Beždžionių procesas

Fragmentai iš dramatinio vodevilio
„Kaip Homo sapiens žmogumi tapo“


Žemės amžius – 4, 6 milijardo metų.

Argi Žemei milijardai metų?
Žemė žydinti labai jauna.
Palikuonims ateitį mes statom,
Tebūnie mūs Žemė amžina.

1925 metai. JAV Tenesio valstijoje Deitono mieste
vyksta teismo procesas, vietinės spaudos pramintas

          „Bezdžionių procesas“.

1. Teismo prisiekusieji

2. Teisėjas

3. Džonas Skopsas - kaltinamasis mokytojas

4. Viljamsas Dženingsas Brajanas – kaltintojas, juristas buvęs JAV valstybės sekretorius.

5. Džonas Ušeris - Airijos arkivyskupas

6. I arkivyskupo pasekėjas.

7. II arkivyskupo pasekėjas.

  Teisėjas
  (Kreipdamasis į kaltinamąjį) Ar jums, Džonai Skopsai, žinoma, kas pasakyta Biblijoje apie gyvybės atsiradimą ir žmogaus kilmę Žemėje?

  Džonas Skopsas
  Be abejo, žinoma, sere.

  Teisėjas
  Ir kas gi ten parašyta? Gal galėtumėte ir mums čia pasakyti?

  Džonas Skobsas
  Biblijoje pasakyta, kad žmogų Dievas sutvėrė šeštą dieną, sere.

  Teisėjas
  Jūs su tuo nesutinkate, Džonai Skobsai?

  Džonas Skobsas susigūžia, minutę galvoja, tačiau nesulaukęs atsakymo, teisėjas nekantraudamas daug garsiau klausia toliau.

  Teisėjas
  Jūs abejojate Biblijos žodžiu Džonai Skobsai?

  Džonas Skopsas
  Mokiniams aiškinau, ką yra patvirtinęs mokslas. Tai ne mano teorija ir ne mano hipotezė. Biblinių žinių, deja, mokslas nėra patvirtinęs, sere.

  Viljamas Dženingsas Brajanas
  (Iki to laiko vos nusėdėjęs pašoka nuo kėdės šaukdams).
  Tuo blogiau mokslui... tuo blogiau mokslui...
  Dar XVII amžiuje kažkoks prancūzas de la Pereiras bandė įrodyti (1655 metais jis net knygą buvo išleidęs), kad akmenys randami žemės paviršiuje, krinta ne iš dangaus, bet yra apdirbti senovės žmonių, gal būt dar prieš Adomo laikus. Ir, žinoma, de la Pereiras buvo griežtai nubaustas. Jo knyga bažnyčios nurodymu – sudeginta.
 
  Energingai mojuodamas rankomis įbėga Džonas Ušeris.

  Džonas Ušeris
  O, Viešpatie Aukščiausias, juk matai, kad aš remdamasis Biblija ir Šventosios Dvasios apšviestu protu tiksliai apskaičiavau Žemės amžių. Jis siekia 4004 metus iki gimstant tavo sūnui Jėzui Kristui. Vadinasi, Žemė kurioje mes gyvename, jau turi 5929 metus. Te deum laudamus...

  Įbėga arkivyskupo pasekėjai.
 
  I pasekėjas
  O mes apskaičiavome ir dieną, kurią Aukščiausias sukūrė Adomą?

  II pasekėjas
  Taip, taip... šlovė Viešpačiui. Tai įvyko 4004 metais prieš Kristaus gimimą spalio 23 dieną 9 valandą ryte.

  Trenkia trimitai, aidi angeliška muzika, palydima choralinių garsų.
Atsistoja prisiekusiųjų vyresnysis.

  Verdiktas

Prisiekusieji pripažįsta Džoną Skopsą kaltu.

  Teisėjas
  Už Dievo niekinimą jį neigiant Džonui Skopsui skiriama 500$ bauda, uždraudžiant pasakoti Darvino teoriją Tenesio valstijoje. Evoliucijos mokslas draudžiamas visose valstijos mokyklose.
 
  Temsta ir muzika iš lėto nutyla... po pauzės pasigirsta kita primityvių garsų išgaunama muzika. Sušvinta žvaigždėta naktinė dangaus erčia. Pasigirsta trankių garsų tirados pakartojančios sprogimus juos palydi bildesiai panašūs į perkūno trenksmus. Praėjus keletui minučių viskas tyla, scena nušvinta ir apšviečia negyvą nelygų peizažą. Vėl temsta, palydi muzika ir apšviečia jau pasikeitusį kraštovaizdį: žaliuojantį, pirmykštės gyvūnijos pripildytą... Pasirodo pirmykščio žmogaus skeletai, vaizduojantys ilgą protėvių grandinę nuo „Homo habilis“ per „Homo sapiens“ iki „Homo debilis“.

  Vasara. Pirmykščio žmogaus stovyklavietė. Joje daug įvairaus amžiaus pitekantropo tipo žmonių, Vyksta kasdieniniais rūpesčiais apipintas gyvenimas. Dega laužas, kuriame džiovinami mėsos gabalai. Horizonte šešėlinė medžioklės scena Du vyriškos povyzos homo  erectus mėsinėja kažkokį gyvį. Moteris visa tai neša į pastogę, tikriausiai džiovinimui.
Iš dangaus nusileidžia kažkoks skraidantsi aparatas. Iš jo saugodamiesi išbyra būrelis argonatų, kurių išvaizda slepiasi po blizgiais šarvais.

Iš Lukrecijaus „Apie daiktų prigimtį“:

... Žmonės klajoklių gyvenimą leido lyg žvėrys laukiniai.
Žmonės tuomet nemokėjo išgaut ir pritaikyti ugnį,
kailių laukinių žvėrių nepridengdavo dar savo kūno;
gojuose bei miškuose ir kalnų olose jie gyveno,
krūmuose ir tarp šakų slėpdami savo purviną kūną,
kai juos užklupdavo smarkios liūtys ir vėjai audringi...
Pasitikėdami nuostabia rankų ir kojų jėga, tad,
vyrai medžiojo žvėris miškuos, varinėdami juosius
ir mušdami taikliais akmenim bei kuokom tvirčiausiom,
daug jų įveikdavo, o nuo kitų pasislėpdavo krūmuos.
Jie naktimis po laukus neklajojo pabūgę, ir saulės
ar šviesiosios dienos neieškojo, raudodami balsiai,
bet tylumoj, susirietę ant žemės, miegojo ir laukė,
kol savo rožiniu švyturiu saulė apšvies visą dangų.
Ginklai senovės žmonių buvo rankos, nagai jų ir dantys,
akmenys bei miškuose nulūžusios šakos visokios,
liepsnos, po to ir ugnos, kai tik žmonės pažinę jas buvo.
Atrastos jėgos paskui geležies buvo, vario taipogi,
bet anksčiau už geležį varį pritaikyti ėmė:
jo apdirbimas lengvesnis, ir rasdavo žymiai daugiau jo.