Trumpiausias kelias Namo -78

Generalitetas laukė.
Komisaras Pasagėlė ir naujas Šturmanas Geležėlė, palydėjo, pamojavo ranka savo antrininkui Analitikui: -Sudie, Drauge. -Iki pasimatymo, Broli…- Negreit susitiksim, kaž kuriame nežinomame  merediane, nežinomu laiku.
“Šturmas” suskaičiavo likusius bendražygius, -neskaičiavo už užuolaidų su Radžia Macharadžia medituojantį ir už „nuodemę“ atgailaujančius Bocmaną Krauzerį ir Mutytę. Už padarytas nuodemes reikia  netik teisingai bausti, bet reikia, kad ir nubausti atgailautų. Atgailauti nuoširdžiai, -ne tiek, kad visi matytų, bet, kad visi jaustų.
      JIs turėjo labai seną, lietviško rašto draudimo laikais, XIX šimtmečio pabaigoje išleistą ir vieno knygnešio atgabentą iš Karaliaučiaus, dovanotą jam Kantička. Šios storos, nedidelės maldaknygės buvo tikra atgaiva, išsibarsčiusiems Sibiro platybėse Lietuvos tremtiniams. Išvykstant į priverstinę, tolimą kelionę, pirmo butinumo reikmenys buvo; staliaus įrankiai, fotoaparatai, žirklės, siūlai, virbalai, adatos, batsiūvio “koja” ir daug kitokių buities reikmenų. -Kantička, armonika, smuikas ir rožančius, buvo pirmiausias pasirinkimas. Šie dalykai buvo  pirmiausiai, o vią kitą, po to. Štai kokie buvo lietuiviai- žemaičiai. O dabar kas? – Pirmiausiai griebiama  apytuštė Banko kortelė, kuprinė, ir dar pora virve perrištų nešulių. Virvė butinai, nes ji visada pravers. Štai kap, Mielas Broil, -klausykis. Kantičkoje  buvo viskas, kas reikalinga, kad išliktum padoriu, ne tik kataliku, bet ir tikru lietuviu-žemaičiu ir viską atlaikytum, niekada nepalūžtum.  Su šia Kantička, LIetuvos buriuotojų komanda su kapitonu Kovu, tą pačią vasarą kūrė Tūkstantmečio odisėją, kaip nesušlapti kelnių, ne tik apiplaukė pasauli, nesušlapo, bet ir sugrįžo į Klaipėdos uostą. Burlaivis Baltoji Gulbė “Lietuva” tuo kart, vadaovaujama kapitono Jūzapo ir Šturmano Geležėlės, apiplaukė visas Europos jūrines  valstybes ir sugryžo, beveik kartu. Burlaivis “Lietuva” iplaukė šiek tiek anksčiau, nes kapitono Kovo jachta lydėjo šimtus kitų burlaivių į Jūros šventę ir buvo paskutinė. Skaitykit “Tūkstantantmečio odisėja”, ten viskas parašyta. Štai koka yra stebuklinga knyga “Kantička”. Štai  Jis, Bocmanas Krauzeris su Muyte, ne tik meditavo pagal Radžio Macharadžio Rytų filosovfiją, bet neatmetė tai kas yra tikrą, patikrintą per amžius, - pagal  tikro žemaičio filosofiją. - Taigis... Atvertęs Kantičką, jis su Mutyte pagiedojo Žemaičių Kalvarijos  kalnus už visus Lietuvoje  išėjusius visais laikais: Už Lietuvos sukilelius, už visus  Nepriklausomybę ir Laisvę gynusius ir žuvusius ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Skitų- Sarmatų karalystėje. Bocmanas Krauzeris nežinojo, kad jo maldas girdi Ukrainoje, ir Širdimi jaučia Jo maldas Maidano Kariai. Jis meldėsi už išėjusius laisva valia ir nekadėjų nukankitų, už išvykusius iš Lietuvos geresnio gyvenimo ieškoti į užsenius ir negdįžusius. Meldė Aukščiausiojo, Lietuvos globėjos Šv. Mergelės Marijos, dideliose sopuliuose nukankinto savo Sūnaus Jezaus. Jie meldė sena literatūrine žemaičių kalba, taip kaip buvo parašyta Kantičkoje. Pasiklausykit, galit ir Jūs kartu pagiedoti, blogiau nebus, - būsit palaiminti Geležėlės:
    /Dvigubas raides  kurių atitikmuo yra Š-sz, Č- sc, nelaikykite klaidomis, nes Jonas dar nebuvo kalbininkas ir dar bėgiojo trumpomis kelnaitėmis su šleikutėm. Atsiprašiau, dabar galima giedoti:
                1) Dūk mums Jezau gedėjimąąą,
                  -Ant sopulių iszakimooo, -/išsakymo/
                    -Marijos Motinos Tavoooo.
                    -Kuri tumetu kentėjooo,
                  -Kada ant kryžiaus regėjooo,   
                    -Tavę mielą Sūnų Savoooo.
        2) Sveika Panele cudais pagarbintaaa,
          Žemaičių žemė loskomis szlovintaaa,
          Lietuvoj’ lygei pažinooo,
          Kas tiktai Tavę garbinooooo.
        3) Tave visados mes iszpazinsimeee,
          Stebuklus Tavo svietui sakyyysimeee,
          O tupats, Dieve, padėsi visūse,
          Mus reikalūūūseeeee.
      Taip Bocmanas Krauzeris labai liudėo, kad negalėjo atsisveikinti su Šturmanų Geležėle, bet vylėsi, kad dar susitiks prie Triejų kryžių  ant Vilniaus kalvų. Svarbiausiai iš čia gražiai ištrūkti. 
      Kapitono Jūzapo vedami bendražygiai pakilo į Parlamentinę salę aptarti Bocmano Krauzerio reikalus, - nuspręsti jo likimą. Po trumpų debatų, Generalitetas vienbalsiai nusprendė Bocmaną Krauzerį reabelituoti ir gražinti jam visus įgaliojimus ir regalijas, - “Mauzerį”. Jo pasiaišinimų  nebereikia, ir taip viskas aišku, - aišku, kad jis nekaltas. Įkalčių nėra, - kulkos Šturmano Geležėlės krutinėje, ir kūnę neaptiko, o ir žaisdos nesimatė.  Niekas nematė tuo metų jį su Mauzeriu rankose ir niekas nepaliūdijo, kad buvo  kitaip. Be to, buvo pribrendę kiti svarbūs reikalai, kuriuos be bocmano ir jo “Mauzerio” būtų sudėtinga išspręsti, nes per skylę grindyse, matėsi nekantraujantys centro-kairiosios orentacijos parlamentiniai klonai. Virš jų galvų buvo baisi kliūtis, -karvutė Živilė- “Šilo gėlė”.
        Karvutė “Šilo gėlė” stovėjo virš jų galvų, apžergusi skylę. Ji buvo nežmoniškai iškankinta; iš pritvinkusio tešmens spenių lašėjo pienas, o pro skylę, iš pogrindžio matėsi godžios, žibančios, alkanos akys. Bet įkalinti parlamentiniai klonai nedrįso brautis  į paviršių, nes galėjo būti aptaškyti. Kilo problema, - kaip ją, “Šilo gėlę” pašalinti nuo skylės. Ji stovėjo apžergusi plačią skylę nepatogioje padetyje, visa isitempusi ir panašu, kad surakintais sanariais. Generalitetas žvilgtelėjo į Kaubojų Dipsį. Generolė Dalytė nutraukė tylą:
- -Kaubojau Dipsi. - Ką patarsi? Čia ne  pasmerktas žirafiukas Marius. Čia grynakraujė žalmargė Šilo gėlė. Živilė iš Panėrių.
-   Geresnio pasirinkimo nebuvo. Kaubojus Dipsis, išvytas iš Lietuvos Motinėlės ir Pūkės, vienas, dienomis ir naktimis keliavęs Kolorado, Techsaso, Arizono prerijomis ir dykumomis, klajojęs po Kaliforniją ir atradęs Holivudą, sutiko vieną iš septynių nuotakų, Rūtą Li, ir kelis jaunikius, tuos pačius kuriuos atgabeno pasisvečiuoti į Lietuvą ir matote, Gerbiamieji, juos čia, Lietuvos parlamente, stebėtojų teisėmis. Holivude Dipsis išmoko daug ko: - Rodeo maniežose apjodinėti laukinius mustangus ir tramdyti inirtusius bulius.  Šis patyrimas pravertė netikėtai. Kiekvienas Kaubojus visada pasiruošęs ateiti į pagalbą visiems, ne tik brangiąjai Klimentinai. Štai, - Lietuvoje jam, Kaubojui Dipsiui, slaptai, sugrįžus, po ilgų klajonių tenka savo patyrimą pritaikyti ne kur kitur, o Parlamentiniame manieže. Kaubojus Dipsis jautė, kad atėjo jo žvaigždės valanda. Jis viską gerai apmąstė, žvilgtelėjo į generolę Dalytę ir tare:
-       -Vade…- Reikalingas asistentas, -ir žvilgtelėjo į toliau stovintį, galingų pečių, iš Saulės miesto karžygį su gitara.
      Kaubopjau -, padėsi man?.  Šisi pamalonintas, nusišypsuojo plačia šypsena, kilstelėjo pusiau sombrero, –kaubojišką skrybelę, ir pradėjo derinti gitarą; -Drin-drin-drin…
    Komisaras Pasagėlė su kapitonų Jūzapu nusileido į požemius atvesti reabelituota Bocmaną Krauzerį. Jie kiek užtruko, nes tuo metu Bocmanas Krauzeris iš Kantičkos buvo užvędęs Lietuvos ir Ukrainos globėjos, Šv. Mergelės Marijos litaniją. Kapitonas Jūzapas ir Komisaras Pasagėlė suprato, kad  tai yra svarbu. Netrukdė, nusiėmę kepures, atsistojo kampe kaip ūkininka Žigaičių parapijos, vyrų pusėje,  prisijungė prie bocmano Krauzerio ir Mutytės, giedojo kartu: - Marija, Dangaus Lelija, Tu švieti kaip Žvaigždė danguje, - Šloviname Tavę. Palaiminki mūsų šalis, Lietuvą, Ukrainą. –Maldaujame Tavę. - Padėki mums visuose  varguose ir kovoje už Laisvę, už Tėvynę -Meldžiame Tavę, Mariiiiija- Neleiski palūžti ir mylėti savus artimus, ir…. naeapsiverčia liežuvis ištarti ir…priešus -Amen…  Baigiant giedoti litaniją, užbaigė trumpa Karunka skirta Marijai ir visiems tiems kas žengia juos  nušviestu  keliu. Paskutiniai žodžiai skirti Ukrainos ir Lietuvos didvyriams ęsantiems Maidano aikštėje Kijeve ir karžygiams ęsantiems čia, Lietuvoje, Nepriklausomybės aikštėje, Vidurio Europos šalių karžygiams ir gausiai susirinkusiems Gedimino prospekte ir Arkikatedros aikštėje, Lietuvos partizanams. Šiuo meti, Analitiku apsreiškęs šturmanas Geležėlė Nepriklausomybės aikštėje bendravo su visais, juos laimino žavia šypsena, visa Širdimi ir visa Siela: -Ne, -ne, nereikia ašarų, -Tegul visos bėdos skrend su ąšakom….  Bocmanas Krauzeris žvilgtelėjo į Kapitoną Jūzapa sudrėkusiomis akimis ir baigė karunką šiais žodžiais:
        -Kas nor ščyra- Lietuvai tarnaut,
          Tas iš Šturmano Geležėlės gali, -,
          Palaiminimą  gaut….,            Aleliūūūūūja….