VĖJAS

Vėjas buvo aukštas, stambus ir aikštingas kolūkio brigadininko arklys. Dominykas, jau užaugęs iki pusbernio, su savaisiais, rudens miglos ir bulvienojų dūmų pridengti, kasė bulves. Šeimos galva, nesivargindamas lenkti nugaros, su Vėjo pagalba vertė vagas, kurios apsipildavo čia rausvais, čia baltais bulvių gumbais. Šalia savo bulves kasė ir kita šeimyna, su kuria buvusi Dominyko klasiokė  sau už nugaros vis švysčiojo sunkią ilgą kasą, o ta, pagal sunkio jėgos dėsnį, sviro žemyn, siekė vagos, trukdė...
Dominykas baudėsi padėti tai sunkios kasos savininkei išpilti sunkius krepšius į maišus, bet gėdijosi jos tėvų ir vis laukė, kada suartės vagos, o jau tada... Gal net į jų vežimą maišus sumes, parodys, koks stiprus esąs... Tačiau taip neįvyko, mat mergaitę jos motina pasiuntė namo vakaro ruošai.
Pargirgždinus paskutinį vežimą Tėtis paliepė sūnui nujoti arklį į netolimą ganyklą, ten pagirdyti ir palikti supančiotą alksnyne prie upelio, kur žaluma akį traukė vešlaus atolo kuokštai. Dominykas užsėdo Vėjui ant priekinės nugaros dalies, pantį užsikišo už diržo, įsitvėręs pavadžio lėta žingine, pasagoms kaukšint į bruką, išjojo. Ten, kur baigėsi miestelio brukas, o kelias virto į žvyrkelį ir darydamas posūkį suko į laukų erdves, Vėjas pradėjo risnoti. Aukštai sėdėdamas, paskirdusius plikus kulnus prispaudęs prie arklio šonų, berniokas išdidžiai jojo, gailėdamasis, kad niekas nemato, koks jis puikus raitelis!
Betgi ir nutik taip, staiga iš už krūmų guoto išniro klegančių mergaičių būrelis, o jame buvo ir ta ilgakasė. Dešimt smalsių akių sužiuro į Dominyką ir jo arklį...
Ir čia tas, neištvėręs netikėto dėmesio, stvėrė pantį ir kirto arkliui per papilvę, pančio galu pataikydamas į itin jautrią vietą. Arklys iš netikėtumo pasispardė aukštai iškeldamas pasturgalį ir virtęs karalaičio žirgu nebeklausė pavadžių. Išskleidęs karčius ir uodegą priešpriešiniam vėjui, pasileido lėkti šuolias, skriste perskrido nemenką griovį ir kaip torpeda į susinaikinimą artėjo prie pievos vidury esančio medinio telegrafo stulpo.                                                                                                                                         
- Jėzau, kas man dabar bus! Ką tėvas pasakys, kai užsimuš arklys?!
Per keletą kitų sekundžių galvoje prabėgo tiek neramių minčių, kad kitomis aplinkybėmis užtektų ir geram pusvalandžiui apmąstymų. Kai iki stulpo liko koks pusantro sieksnio, Vėjas stabtelėjo ir metėsi į šoną. Dominykas, veikiamas inercijos bei pagreičio dėsnių, neišsilaikė ant arklio ir nuskriejo oru, aistringai apkabindamas stulpą. Dar po akimirkos, veikiamas sunkio jėgos, nuslydo žemyn džiaugdamasis, kad neužsimušė arklys. Pasiekęs kojomis žolę, pajuto, kaip kūno gravitacijos jėgos paleido skysčius iš pramuštų vietų. Iš nosies ir lūpų po priverstinio pasibučiavimo su stulpu sunkėsi rausvas kraujo ir seilių kisielius, o iš gana stipriai apibrozdintų kojų tekėjo raudona kūno sula. Tuo tarpu nuo kalnelio aštuonios akys nerimastingai žiūrėjo į kritusį karžygį, o dvi su perlo ašarom ant blakstienų skubėjo link jo...                                                                                                                               
„Ne, negaliu būti toks apgailėtinas ir leistis globojamas mergos! Juk kraują praliejau ne mūšyje, o tik per savo durną galvą! “ - tarė sau Dominykas ir inkšdamas iš skausmo pasileido paskui nušuoliavusį Vėją. Visgi ilgai bėgti nepajėgė, teko pereiti į žingsnį, skaudėjo sutrenktą krūtinę. Kaipgi pagauti besiblaškantį prie upelio arklį, kuris tebelaksto zovada pasispardydamas?
„Jei gaučiau kaustyta kanopa, tai jau ir amen... “ - sukosi mintys apkultoj bernioko galvoj. Laikui einant Vėjas pamažu aprimo, nors Dominyko artyn vis dar neprisileido.
Ką daryti?
Apsidairęs pamatė, kad nupjautame javų lauke šalia didelio akmens styro kuokštas miežių žvirblių nebaigtomis kulti varpomis. Prisirovęs plaką javų ėmė sekioti paskui arklį. Kantrybė pasiteisino - kai jau kokį šimtą dvidešimt aštuntą kartą patinusiom lūpom ištarė kuži-kuži, tas stabtelėjo, leido prieiti ir aksominiu savo snukiu palietė jo rankas bei pradėjo ragauti atgailos miežius...
Tuomet Dominykas tvirtai įsikibo į kamanas ir pirma mintis buvo užsėdus vėl pavaikyt Vėją po kalnus ir griovius. Tačiau pamatęs tamsaus mėlio gilią, patiklią arklio akį susigėdo tokios minties. Paglostęs minkštas šnerves nuvedė jį į atolo pievą, supančiojo, prirakino priekinę jo koją prie grandinės, nukamanojęs ištraukė geležies žaslus iš kietų nasrų. Pats įbrido į upelio srovę apsiprausti sutinusį veidą, atvėsinti įkaitusį kūną, numalšinti troškulį tekančiu skaidriu vandeniu. Atsisėdęs ant akmens apgalvojo savo paspuikavimo pasekmes: apsijuokta, gerai apkultas kūnas ir sąžinės graužatis bei gėdos jausmas. Geras porą savaičių teks praleisti be draugų. Mažai kur toksai bepasirodysi, kol išsilaižysi... Ką gi, turėsi tenkintis ežeru ir knygomis...
Po tokios netikėtos ir skausmingos bėdos nukapsėjo nemaža sauja ašarų kaip pupų. Laimė, niekas to nematė...                                                                                                                             
Dar negreit Dominykas supras, kad už puikybę ir didybę reikia brangiai mokėti...
Karaliai ir tie moka...