Dvaro klajūnas (3)

– Tai štai prie ko privedė tos tavo gastrolės, – užsipuolė tėvas Kęstą, kai gaspadorius Galinis Alesios tėvas išvažiavo iš kiemo. – Ar gražu dabar, kai kaži koks mužikas, atvažiavęs moko kaip mums gyventi? O jeigu iš tikrųjų tiesą sako, tai dar teks atsistoti prieš teimą. Apsijuoksim ant viso valsčiaus.
– Nemanau, kad viskas ateitų iki teismo. Jiems patiems negražu viešintis, – abejojo Kęstas, – taip tik gąsdina senis.
Bet tėvas Šelvys kitaip galvojo.
– Ženykis vieną kartą ir viskas pasibaigs. Ar dar mažai prisidūkai? Netikiu, kad vaikas ne tavo. Pats irgi gerai viską žinai. Tai ko dar laukti? Žmogus neblogai siūlo, sąlygos visai priimtinos. Laurynas irgi turi susiradęs merginą, nuolat kumetyne sėdi. Atmatuosim jam kokius dešimt ar dvidešimt hektarų, pastatysim trobesius. Apvesdinsim ir tegul sau gyvena. Jis bus aprūpintas, o tau lieka dvaras. Parsivesi žmoną, susilauksi vaiko, baigsis kartą ant visados visos tavo kvailystės. Pagaliau nusiraminsi. Juk matai, kad tas tavo lakstymas nieko gero neduoda. Sulaukėm to, ko ir galima buvo tikėtis. Laikas pradėt naują gyvenimą. Jeigu iš tikrųjų tos panos taip norėjai kaip tėvas sako, kas atsitiko, kad dabar taip priešiniesi? – kai liko vieni, užgniaužęs pyktį bandė protinti sūnų Šelvys.
– Na, nenoriu ir gana, – patylėjęs liūdnai ištarė Kęstas, – nors nežinau kaip tau paaiškinti. Kas tiesa, tai tiesa ji man labai patiko. Žinojau ir mačiau, kad turi vaikiną, bet pasitikėjau savimi, galvojau, kad tai man ne kliūtis. Iki šiol su panom man sekdavosi, maniau, kad ir čia turi pasisekti. Taip ir buvo, pasiekiau savo... Bet gi ji?.. Dievas mato, kad mano ketinimai buvo rimti, bet kodėl gi ji taip lengvai pasidavė? Jeigu būtų atstūmusi, pasipriešinusi, supykusi ar bent įsižeidusi, būčiau visai kitaip pasielgęs. Bet tas toks akivaizdus nuolankumas, toks susitaikymas, tėvų keliaklupsčiavimas virto vien pasibjaurėjimu. Tuo labiau, kad turėjo vaikiną, su kuriuo daug metų draugavo. Kiek teko matyt, tai ir vyrukas visai nešpėtnas. Tada ir kyla klausimas, kuo aš geresnis? Nieko kito neįžvelgiau kaip tik išskaičiavimą. Kai norėta tik mano padėties ir akivaizdžiai buvo siekiama naudos, ten jau nebėra vietos meilei.
– Bet kalbant atvirai, kaip vyras su vyru, ar ji tikrai dar nebuvo liesta? – atsargiai paklausė tėvas.
– Tai kas? Tuo labiau reikėjo saugot ir apgint savo garbę. Niekas jos neprievartavo, – atkirto Kęstas.
– Iš mergaitės reikalauji, o kur tavo garbė? Esi kaltas iš visų pusių. Su vaikinu išskyrei ir mergaitę suviliojai... Tučtuojau turi ženytis. Senis, kaip pamačiau, užsispyręs. Gims vaikas, gali pareikalauti tyrimo... O ar žinai, kiek visa tai kainuoja? O teismo ir visas kitas su teismais susijusias išlaidas kas moka? Pralaimėjusi pusė. Ar įsivaizduoji, kiek visa tai mums kainuos?
– Net jeigu ir taip. Nenoriu ir viskas. Turiu gi aš teisę į tikrą, pirmutinę povestuvinę naktį ar ne? – pusiau juokais, pusiau rimtai išpyškino Kęstas.
– O ar pagalvojai, kiek nukentės ūkis dėl tavo tokių svaičiojimų? Dar vienas, kitas toks nuotykis – ir griūva dvaro pamatai. Nesame kažkokie milijonieriai. Pelnomės iš to, ką žemė duoda. Teismas gali nunešti visų metų uždarbį. Ar aš dirbu, vargstu tik dėl to, kad padengčiau tavo pridarytus nuostolius? Būk vyras, baik vieną kartą durniuot ir imkis už darbo. Aš nebe jaunuolis ir mano sveikata ne geležinė. Jeigu krisčiau kurią dieną, be šeimininko viskas nueis perniek. Taip gyvendamas, netruksi viską prašvilpti. Atmink, kad mes ir už kumečius esam atsakingi. Žmonės su šeimomis tiek metų atsidavę mums dirba. Kur jiems tada eiti? Niekur kitur jie negaus tokių sąlygų, kokias pas mane turi. Antai Mockus, net ryžtasi mokint savo vaikus. Man gėda ir skaudu, kad nė vieno savo vaiko negalėjau išleisti į aukštus mokslus, nors buvo visos sąlygos. Lauras tai tas nabagas kvailelis gamtos nuskriaustas, bet tu gi toks sveikas, puikus jaunuolis, toks vyras eini niekais. Ženykis suvedžiotą mergaitę ir pradėk rimtą gyvenimą, kitaip aš būsiu priverstas pasielgti taip, kaip sakiau. Laurą aprūpinsiu, o dvarą paaukosiu geresniems tikslams, nei kad palikčiau praūžt palaidūnui sūneliui.
Pirmą kartą Kęstas rimtai susimąstė. Jis ilgai sėdėjo nuleidęs galvą, o kai prašneko, tai lyg nebe tas žmogus.
– Tėte, atleisk man, – pralemeno graudžiu balsu, – tik neversk ženytis. Šį kartą gal kaip nors išsiversime. Juk tu man padėsi? O nuo šios dienos aš tikrai liausiuosi. Kiek visko patyriau per tą laiką besiblaškydamas, tegul bus pamoka visam gyvenimui. Yra laiko, mes dar atsigriebsim. Prižadu nepadaryt daugiau tau nemalonumų. Nenoriu prarasti tėviškės. Noriu būti gaspadorius taip kaip tu. Abudu dirbsim, tarsimės. Aš daugiau prie dokumentų prisėsiu, jeigu reikės. Ir į laukus išeisiu, matysi, kaip bus gerai. Užteks tų trumpalaikių smagumų, gal ir aš sulauksiu tikros meilės...