Duok ranką. Albinas.

A L B I N A S

      - Laba diena, dėde. Tavo tėtės, mano senelio, paliktuose dokumentuose radau mažą, pageltusį, iš Liudvigsburgo atsiųstą lapelį – pranešimą apie tavo mirtį. Buvai vos dvidešimt ketverių.
      - Kare žuvo daug jaunesnių.
      - Staiga tas Vokietijos kampelis man  tapo savas. Įsivaizdavau tave, dėde Albinai, gyvenantį tenai, ir panorau pasišnekėti.
      - Kalbėk.
      - Pradėsiu nuo vaikystės. Tavo sesės pasakojo, kad nenorėjai mokytis.
      - Kai baigęs keturis skyrius nebėjau į mokyklą, jos mane barė. Išgelbėjo tėtė. Sakė, jei vaikas nenori, tai ir nereikia.
      - Jis tave suprato, nes pats taip padarė, tik, žinoma, tėvai vaikams nepasakoja apie savo klaidas.
      - Rašyti ir skaičiuoti pasimokiau, o kam man a+b? Išėjau į Lietuvos kariuomenės 4-ąjį pulką muzikos mokiniu. Taigi mokiausi to, ko norėjau. Ten aprūpino gyvenimą ir mokėti nereikėjo. Negalėjau taip, kaip sesės Julė ir Marytė, tavo mama, užsidirbti mokydamas negabius vaikus ir tinginius.
      - Buvai negabus?
      - Nežinau, turbūt. Negirdėdavau mokytojos aiškinimų.
      - Kodėl?
      - Mano galvoj visą laiką skambėdavo muzika. Muziką girdėjau visur: vežimo dardėjime, arklio pasagų kaukšėjime, garvežio ūkime, lietaus barbenime, vėjo švilpime. Tereikėjo visus tuos garsus sujungti.
      - Tik miesto garsai?
      - Užaugau ant bruko. Tau patikdavo, kai pamėgdžiodavau bėgančio arklio garsus.
      - Šviesūs prisiminimai, kol...
      - Prasidėjo karas. Ar galima ir ar reikia  išreikšti muzika masines žudynes? Taip pat baimę, siaubą, kančias? Jokio atokvėpio, jokios vilties. Šūviai ir sprogimai apkurtino mane, užgožė girdėtus garsus.
      - Kiti skundėsi, kad galvoj nuolat sprogsta bombos.
      - Jie norėjo tylos, o aš garsų, bet ne tokių.
      - Po karo išgyvenai dar dvejus metus. Kaip jauteisi?
      - Klausi apie sveikatą ar...
      - Taip, taip, apie viską.
      - Kūnas sirgo, bet sunkiausia buvo galvoti apie žmones, kuriuos nužudžiau. Kankino sąžinė.
      - Justinas, grįždamas į karą po atostogų, sakė nešaudysiąs į žmones.
      - Mažasis broliukas visada buvo jautresnis už mane. Aš paklusau komandoms paveiktas masinės psichozės. Atsikvošėjęs kentėjau, kol gyvas buvau, ir su liga nebenorėjau kovoti.
      - Muzika nebegrįžo? Gal laikui bėgant apsiraminai?
      - Prieš mirtį. Kai supratau, kad niekad nebepamatysiu Lietuvos, jūsų visų. Apėmė toks ilgesys... Tada suskambo muzika.