Duok ranką. Antanas.

A N T A N A S

      - Laba diena, norėčiau pasikalbėti.
      - Kas tu tokia? Ar mes pažįstami?
      - Ne tik pažįstami, esam giminės. Tiksliau, nepažįstami giminės. Aš tavo sesers Paulinos anūkė.
      - A, tai tu Marytės duktė. Ką gi, pasikalbėkim, jei turi ką pasakyti.
      - Buvai ekscentriškiausias iš visų Rodzynos vaikų.
      - Turbūt tau pasakojo, kaip aš laikiau savo draugę eketėj, kol prisipažino mylinti mane.
      - Jei būčiau mylėjusi, po tokio žiauraus elgesio būčiau nebenorėjusi tavęs matyti.
      - Mano draugė taip pat buvo pašėlusi. Jai patiko. Prisimindavo ir pasakojo visą gyvenimą, dažnai pagražindama, įpindama naujų niuansų.
      - Be gailesčio išsiskyrei išvažiuodamas?
      - Supranti, važiavo mama, broliai, sesės. Įsivaizdavau, kiek patirsiu nuotykių, pamatysiu pasaulį. O vėliau, galvojau, susitiksim. Nežinojau ir niekas nežinojo, kokia pasaulio suirutė prieš akis.
      - Traukė nuotykiai. Ar išsipildė norai?
      - Kaip čia pasakius. Visko buvo. Ne veltui gavau savo tėvo vardą. Įtampą, nusivylimus, neužtikrintumą svetimoj šaly skandinau alkoholyje.
      - Tėvo elgesys neperspėjo? Bizūno tau reikėjo.
      - Gavau. Už girtuokliavimą Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia išvarė iš šalies. Turėjau palikti artimuosius ir vienas vienutėlis išvažiuoti į Kanadą.
      - Ten vėl tas pats? Kanadoj nebuvo „sauso įstatymo“, galėjai gerti į valias.
      - Ką tu! Gavau gerą bizūno kirtį. Privertė susimąstyti, nežabotą energiją nukreipti į kūrybą.
      - Muzikavai?
      - Muzika buvo hobis, šiaip lengvas užsiėmimas. Subūriau ir vadovavau styginei kapelai. Visas dvasines jėgas skyriau tapybai. Dalyvavau parodose. Po to, kai Western Fair šventės metu surengtoj parodoj mano paveikslui skyrė antrąjį prizą, Kanados pilietybę gavau lengvatinėmis sąlygomis.
      - Puikiai pradėjai. O kas toliau?
      - Toliau nieko. Mokslui lėšų nebuvo. Kaip savamokslis dailininkas pasiekiau viršūnę. Be to, sutikau didžiąją meilę, vedžiau. Reikėjo kažkaip pragyventi, todėl susikūriau šiokį tokį verslelį.
      - Nuėjai lengviausiu keliu.
      - Taip. Dabar, žiūrėdamas atgal, gailiuosi taip švaistęs laiką. Bandau pasiteisinti atitrūkimu nuo Lietuvos, tėviškės – įkvėpėjos.
      - Ilgėjaisi?
      - Toks įspūdis, kad su Lietuva esu susietas tampria jausmų juosta, kurią jaunystėje lengvai ištempiau iki kitos pasaulio pusės. Senkant jėgoms juosta tapo stipresnė už mane ir pradėjo traukti atgal. Baisi nostalgija...