Duok ranką. Įžanga. Boguslavas.

D U O K    R A N K Ą
                                                                     
                    Į Ž A G A                                               

        Po bendravimo „Pokalbiuose“ su moterimis jaučiausi netekusi pusiausvyros, lyg stovėčiau ant vienos kojos. Neįmanoma sukurti nei pasaulio, nei tautos, nei, galų gale, giminės gyvenimo vaizdo ignoruojant vyriškąją pusę. Tad bandau su vyrais aptarti svarbiausius gyvenimo momentus.
        Giminystės ryšiai nėra svarbu. Kiekvienas pokalbis, kaip ir patirtis,  prasmingas savaime.
        Mes vis labiau skubam, neturime laiko, todėl mintis dėstau  glaustai, lyg siųsčiau jums trumpąją žinutę.


                      B O G U S L A V A S

      - Laba diena, proseneli. Norėčiau pasikalbėti apie tavo gyvenimą spaudos draudimo gadynėj.
      - Tai, tai. Galų gale sulaukiau besidominčiųjų mūsų gyvenimu.
      -Domiuosi. Kur mokeisi, juk lietuviškas mokyklas uždarė?
      - Mokiausi iki draudimo, o 1864 metais generalgubernatorius Muravjovas (mes jį vadinom Koriku) išleido įsakymą, draudžiantį lietuviškus vadovėlius. Tais pačiais metais uždraudė spausdinti ir pardavinėti bet kokias knygas lietuviškomis raidėmis. Rašyk, jei nori, lietuviškus žodžius kirilica. Sakyk, ar ne veidmainystė?
      - Caras turėjo patirties. Pavergęs begalę tautų žinojo, kad žmonės, praradę savo kalbą ir istoriją, greit virsta okupantų pakalikais arba susitapatina su jais. O tu, baigęs, pagal mus, aštuonias klases -  tada nemenkus mokslus, galėjai gauti raštininko vietą, ramiai sau gyventi.
      - Na, ne. Mačiau, kaip žandarai, uriadnikai, stražnikai elgiasi su mūsų žmonėmis. Kaip persekioja ir kankina. O patys girtuokliavo. Kai kurie niekad neišsiblaivydavo. Sakau, gal juos sąžinė graužė?
      - Gal kai kuriuos. Savo noru į pavergtus kraštus padorus žmogus nevažiuoja. Tik žiaurūs, jaučiantys malonumą kankindami silpnesnius. Tėvynėje jie niekas, o čia - visagaliai.
        - Žinai, aš negalėjau suprasti, kaip susikūrė tokia galinga valstybė, jei jos žmonės - girtuokliai, kyšininkai ir tinginiai. Tėvui leidus nuvažiavau Petrapilin***. Pamačiau tokią didybę, tokias grožybes, kokių nė sapne nesapnavau. Tai kaip čia išeina? Ilgai sukau galvą, kol supratau, kaip tu sakai, kad į pavergtus kraštus siunčiama tautos šiukšlės.
      - Papasakosiu tau apie vieną rusų dailininkę. Jos vyras, Karo akademijos dėstytojas, išėjęs į pensiją turėjo lengvatą gauti butą bet kuriame TSRS mieste. Jie negalėjo nuspręsti, į kokį miestą kraustytis. Aš paklausiau, ar nesiruošia į Vilnių. Dailininkė labai karštai pareiškė, kad gyvens tik Rusijoje. Nusistebėjau, nes visi labai nori į Lietuvą. Atsakė, kad tik ne ji, nes buvusi Vilniuje ir Kaune ekskursijoje ir matė, kokiomis akimis mes į juos žiūrime. Tokios atmosferos ji nepakeltų.
      -  Meno žmonės jautrūs.
      - Nuklydom nuo draudžiamos gadynės į vėlesnę okupaciją. Pasakojai apie Petrapilį.
      - Ten supratau, kad tik mokslas ir lietuvybė išgelbės mus. Nusprendžiau mokyti visus norinčius: vaikus ir suaugusiuosius.
      -Nutarei būti daraktoriumi, o ne knygnešiu. Kodėl?
     
       
                                                                                                                                                                                                                 
      - Kam nešti knygas, jei niekas nemokės jų perskaityti? Teresdvary kito daraktoriaus nebuvo. Lietuvoje turėjo būti kaip ir tinklas mokyklų, pasiekiamų kiekvienam, siekiančiam mokslo. Dažnai žandarai tą tinklą suplėšydavo, bet mes greit sutaisydavom.
      - Turėjai patikimą knygnešį?
      - Ir dar kokį! Niekada neatsivedė „uodegos“, išsisukdavo nuo persekiotojų, permatydavo provokatorius. Sutikdavau ir daugiau knygnešių, bet su Valeru Laskausku* iš Anykščių buvo geriausia.
      - Kokia maža Lietuva! Aš susigiminiavau su Valero sūnumi Jonu.
      - Painiais vingiais sukasi gyvenimas...
      - Grįžkim prie baisiosios gadynės. Papasakok, kur mokydavai, ar žmona Eleonora nepyko dėl pavojų?
      - Ne, nepyko, padėdavo, tik mano troba nedidelė. Kai namuose būdavo kūdikis, mokytis eidavom pas turtingesnius ūkininkus. Eleonora dažnai nunešdavo elementorius, uždavinynus, „Varpą“ ar „Ūkininką“, įvyniotus į vaiko palas, po didele languota skara ar tarp sijono klosčių. O mes būreliais po 2-3 eidavom tuščiom ar su meškere, nelygu oras. Kartais mokydavomės krūmuose.
      - Išradinga mano prosenelė. Didžiuojuosi ja. Ar nebijojo?
      - Kaip nebijos! Už elementorių ar uždavinyną bausdavo griežčiau negu už gyvulių vagystę. Mušdavo, daboklėn uždarydavo. Kai kam teko kalėjime sėdėti ar Sibire šalti. Eleonora norėjo nors šį tą padaryti dėl Lietuvos.
      - Knygas gaudavai iš knygnešių, o kuo, ant ko rašyt - vėl galvosūkis?
      - Mažesnieji rašydavo grifeliu ant specialių lentelių. Nelikdavo jokių pėdsakų, o vyresniems, gudresniems pirkdavau iš škaplierininkų popierių, rašalą. Šitos prekės nebuvo uždraustos. Rašydavo žąsies plunksnom. To gero - kiek nori, tik reikėdavo išmokyti taisyklingai nudrožt. Kol priprasdavo, pridarydavo „kleckų“.
      - Skaityt mokei skiemenimis? Ar mušei neklaužadas?
      - Mane mokė slebizavot, ir aš taip mokiau. Vėliau supratau, kad toks būdas stabdo gabesniuosius. Mokinių nemušiau, apsaugok Dieve! Ir taip daug baimės patyrėm, betrūko, kad vaikai mokytojo bijotų!
      - Sakyk, ar iš karto atsirado daug mokinių?
      - Ką tu, žinoma, ne iš karto. Dažną sulaikydavo lenkų ar lenkuojančių lietuvių pašaipos. Jie mus vadino „litvomanais“, bandančiais skleisti kultūrą savo „chamišku žargonu“. Kaip žinai, pašaipa labiau paveikia nei draudimas. Bet po truputį, po truputį mokinių daugėjo. Prisidėjo kai kurių parapijų kunigai, pradėję pamokslus sakyti nebe lenkiškai, o lietuviškai. Kiti asmeniškai skatino parapijiečius mokytis lietuviško rašto. Kunigus kaimuose gerbė, jų klausė.
      - Ar tikėjaisi okupacijos pabaigos?
      - Okupacijos pabaigos neįžvelgiau, bet dažnai kalbėjau, kad draudžiamoji gadynė baigsis, kad galėsim laisvai skaityti lietuvišką raštą. Girdėjau, kokius žygius daro Lietuvos mokslo vyrai. Kalbėjau tikėdamas, bet iš manęs šaipėsi, esą nebesuprantąs rusų galybės.
      - Skaudu buvo?
      - Iš pradžių - taip. Vėliau, daugėjant mokinių, pasijutau tvirtas savo darbuose. Be to, juk visų, žengiančių nors vienu žingsneliu prieky kitų, tokia dalia, Dalyte.
      *Knygnešys, 1864-1904, II tomas. Kaunas, 1928m. Strpn. „Per vargus ir darbą“. A. Biliūnas.