, - ramiai atsakė tėtis lokys ir kreipėsi į nykštuką. -Sėskis šalia, užkąsi, jėgas atgausi.
Už kelių akimirkų Babos rankose jau garavo šiltos arbatos puodelis.
-Na tai kur keliauji? - paklausė tėtis lokys.
-Aš, Kalėdų senelio laiškanešys, nešu laišką mergaitei vardu Saulutė.
-Kadaise ir aš dirbau pas Kalėdų senelį pašto skyriuje. Parodyk man tą laišką, ar laiškai vis dar tebekvepia saldainiais? - paklausė meškinas.
- O taip, ir dar kaip skaniai... - Baba ištiesė ranką, kurioje laikė voką.
Kambarys maloniai pakvipo saldainiais, tarsi būtum lyžtelėjęs gaidelį ant pagaliuko ir jaustum tą skonį burnoj. Tėtis lokys paėmė voką, pridėjo jį prie savo nosies ir įtraukė didelė malonaus kvapo gurkšnį. Jis tai darė taip pat gražiai, kaip kad maži vaikai uosto gėles: giliai įkvėpdami ir iškvėpdami. Tai buvo tikras Kalėdų senelio laiškas. Jau lyg ir norėjo atiduoti voką nykštukui, bet staiga sunerimo:
- Pala, pala, o tai kur adresas? Nejau Kalėdų senelis užmiršo parašyti, kur gyvena mergaitė? Tai kaip tu dabar tą laišką nuneši?
Baba žvilgtelėjo į voką. Ir tikrai- toje vietoje kur turėjo būti užrašytas adresas ir mergaitės vardas nebuvo nei vienos raidytės.
-nejau teks grįžti atgal ir pradėti visą kelionę iš naujo. - gailiai atsiduso nykštukas. - O taip nesinorėtų... Juk taip toli nukeliavau. O dar ir nespėčiau laiku nunešti laiško.
- tik nereikia nukabinti nosies. - puolė guosti meškinas. - Kokiai mergaitei sakei neši laišką?
- Saulutei. Gyvena Vilniuje, Saulės zuikučių gatvėje, tik namo numerio neatsimenu...
- che, na tu ir šaunuolis. Nebūtina tą adresą rašyti, jei jį mintinai žinai. O vat kad namo numerio nežinai, tai negerai. Bet niekis, tuoj aš paskambinsiu savo vienam geram pažįstamui, pliušiniui zuikiui. Jis kaip tik pas vieną mergaitę vardu Saulutė gyvena. Gal tu kaip tik tai mergaitei ir neši laišką.
Baltasis lokys pakilo iš savo krėslo ir nupėdino iki telefono. Pasižiūrėjo į laikrodį ir tarė:
- na teks šiek tiek palaukti, kol visi pas zuikį sumigs, kad mergaitė ir jos tėveliai nepamatytų, kaip jis telefonu kalba. Laukti reik gal kokią valandėlę. Siūlau ir mums truputi pasnausti, pailsėti po pasivaikščiojimų per tokią vėtrą...