Duok ranką. Balys.

B A L Y S

      - Laba diena, tėti.
      - Sveika. Kodėl taip ilgai nepašaukei manęs? Nenorėjai su manimi kalbėtis? Aš paskutinis?
      - Kiek daug klaustukų! Trokštu kalbėtis ir aprašyti mūsų pokalbį, tik nežinau, nuo ko pradėti. Tiek visko buvo.
      - Nori aprašyti? Tu nori ant plokščio popieriaus išdėstyti mano gyvenimą, susipynusį su gyvenimais kairėj, dešinėj, viršuj, apačioj? Kartais menkniekis pakreipia įvykius labiau nei visų matomas smūgis. Kaip tau pavyks iš tokio kamuolio išvynioti svarbiausius ryšius? Ar tu ne per silpna?
      - Bandysiu. Bus lengviau, jei apsiribosiu tik tavo gyvenimu Sibire ir mūsų santykiais. Subjektyvumo, aišku, neišvengsiu.
      - Žinoma. Tu pirmiausia papasakok apie mūsų pirmąją susitikimo dieną. Manau, turi ką pasakyti.
      - Deja, nesididžiuoju savimi. Mama buvo sakiusi, koks esi geras, protingas ir kad Stalinui mirus grįši namo. Žiūrėdavau į tavo nuotraukas ir be galo troškau Stalino mirties. Tik aš viena iš visos giminės tvirtai tikėjau, kad grįši. Algis, vos porą metų už mane vyresnis, nebuvo tuo tikras, mat Sibire tave matė su kita moterimi ir sūneliu ant rankų. Tada to nežinojau. Pasidėjau atminimui laikraštį su Stalino, gulinčio karste, nuotrauka ir pradėjau laukti žinios. Mano laukimo džiaugsmas kilo iki dangaus, atrodė, ir aš tuoj pakilsiu... Tačiau pamačiau visai svetimą žmogų. Tau aš taip pat buvau svetima, drovėjaisi mane apkabinti. Pasisveikinę nebeturėjom apie ką kalbėti. Buvo karšta diena ir mudu su Algiu išėjom maudytis. Tai va, dėl to gailiuosi iki šiol.
      - Nepasikalbėjom apie tai anksčiau, būčiau tave nuraminęs. Iš pradžių pasijutau nereikalingas, bet greitai supratau, kad mums dar reikia susipažinti, priprasti vienam prie kito. Be to, su jūsų seneliais, Marytės tėvais, turėjau aptarti, kaip toliau gyvensim.
      - Kai pasiūlei važiuoti su tavimi į Kauną, Algis nenorėjo. Nesupratau, kodėl.
      - Nuoskaudą ir pyktį Algis nešiojo širdy iki mano grįžimo. O tu norėjai važiuot?
      - Su džiaugsmu! Po viso to, ką teko iškentėti, tikėjausi sulaukti globos, supratimo, ramybės ir meilės. Tikėjausi NAMŲ. Kuo daugiau tikiesi, tuo daugiau nusivili, tuo didesnis skausmas.
      - Taip blogai buvo?
      - Mus išskyrė prieš dvylika metų. Grįžęs radai paauglę keturiolikmetę. Vis pabrėždavai, kad aš jau suaugusi, tačiau nuolatos girdėjau sarkastišką kritiką. Kai praėjus daugybei metų, suėmus mamą, pasakiau sirgusi TBC, išsigandai. Tuomet supratau: kankinai mane sąmoningai. Mama būtų aštrumus apgludinusi, daug ką nukreipusi į save.
      - Nebuvo nieko gero?
      - Po metų, Algiui atvažiavus, tavo sarkazmas nukrypo į jį, o mudu pradėjom draugauti.
      - Na, va.
      - Manai, džiaugiausi matydama Algio kančias? Tačiau man padėjai ruošti vokiečių kalbos pamokas, aiškinai matematiką. Labiausiai dėkinga už filosofiją. Paskatinai skaityti F. Nyčės „Šitaip kalbėjo Zarathustra“*.
      - Ar tai Nyčė suformavo tavo pasaulėžiūrą?
      - Ne. Tada dar neaprėpiau visumos, mudu juk nagrinėjom atskiras pastraipas. Nyčė ir tu atvėrėt duris į abstraktų mąstymą.
      - Ir gerai. Aš siekiau praplėsti tavo akiratį. Bijojau komunistinės propagandos įtakos.
      - Todėl papasakojai apie Sibiro lagerius.
      - Grąžindami laisvę privertė pasirašyti, kad neskraidysiu lėktuvais ir niekam nepasakosiu apie gyvenimą ten. Skraidyt nesiruošiau, o pasakoti... Labai sunku prisiminti visas baisybes, dar sunkiau turėti komunistuojančius vaikus.
      - Kai ko nepasakei.
      - Kiek žinau, vienintelis Kazimieras Skebėra aprašė tai savo knygoj**. Stengėmės kuo toliau nustumti prisiminimus, lyg nieko nebūtų buvę.
      - Kalbą apie lagerį atidėkim vėlesniam laikui. Taigi, įsitikinęs savo antrosios žmonos nedorumu palikai mus – Algį, mane, savo mažąjį sūnelį Baliuką - Kaune. Ir Sibire palikai sūnų. Ką reiškia vyrams vaikai? Ar vyrai kaip medžiai – nesvarbu, kas nutiks sėklai: ar vėjas nuneš, ar paukštis sules ir nuskraidins toli, nieko tokio, jei išvis nesudygs?
      - Matau, sarkazmo ir tau netrūksta!
      - Esu tavo duktė.
      - Einam gerti arbatos. Abiem reikia atvėsti.
      - Pakalbėkim apie skraidymą. Kada panorai tapti lakūnu?
      - Tik nesijuok. Šokinėjant ant prėslo daržinėj. Pavasarį šieno visai mažai belikdavo. Tada šuolis nuo pakraigės būdavo ilgas. Akimirką pasijusdavau besvoriu, atrodė, suplasnosiu ir nuskrisiu.
      - Todėl panorai skraidyti, būti trimatėj erdvėj.
      * Friedrich Nietzsche „Šitaip kalbėjo Zarathustra“, 1938, Kaunas.
          **Kazimieras Skebėra „Reikėjo mūsų kančių“, 1990, „Mintis“.
      - Na, ką tu! Manom, kad gyvenam trimatėj erdvėj. Nieko panašaus. Mes tik ilgimės jos. Be pagalbinių prietaisų negalim pakilti, kristi žemyn galim, bet po to dažnai nebegyvenam. Tvirtai slankiojam tik horizontalioj plokštumoj. O laiką ar valdom? Matuojam, ir tiek. Negalim nukeliauti į praeitį ar ateitį.
      - Beždžionė kalta.
      - Nesupratau.
      - Paėmusi pagalį bananui pasiekti nulėmė žmonijos vystymąsi technikos kryptimi užuot vysčiusi savo kūno ir dvasios galias.
      - Manai, be mokslo būtume pasukę kitu keliu?
      - Iš dalies tai tiesa. Žmonija vis giliau klimpsta į materiją, o mokslas savais metodais atranda tokius reiškinius, iš kurių buvo šaipomasi daugybę metų.
      - Arbatą išgėrėm. Grįžkim prie rimto pokalbio. Noriu kuo greičiau jį baigti ir išsivaduoti. Ar man bus atleistos nuodėmės kaip po išpažinties?
      - Aha, supratai, kokią paguodą suteikia išpažintis. Tau seniausiai atleista. Dabar aš laukiu atleidimo.
      - Už ką?
      - Išvažiuodamas iš Kauno prižadėjai mudviem su Algiu padėti. Pažado netesėjai sužinojęs, kad gausiu stipendiją. Man buvo vos šešiolika metų, dar augau. Išaugau mamos tėvų ir seserų nupirktus rūbus, batus. Reikėjo mokslo priemonių, mokėti už kambarį ir galų gale nors retkarčiais pavalgyti. Mudviejų kambary ne tik vanduo, ir pienas sušaldavo. Kuo ne Sibiras? Dar vienos žiemos nebūčiau iškentusi. Tuomet parašiau tau laišką. Viskas būtų buvę normalu, jei ne vienas sakinys, graužiantis mane iki šiol: “Geriau jau būtum negrįžęs. Kol tavęs nebuvo, mamos giminėj mes nebadavom“. Prašau atleisti.
      - Nesikrimsk. Visi pridarėm klaidų, o aš kaltesnis. Buvau blogas tėvas.
      -Bent sužinojau, kaip negalima elgtis su vaikais...                               
      - Mūsų draugystė, užmiršdama klaidas, sutvirtėjo tiek, kad galiu tau apie  lagerį papasakoti viską viską.
      - Važiuodama abejojau, ar pavyks tave prakalbinti.
      - Iš pradžių išsigandau, o pagalvojęs pasiryžau. Tu man artimiausia, mūsų mąstymo vingiai panašūs. Be to, tau šį tą pasakojau. Dabar pasišnekėsim kaip suaugę.
      - Pradėkim iš eilės. Kur tave suėmė?
      - Eskadrilės vadovybė pasiuntė mane į karinį komisariatą neva kažkokių nesklandumų išaiškinti. Supratau, kuo baigsis, nes keli karininkai iš ten negrįžo. Įžengus pro komisariato duris pripuolė trys žmonės, sugriebė mane, nuginklavo, „užpajamavo“. Iš Ukmergės mus septynis sunkvežimiu vežė iki Jonavos. Kartu buvo Balys Dabušis, kalbininko S. Dabušio brolis, - vienas geriausių Lietuvos pilotų. Skraidė su Lietuvos eskadrile po visą Europą. Jo ranka buvo sužeista, todėl Sibire jam nereikėjo eiti į mišką. Dirbdamas virtuvėje pergyveno pačius sunkiausius metus.
      - Paminėjai tik vieną, B. Dabušį, o kas kiti?
      - Kapitonas pilotas Kostas Biknius, kapitonas Viktoras Sakalas, leitenantas Vasiliauskas, leitenantas lakūnas Stasys Šeštokaitis, jaunesnysis leitenantas Jonas Valys-Valevičius. Jonavoje mus iš karto sugrūdo į gyvulinius vagonus. Suvarė šeimas su vaikais, civilius vyrus. Kai pripildė visus sąstato vagonus, traukinys išvažiavo į Naująją Vilnią. Čia mus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Supratom, kad N. Vilnioj rūšiavo ir skirstė kalinius bei tremtinius iš visos Lietuvos. Birželio 19 dieną išvežė iš N. Vilnios. Pervažiavus Baltarusiją ešelonas  toliau riedėjo Ukrainos link. Charkove traukinys pasuko į pietus, padarė kilpą ir grįžo atgal į Charkovą. Ant gretimų bėgių stovinčio garvežio mašinistas, atsitraukęs nuo lango, judesiais pavaizdavo krentančias ir sprogstančias bombas. Taip sužinojom, kad prasidėjo karas. Jei ne jis, mus būtų „iškrovę“ kokioje nors Ukrainos komunizmo statyboje.
      - Tikėjotės, kad karo metu kaip nors išsivaduosit?
      - Buvo tokių. O aš maniau, kad eisis tik blogiau. Taip ir atsitiko. Nuvežė mus Krasnojarsko kraštan, 25 km į šiaurę nuo Sibiro magistralės, prie stoties Rešioty. Adresas: Krasnojarskij kraj, stancija Rešioty*, p/ja**. Prie bolševikų taip buvo adresuojami visi slapti objektai: kalinių lageriai, kai kurie mokslo – tiriamieji institutai, karinės gamyklos, kariniai daliniai. Todėl dabar vakariečiai dažnai netiki bolševikų vykdytu genocidu. Medinius barakus sudegino, adresų nėra. Nieko nebėra ir „nebuvo“.
      - Atsidūrėt tuščioj vietoj?
      - Barakai jau stovėjo. Juos pastatė anksčiau atvežti du šimtai kriminalinių nusikaltėlių. Mus „iškrovė“ liepos 7 dieną. Po dviejų dienų atvyko dar vienas ešelonas. Iš viso atvežė 2500 žmonių. Vietinius gyventojus pakvietė į talką mus priimti. Vietiniai galvojo, kad šitie fašistai gali juos nužudyti, todėl savo gimines ir vaikus į darbą išlydėjo su raudomis.
      - Matyt, buvo nukentėję nuo anksčiau atvežtų kriminalinių.
      - Galbūt. Jautėmės nejaukiai, kai į mus žiūrėjo kaip į galvažudžius, bet tai tik menkniekis, lyginant su tuo, kas mūsų laukė ateity. Barakuose ištisine linija greitai sukalė lentinius gultus. Suguldavom kaip silkės vienas prie kito. Ant kito šono vertėmės visa eilė iš karto. Nestatė daugiau barakų, nes, turėdami ilgametę patirtį, žinojo, kaip greitai Sibiro šalčiai ir badas mažina kalinių skaičių. Iš pradžių jokių drabužių nedavė. Suėmė mus birželio mėnesį, visi vilkėjom vasariniais rūbais. Mane gelbėjo kailinė liemenė, kuria vilkėdamas paskutinę dieną skridau, bet bateliai buvo vasariniai.
      - Kokius darbus dirbot?
        * Krasnojarsko kraštas, stotis Rešioty.
        **Počtovyj jaščik-pašto dėžutė.
      - Kirtom medžius, vežėm arkliais prie geležinkelio, krovėm į vagonus. Iš medžių darė pabėgius ir tiesė geležinkelį toliau. Numatė dar daug tokių bėdžių privežti.
      - Kaip maitino?
      - Tris kartus per dieną duodavo sriubos (vanduo ir kopūstai), duonos pagal išdirbį iki 800 gramų. Jei kas neįvykdydavo bent pusės normos, gaudavo 300 gramų duonos, sriubos vieną kartą ir uždarydavo į karcerį.
      - Šiltus rūbus kada nors davė?
      - Su vasarine apranga dirbom, kol temperatūra nukrito iki 19 laipsnių šalčio, o sniego privertė iki kelių. Tada pradėjo duoti „aprangą“. Apavą vadinom ČTZ*. Jų gamybos technologija tokia: išpjaunamos iš sunešiotų šimtasiūlių geresnės vietos, pasiuvama viršutinė dalis iki kelių, padas nuplėšiamas nuo sunešiotų batų ir prisiuvamas. Niekam nelinkiu avėti šitokios „gamybos“ avalynės.
      - Juk kai kurie turėjo atsivežę rūbų?
      - Taip. Tie, kuriuos N. Vilnioj atskyrė nuo šeimų, turėjo šiokį tokį bagažą. Neretai pasitaikydavo, kad pas vyrus atsidurdavo moteriški arba vaikiški rūbai: šeimas išskirdavo žiauriai ir greitai, neskirdavo laiko pasidalinti daiktams, o „tiems su venzlais“ lagerio valdžia įsakė nieko neduoti.
      - Kaip sukurpė jums visiems bylas?
      - Apie tai papasakosiu vėliau. Tuo metu nė vienas nežinojom, už ką ir kiek čia teks vargti. Mane kelis kartus tardė. Pagrindinis klausimas – „Kur šeima? “ Jei klausia, vadinasi, nerado. Tai gerai. Šiek tiek vėliau pradėjo iš lagerių vyrus imti į kariuomenę. Nežinojom, kas laukia tokių karių kaip mes. Keletas sutiko. Aš taip pat norėjau, bet man nesiūlė.
      - Taigi, atėjo žiema.
      - Gruodžio mėnesį kaliniai pradėjo mirti. Pradžioj nedaug, baimės tai dar nesukėlė. Sausio mėnesį mirė jau daugiau, o per vasario ir kovo mėnesius - 628 žmonės. Pirmiausia mirė vyresni, apkūnūs. Pripratęs prie geresnio gyvenimo organizmas nesugebėdavo prisitaikyti. Turėjo mažiau fizinės jėgos, neįvykdydavo normų, gaudavo mažiau duonos. Užburtas ratas. Buvo neprotingų, taupančių duoną blogesniems laikams. Ar begalėjo būti blogesni?
      - O kriminaliniai nusikaltėliai jus labai skriaudė?
      - Taip. Jie veikė „šaikomis“, atiminėdavo duoną iš vargšų inteligentų, ištuštindavo taupiųjų slėptuves. Kai kalinys iš bado pradėdavo viduriuoti, niekas nebegelbėdavo.
      - Kaip tu laikeisi?
      - Buvau labai nusilpęs, sutinęs iš bado. Gydytojas Šurkus, taip pat kalinys, negalėjo duoti atleidimo nuo darbo. Nuėjęs į darbą rankiniu pjūklu
        *Čeliabinskyj traktornyj zavod-Čeliabinsko traktorių gamykla.
persipjoviau kairės rankos tarpą tarp nykščio ir rodomojo pirštų. Ligoninėj atsigavau. Kitas kalinys, Košelevas, neištvėręs tokio gyvenimo, nusikirto kairės rankos keturis pirštus. Kai sugijo, jį paskyrė rūbų taisyti. Taip ir išgyveno.
      - Daug miško iškirtot?
      - Didžiulius plotus. Ten, kur mes kirtom, atsirado gyvenvietė Pakanaevka. Iš 1941 metų liepos mėnesį atvežtų maždaug 2500 žmonių 1944-ųjų gegužės 1 dieną bebuvo gyvi tik 371.
      - Tu ištvėrei!
      - Nepamiršk, į Sibirą patekau dvidešimt šešerių, stiprios sveikatos – kitokių į aviaciją nepriimdavo. Klausei apie teismą. Jokio teismo nebuvo. Po metų kalinimo, tai yra 1942 metais, davė pasirašyti kaltinamąjį aktą. Suformuluotas taip: “Kaltinamas tuo, kad 1934 metais įstojo į Artilerijos karo mokyklą Kauno mieste, 1936 metais ją baigė, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį, tarnavo I-me artilerijos pulke būrio vadu ir baterijos vadu, 1939 m. įstojo į Aviacijos mokyklą Kauno mieste, tais pačiais metais ją baigė, po to perėjo į eskadrilę ir tarnavo karo lakūnu“. Šiame akte ne visi duomenys teisingi, bet kur nusikaltimas? Pasirašiau neturėdamas supratimo, kiek dar reiks kalėti.
      - Kodėl pasirašei?
      - Jei be jokio kaltinimo esu lagery ilgiau kaip metus, tai koks skirtumas, pasirašysiu ar ne? 1943 metų kovo mėnesį išvežė į lagerį, vadinamą „komendantskoe“, Rešioty stotyje. Karceryje laikė tris paras, tardė, norėjo priversti mane grįžti į aviaciją, kovoti prieš vokiečius. Nebebuvau naivus, žinojau, kad per vienus karo metus žūva 40 procentų skraidančio personalo. Be to, mane, buržujų, pasiųs į tokią užduotį, iš kurios grįžti bus mažai arba jokios vilties. Kilus menkiausiam įtarimui, politrukai šaus į nugarą. Apsvarstęs savo šansus, atsisakiau. Och, kad pasiuto rėkti: “Išsiųsim tave į Kolymą – per pusmetį nudvėsi! “ Nepasidaviau. Grąžino į tą patį lagerį.
      - Kolymoj mama kalėjo septynerius metus.
      - Tavo mama buvo labai stipri. Be to, ją suėmė po karo, 1950 metais.
      - Kuo geriau?
      - Karo metais armija šalo ir badavo, ką jau kalbėti apie kalinius.
      - Taigi, grąžino į tą patį lagerį.
      - Paskyrė mane vežioti arkliu malkas. Maisto buvo per mažai, sutinau.
      - Tai tada tu savo mamai atsiuntei nuotrauką? Džiaugėmės, kad gražiai atrodai, pasitaisęs.
        - Norėjau pradžiuginti mamą, kad nebeverktų per naktis. Ambulatorijos gydytoja, Anglijos žydo duktė, kalinė Lida Georgijevna Karu, išgelbėjo man gyvybę. Ji paguldė mane į pusiau ligoninę, paskyrė į naktinę ligoninės valgyklos virtuvės pamainą. Dabar reikėjo valios susilaikyti nuo persivalgymo, tai yra neišgerti kibiro buizos. Valgiau tik tirščius, kol praėjo tinimas. Kai paskyrė mane į dieninę pamainą, lagerio viršininkas pamatė ir vėl išsiuntė malkų vežti.
      - Nieko nepasakoji apie Sibiro gamtą, apylinkes.
      - Nepasakojau ir apie tai, kaip užmušiau kriminalinį nusikaltėlį, bandžiusį atimti duoną.
      - Kaip galėjai?!
      - Atsimink, buvau karys, kovojau už gyvybę. Nuo tada visą duoną, ilgai kramtydamas, suvalgydavau naktį atsigulęs, nebesinešdavau į mišką. Tuo metu reikėjo galvoti tik apie pragyventą dieną ar net valandą. Nuolatinis alkis ir šaltis. Neįmanoma papasakoti, kaip jautiesi išbadėjęs 30-40 laipsnių šaltyje. Kaip jautiesi iš bado ištinęs, kai kiekvienas judesys reikalauja paskutinių jėgų. Eini nuleidęs galvą, kad tik neužkliūtum, nepargriūtum, nes gali nebeatsikelti. Dar panika. Jei neįvykdysi normos – gausi mažiau duonos. Mažiau duonos... Apie tai jau sakiau. Svarbiausia nepradėt savęs gailėti. O tu - apie gamtą!
      - Atleisk.
      -Galiu šį tą apie klimatą papasakoti. Atsimeni, sakiau, kad 1941 metų gruodžio mėnesį prasidėjo pirmosios bado mirtys. Mirusius liepdavo išnešti į lauką, o kitą dieną laidodavom. Laužais atšildydavom žemę ir kasdavom duobes. Mirštančiųjų vis daugėjo ir daugėjo. Lagerio viršininkas nusprendė ne laidoti, o laukti pavasario. Kūnus krovėm vienus ant kitų milžiniškom krūvom. Pavasarį, pradėjus tirpti sniegui, pamatėm daug lavonų išpjaustytais raumenimis...
      - Fašistai žmones degino.
      - Visas pasaulis juos smerkia, o bolševikai mat geresni. Leido „natūraliai“ numirti nuo bado ir šalčio.
      - Be to, valdė neaprėpiamas platybes lageriams statyti.
      - Praėjus dviem su puse metų po suėmimo, 1943 metų lapkričio 23 dieną, supažindino mane su nuosprendžiu.
      - Tavo gimimo dieną, Lietuvos kariuomenės dieną. Tai buvo teismas?
      - Jokio teismo. Oficialiai tuos tris žmones, gal teisininkus, o gal ne, vadino OS*, o visi žmonės juos vadino stalinskaja trofika**. Taigi tas trejetas pripažino mane SOE *** ir nuteisė trejiems metams. Galvojau ateinantį pavasarį išeiti į laisvę. Bet... Gruodžio mėnesį - vėl tardymas. Lietuvis tardytojas siūlo man važiuoti į Lietuvą partizanauti. Kaip gi čia yra -  juk esu socialiai pavojingas elementas. Kokį vaidmenį man kuria? Gal turėsiu šnipinėti savo buvusius draugus? Atsisakiau motyvuodamas tuo, kad Raudonoji Armija labai
      *      Osoboe soveščianie-ypatingasis pasitarimas.
          **    Stalino trejetas.
          ***Socialno opasnyj element-socialiai pavojingas elementas.


sparčiai žengia pirmyn, o kol aš nuvažiuosiu, Lietuva bus išlaisvinta. Trečių kalėjimo metų pabaigoje gavau leidimą vaikščioti be sargybinio (bezkonvojnyj režim). Turėjom apsodinti bulvėmis beveik 100 ha. Žemės ten niekas nearė. Rankomis darėm duobutes, į jas dėjom gabalėlius bulvių. Užaugdavo puikiausiai. Prisivalgėm bulvių. Tikras balius.
      - O Kolymoj bulvės užaugdavo žirnių dydžio. Mama neskusdavo,  nuplaudavo ir mesdavo į sriubą.
      - Ten dar baisesnis klimatas. Ne veltui tardydami mane gąsdino Kolyma.
      - Bausmės laikas ėjo į pabaigą?
      - Tuščiai svajota. Išvažiuoti negalima, palieka prie lagerio. Dirbsiu ten, kur paskirs, o nakvoti turiu grįžti į lagerį. Iš pradžių dirbau sandėly, vėliau paskyrė į malūną krovėju. Leido gyventi privačiai. Gyvenau su Šeštokaičiu ir Dabušiu Nižniaja Poimoje.
      - Ukmergėj suėmė jus septynis. Kaip kiti, išgyveno?
      - Visi likom gyvi. Mus šešis paleido kartu, tik Biknius, 1943 metais aktuotas kaip invalidas, gavo leidimą važiuoti pas šeimą į Alma-Atą.
      - Malūne turbūt nebadavot?
      - Ne, nebadavom. Dirbom 16 darbininkų. Mėnesio uždarbis - 150 rublių. Turguj už juos galėjom nusipirkti vieną kibirą bulvių. Taigi malūne visi virėm miltinę košę. Malūno vedėjas estas Garnecas su žmona apskaitininke neteisingai skaičiavo ar visai neskaičiavo nubyrėjimo procentų. Komisija patikrinusi rado 300 kg trūkumą. Areštavo vedėją, apskaitininkę ir visus darbininkus. Išvežė mus į Kanską, apie 100 km Krasnojarsko pusėn. Kanske teisė Kraslago * teismas. Prieš teismą kapitonas Ajanagavycinas ir tardytojas Marininas vertė pasirašyti įvairiausius kaltinimus, priešingu atveju gąsdino išvešią į Kolymą be teismo. Ten, sakė, esą per šešis mėnesius užversim kanopas. Tuo metu dar galiojo 1932-08-07 išleistas badmečio įstatymas, pagal kurį grėsė sušaudymas. Buvom išsigandę, pasirašėm. Teismo metu atsisakiau pasirašytų parodymų, papasakojau, kad gąsdino Kolymos lageriais. Balys Dabušis pasielgė taip pat. Teisėjas tyčiojosi iš mūsų, kad „maži vaikai“ patikėjo tardytojų gąsdinimais - juk be teismo negalėtų išvežti. Mes turėjom kitokią patirtį. Vis tik posėdį nutraukė. Bylą grąžino pakartotiniam tardymui dalyvaujant prokurorui.
      - Kaip baigėsi jūsų mūšis?
      - Pirmąsyk buvo numatyta po 10 metų visiems. Antrasis teismas dešimčiai metų nuteisė vedėją ir mane motyvuodami tuo, kad kai kurios ataskaitos rašytos mano ranka.
      - Kodėl rašei?
      *Sutrumpinta Krasnojarsko lageriai.
      - Kaip sakiau, abu Garnecai buvo mažai raštingi, todėl prašydavo perrašyti jų keverzones. O man norėjosi pailsėti nuo maišų tampymo. Nepagalvojau, kad gali nuteisti „rašomąją mašinėlę“.
      - Tikriausiai tuos 10 metų gavai už maištą.
      - Taip, man atkeršijo, bet laimėjau moralinę kovą. 16 žmonių gavo po 5 ar 3 metus. Taigi grąžino mus į tą patį lagerį, iš kurio buvom išleisti į pusiau laisvę.
      - Kokius darbus dirbai? Kada išmokai įvairiausių amatų?
      - Iš pradžių dirbau kaip ir visi – kirtau mišką. Trūkus kojos sausgyslei apgydė ir nusiuntė į daržininkystę. Ten vadovavo kalinys agronomas Justinas Antanaitis. Kai nustojau šlubuoti, paskyrė į garvežių ir vagonų remonto padalinį (DEPO) - iš pradžių pagalbiniu darbininku, vėliau - įrankininku. Įrankinėj išmokau šaltkalvio, tekintojo, elektriko ir metalo suvirinimo darbų. Visada norėjau būti inžinierium, todėl šie darbai sekėsi.
      - Tai kodėl stojai į Karo mokyklą?
      - Kai mudu su broliu baigėm Panevėžio gimnaziją, tėvas pareiškė neberemsiąs mūsų. Sakė: “Manykitės patys“. Karo mokykloj buvom viskuo aprūpinti, nereikėjo mokėti už mokslą. Gailiuosi nepaklausęs Juozo.
      - Ką jis patarė?
      - Juozas atsisakė laikyti baigiamuosius egzaminus. Vadovybei prašant išsiderėjo, kad po egzaminų išleistų į atsargą. Iš karto įstojo į išsvajotą Pedagoginį institutą. Man patarė daryti taip pat.
      - Nebepakeisi. Ilgai dirbai įrankinėj?
      - Iki 1952 metų. 1949 metais įvedė kitą maitinimo-atsiskaitymo už darbą sistemą. Kaliniui mokėjo 60 procentų laisvojo piliečio tarifo. Už maistą, rūbus ir butą-baraką atskaičiuodavo apie 230 rublių. Maistą gaudavo visi vienodą nepriklausomai nuo normos įvykdymo: 500 gramų duonos, sriuba, košė, žuvies gabaliukas. Likusią uždarbio dalį išmokėdavo pinigais, bet ne daugiau 100 rublių. Galėjom krautuvėj nusipirkti raudonųjų pipirų, pačių brangiausių saldainių, džemo. Tada apie mirtį iš bado jau nebebuvo girdėti. Prieš baigiantis karui mityba buvo šiek tiek pagerinta, silpnieji išmirę, todėl bado mirčių kurį laiką nebebuvo. Be to, po karo atskyrė politinius kalinius nuo kriminalinių, kurie iš mūsų tyčiojosi, atiminėdavo maistą. Išliko stipriausieji ir galbūt silpniausieji, kurių iš pat pradžių dėl sveikatos nevarė į sunkiuosius darbus.
      - Sakei, įrankinėj dirbai iki 1952 metų. Kas toliau?
      - Tęsėm komunizmo statybas – įsisavinom naujas teritorijas. Tais metais geriausius mechanizatorius išvežė į Pakanaevką. Anksčiau ten nuvežti kaliniai surentė  barakus, o mes pjovėm mišką. Aš dirbau angliškos elektros stoties motoristo pavaduotoju. Stotis dirbo miške, tiekė elektros srovę gervei ir elektros pjūklams. Kaip matai, kalinių darbas palengvėjo.
      - Ir taip iki Stalino mirties 1953 metų kovo 5 dieną?
      - Žinoma. Gavę laikraštį „Pravda“ sužinojom apie pasikeitimus valdžioj. Tikėjomės greitai atgauti laisvę. Kovo pabaigoje paskelbta amnestija. Mane išleido gegužės 21 dieną, nes turėjau išmokyti darbininką dirbti vietoj savęs.
      - Teko atsisveikinti su sūneliu?
      - Jie jau buvo išvykę. Neklausinėk. Važiavau namo.
      - Gerai, neklausinėsiu.
      - Išleisdami iš lagerio išdavė pažymą, vadinamą „Spravka“. Nuolatinę gyvenamąją vietą pasirinkau Kauną. Pažymoje mano pavardė iš Morkūno virto į Markūną, mat rusai „o“ taria kaip „a“. Lietuvoje pasas išduotas pagal pažymą iš lagerio, o ne gimimo liudijimą. Kiekvienos darbovietės kadrų skyriaus darbuotojai, pažiūrėję į pasą, sužinodavo apie mano teistumą. Gimimo liudijimo negalėjau gauti, nes gimiau JAV. Vėliau, su liudininkais įrodžius gimimo laiką ir tėvus, gavau gimimo liudijimą, bet pagal pasą išrašė gimimo liudijimą Markūno pavarde. Daug painiavos, nes jūs, mano vaikai, ir tėvai – Morkūnai.
      - Net laisvoj Lietuvoj Plungės teismas nepripažino manęs tavo dukra.
      Na, matai. Jau pavargau, noriu kuo greičiau baigti pasakojimą. 1964 m. rugpjūčio 13 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas nutarė panaikinti bylas Stalino trejeto nuteistiesiems. Gavau pranešimą, kad treji metai įskaitomi į darbo stažą ir gaunu DVIEJŲ mėnesių aviacijos leitenanto atlyginimą. Dar Lietuvos TSR Ministrų Taryba už kiekvieną mėnesį skyrė po 50 rublių.
      - „Daug“.
      - Dar vienas paradoksas. 1965 metų lapkričio 16 dieną išdavė man karinį bilietą. Karinis laipsnis – leitenantas. Tarybinėj Armijoj grandies šturmanu tarnavau nuo 1940 metų spalio iki 1944 metų birželio. Per beveik ketvertą karo metų neužsitarnavau aukštesnio laipsnio ir jokių apdovanojimų. Koks nevykęs karys buvau!
      - Turėjai ypatingą gabumą – būti dviejose vietose tuo pačiu metu: kariauti ir Sibire kalėti.
      - Sovietinę teisinę epopėją užbaigsiu pasakojimu apie tai, kad jie išvis neturėjo teisės represuoti manęs,  JAV, TSRS sąjungininkės, piliečio. 1956 metais sesers Bronės rūpesčiu gavau dokumentus vykti į JAV. Pradėjo tampyti saugumas. Ir šiaip dažnai mane kviesdavosi: jei kas iškeldavo Lietuvos tautinę vėliavą ar kildavo koks priešsovietinis incidentas, tardydavo mane. Nenorėjo išleisti, prikibo, kad buvau davęs priesaiką Tarybinei Armijai.
      - Buvai prisiekęs?
      - Juokinga. Suvarė visus į aikštę ir liepė choru prisiekti. Be to, su manimi į JAV galėjo išvykti tik žmona ir nepilnamečiai vaikai.  Algirdui buvo 18, o tu nenorėjai. Viską sudėjęs ir apsvarstęs atsisakiau.
      - Užtat sulaukei Lietuvos nepriklausomybės.
      - Paskelbus nepriklausomybę Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutarimą apie mūsų teisių atkūrimą. Po metų, supratę, kad sovietų valdžia specialiai kurpė bylas išlaisvintiems politiniams kaliniams, mane pripažino nekaltu ir dėl antrojo teistumo. Galų gale išvadavo mane nuo gėdos nešiojant vagies etiketę.
      - Nori išeiti? Palauk, dar turiu klausimų apie jauniausiąjį mūsų brolį Baliuką.
      - Galiu kalbėti apie tuos paklydimus, už kuriuos sau atleidau. Pati pasikalbėk su Baliuku, aš dar negaliu. Einam gerti arbatos.
      - Ką gi, einam.
      - Susimąstei. Ką galvoji?
      - Galvoju apie tavo santykį su religija. Daug kam tikėjimas padėjo nepalūžti.
      - Kai gyvenom kartu, daug apie tai kalbėjom.
      - Na, taip. Tada buvom visiškai sutariantys ateistai. Vėliau mano požiūris keitėsi. Iš pradžių nesąmoningai, o vėliau kryptingai ieškojau Dievo. Džiaugiausi, kai pradėjai domėtis ir tu, norėjai suprasti, daug skaitei ir permąstei, bet...
      - Bet negalėjau priimti širdimi. Kaip tau atrodo, kodėl?
      - Manau, jausmams nepasidavė tavo stiprus žemiškas protas. Bijojai  įsitikinti ilgus metus buvęs neteisus. Esi labai kietame apvalkale, jį pramušti būtų padėjęs tikėjimas.
      -Tai ką, man, bedieviui, nėra jokio atleidimo?
      - Nebūtina muštis į krūtinę kartojant „mea culpa“. Manau, kiekvienam parodei meilę, kiekvienas turėjo ją atpažinti.
      - Tu atpažinai?                                                                                                                                               
      - Kartą pasakei: “Gyvenu ilgesiu nuo vieno tavo atvažiavimo iki kito“.