Laimė- be melo..?

Neseniai visai netikėtai perskaičiau klausimą:,, Kas nutiktų, jei žmonės visiškai liautųsi melavę? „. Sarkastiškai nusišypsojusi pagalvojau:,, Pasaulyje atsirastų be galo daug nelaimingų žmonių“. Žinoma, daugelis šiuo atveju man paprieštaraus ir padiktuos jau seniai visuomenėje įsivyravusią liaudies išmintį:,, Geriau karti tiesa, negu saldus melas“. Bet argi tikrai visad žmogus nori žinoti būtent tiesą? Nepagražintą, skaudžią, be pasigailėjimo kankinančią tiesą, kurios nežinodamas jis jaustųsi kur kas geriau ir dėl to nei kiek nereikėtų sukti savo smegenėlių?
Mes meluojame kasdien. Pradedant nuo nekaltučių, melą pateisinančių žodelių aplinkiniams:,, O, ačiū, tu taip pat labai gražiai atrodai“ (Juk nesakysi į pasimatymą išsiruošusiai draugei, kad šiandien ji atrodo kaip pervažiuota traukinio, o jos plaukai kaip šieno kupeta?),,, Aš taip pat tave myliu“ (Nemanau, kad filosofuosi, jog meile netiki, o viskas, ką jauti realaus, yra tiesiog pagarba ir prisirišimas),,, Visą vakarą būsiu namie, mama“ (Nepasakosi, kad iki paryčių šoksi klube salsą ir gersi tekilą su nepažįstamųjų kompanija “. Viskas, ką pasakome (ar nepasakome ir nutylime) nenorėdami įskaudinti kito žmogaus, yra pateisinama. Juk nutylėjimas taip pat melo forma? a?
Mes meluojame kasdien. Dažnai net patys to nesuvokdami. Vyrai moterims kalbėdami apie meilę ir gražias jų akis, taip įsijaučia į vaidmenį, kad patys šventai įtiki savo žodžiais pirmą kartą matomai personai ir net patys nesuvokia, kad reziume jie tik nori su ja permiegoti. Moterys, atlikdamos šaltos damos rolę, pradeda šiurkšiai kalbėti ir elgtis vos ne su kiekvienu vien tam, kad įrodytų kokios jos nepasiekiamos, nors giliai širdyje tik ir laukia ženklo iš pastebėto vyro ir jo,, makaronų kabinimo ant ausų“. Žmonės linkę ne tik apsimetinėti, bet ir švaistytis save apgaudinėjančiomis mintimis ar frazėmis!,, Nuo rytojaus laikausi dietos“ arba,, Rytoj pradėsiu rimtai sportuoti“. Ir labiausiai apgailėtina tai, kad sakydamas tuos žodžius, tu gilei viduje puikiai supranti, kad greičiausiai tai tik paprasta saviįtaiga, noras kažką keisti, bet tingėjimas imtis realių veiksmų.
Ir vis dėl to: kas nutiktų, jei vieną dieną žmonės tikrai liautųsi melavę? Ar iškęstume visą tiesą, girdimą iš aplinkinių, kai šiuolaikinėje visuomenėje mes pripratę meluoti netgi patys sau? Pripažįstu-vieną dieną tai būtų įdomu, tačiau kas būtų visą likusį gyvenimą? Ar įstengtume apversti liežuvį ir be užuolankų kalbėti apie viską ką mes galvojame?... Aš manau- ne. Mes meluojame kasdien. Ir gerai- kai nežinai- neskauda. Nepateisinu visų melo situacijų, tačiau sakau, jog kad ir kaip būtų keista, be vienos iš blogiausiųjų žmonijos ydų, laimingu būti neįmanoma.