Trumpiausias kelias Namo-75
Tankas „ Viltis“ rėdėjo Kalvarijų gatve neskubėdamas. Šaligatviais skubėjo žmonės į mėsto centrą su vėliavomis ir plakatais „LIETUVA“. Teko virš bokštelio iškelti Valstybinę Trispalvę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės purpurinę vėliavą su Vyčių, nes prie Kalvarijų turgaus, akademinis jaunimas, susikibo rankomis ir bandė blokuoti gatvę. Pamatę vėliavas jie suprato, kad tai jų smogiamoji jiega, iškėlė plakatus, moja trispalviais šalikėliais, kepurėm ir ėmė skanduoti;- Lie-tu-va, Lie-tu-va... šypsojosi ir sveikino tanko ekipažą; -Valiooo, -Valiooo... -Mes laimėsim... -Valiooo... Kombatas-majoras Borodinas stovėjo ant tanko su Lietuvos savanorio mundūrų, -jam jį dovanojo 1991 metais Sausio 13-osios dienomis generolas Bugailiškis. Padovanojo, pagerdbdamas slavų kilmės kovotoją, kuris, vienas iš pirmųjų stojo ginti Lietuvos Laisvę. Ant tanko stovėjo ir stipriai laikė vėliavas. Jo akys ir lūpos tyliai kartojo: - Aš su Jumis, Lietuva... o žmonės toliau skandavo:
Šturmanui Geležėlei, Analitikui, komisarui Pasagėlei, - Valiooooo... -Lie-tu-va, Lie-tuva... Lietuvos šerifas, komisaras Pasgėlė prisiminė 1966 metų Gegužės- 1-osios paradą Gedimino prospekte, prisiminė kaip juos sveikino, žengiančius su lietuviškom žygio dainom. Šiandieną, gal būt stovėjo tie patys žmonės, - tada jie buvo jauni, o dabar, -intelingentiški, pabalusiais smilkiniais, kaip ir jis, -Komisaras. Jie stovėjo, gal būt su savo dukromis, sūnumis ir vaikaičiais. Jie visi buvo pasiruošę išsaugoti Lietuvos Laisvę. Komisaras buvo sujaudintas. Sėdėdamas tanko salone, pajautė paslaptingus tvinksnius į smilkinius, trumpam atsijungė ir prisnūdo, - ne tik prisnūdo, bet, - užmigo. Rankų rėšūs spaudė antrankiai, bet jie netrukdė susapnuoti keistą sapną. Bendražygiai; Komisaras, iš Alpių šalies, Mozelis, tanko vairininkas Rembo- Rokis Bulbo ir Keturkojai partneriai Rokis su Reksu, prisiglaudė prie Pasgėlio kojų, stebėjo jo vedą. -Tepamiega, kol nuvažiosim iki Parlamento. Niekas nežinojo ką Jis sapnuoja, tik stebėjo jo veidą. O sapne Pasgėlė grįžo į tolimą praeitį, į 1961 metus, spalio 31 dieną. Tuo kart, Sovietinies, -visos informacinės priemonės, Levitano lūpomis pranešė svarbųTAS-o pranešimą: -„Vinimanije, Vinimanije.. Hovorit Moskva, peredajom važnoje soobšėnijė, / Dėmesio.. Kalba Maskva.. pranešame skubų ir svarbų pranešimą. -Skelbiamas XXII Kmunistų partijos suvažiavimas. Ryšium su tuo visoje Žemės planetoje galimi ryšio trukdžiai, -galbūt valandai, - dviem. Nesijaudinkit žmonės, nes laukiamas didelis Saulės aktyvumas, o gal būt.. ir užtemimas. Visa žmonija rimtai sukluso, ir rimtai susirūpino, iš NASo jokių pranešimų negauta. - Ir tikrai, -1961 metų, spalio 31 direna, netikėtai nutrūko ryšys... Užpoliarėje, -taip bent driogstelėjo... Sprogimas, Naujojoje žemėje, prilygęs 57 milijonams tonų trotilo, - Mikas Krušinskas- Nikita Chruščiovas XXII suvažiavimui delegatams tarė: „ Mūsų bomba „ Kuzkina mat“-pasiutelė.
- Alio, Maskva, kaip ryšys? - Nėra ryšio 33 minutes, 41 minutė, - nėra.. Tikra pergalė. Atkimškit buitelius..... 56 minutės, -nėra.... -Nėra..... - Uraaaaa... Pasaulį seną išardysim, iš pačių pamatų. Naujai pasaulį pastatysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo...
1961 metų, spalio 31 dieną iš vienetinės, - tam skirto lėktuvo TU- 95B vadas pranešė: “Užduotis įvykdyta, - Majoras Durnovecas“.... Rezultatas buvo stulbinantis. Sprogimas buvo prilygintas 57 milijonams tonų tratilo. Blygsnis buvo stebimas Aliaskoje, Norvegijoje, Grenladijoje, visoje Sovietinmėje šiaurėje. Apleistame kaime, už 410 kilometrų nuo epicentro buvo nupliešti stogai, išbarstyti rąstiniai trobėsiai, o namai iš akmens pakrypo. Niksono saloje, už 780 kiliometrų nuo sprogimo išlakstė stiklai. Sprogimą užfiksavo visos Žemės planetos seisminės stotys visuose žemynuose. Sprogimo garsas buvo girdimas už 800 kilometrų. Grybo debesis pakilo į 67 kilometrų stratosferą. Debesies formavimosi procesas truko 40 minučių. Debesis sudarė dvipakopės struktūros. Viršutinės pakopos skersmuo 95 kilometrai, apatinės 70. Debesis buvo matomas 900 kilometrų atstumu. Smūgio banga trys kartus apskriejo Žemės rutulį.
Komisaras Pasgėlė sapne mato kaip didžiulės, tamsios, prisodrintos žaibo blyksnio, vilnyjančios bangos artėja Lietuvos link, - kaip iš amžiaus vulkano; Briulovo paveikslo „Paskutinė Pmpėjos diena“ Jis suprato, kad tamsūs debesys renkasi virš Jo ir visos Lietuvos ir Vidurio Europos žmonių galvų. Jis staigiai prabudo:
- Stabdyk, Rembo;- sušuko jis, surakintomis rankomis iššoko iš tanko, užšoko ant tanko bokštelio, -jis pamatė, - o siaube, pamtę kaip kairiąjame Neries krante, iš Lietuvos tūkstantmečio „šedevro“ išlindusio vamzdžio, kaip iš kuliamosios į dangų kažkas kyla, -kyla, kaip balti balandžiai, tūkstančiai lapelių. Jie kyla aukštyn į dangų, blaškosi ir sklando virš miesto, virš Gedimino prospekto. Lengvo vėjalio vejami, paskraidę, leidžiasi į gausiai susirinkusių Lietuvos partizanų minią. Šie gaudo lapus ir skaito, -skaito su „Ypatingai slaptai“ grifu. Kaip išaiškėjo „Lietuvos tūkstantmečio“ vamzdyje, statyta už 200 tūkstančių litų, buvo įmontuoti galingi ventiliatoriai, kuris požeminių tunelių ir „suvalgė“ visus lakštus, Šiaurės miestrelyje, bunkeryje nuo stalo. Komisaras pasgėlė tai pamatęs labai susijaudino, trumpam susinervino, bet nebuvo kada nervuotis, pažvelgė aukštyn Šiaurės-rytų kriptimi ir pamatė, -pamatė, kad bangomis atrieda tamsūs, žaibuojantys debesys. Sukasi didžiulėmis bangomis per visą horizontą. Užstojo ne tik Aušrinę žvaigždę, bet ir ryto žarą. Pasgėlė stovi ant tanko bokštelio sustingęs kaip ola. Debesys sparčiai artieja prie miesto tamsiomis vilnimis. Jis tyliai ištarė; -O Dieve, -Visatos Kūrėjau, - Už ką mus taip baudi? – Atleiski, - jei užrūstinome Tave, ir dėkoju Tau už Gyvenimą, - Nukreipki šią baisią Stichija, -sustabdyki jei tai ne Paskutinė, Dieve, Tavo Teismo diena, - nukreipki arba sustabdyki. Atleiski mums, Lietuvai, ir Pasauliui už padarytas Nuodemes ir Klaidas.... Atleiski už Puikybes, Godumą, Pavydą, Protų užtemimą ir bukumą.. Nušvieski mus Meilės šviesoje, kad galėtumėm mylėti, šypsotis ir juoktis laimingai. – Padėki sugrįžti tūkstančiams, - milijonui Lietuvos vaikų į Tėvynę ir čia jie nebūtų atstumti, galėtų būtų visada laukiami ir mylimi savo Tėvynės Kūrėjai, o likusiems gyventi toli nuo Tėvynės, nepamiršti Lietuvos ir būti garbingais mūsų Šalies ambasadoriais, garsintį Lietuvą nustabiais atradimais ir Jais, didžiuotusi Pasaulis, kaip savais piliečiais, neužmiršdami priminti, kad štai, jie iš Lietuvos, nuo gintarinio Baltijos pajūrio, iš nedidelės Lietuvos valstybės, -valstybės, kur gyveno ir Šventą ugnį kūreno, Kunigaikščio Vytauto Mama, -Birutė. Juk taip sakei, Viešpate, kad tik laisvas, mylintis Žmogus gali būti laimingas, mylėti save ir kitus, būti gyvenimo Kurėjais, gerbti savę ir kitus. –Išklausyki, ir atleiski mums Viešpate... Nejaugi mes neverti to, - O, Dieve, atleiski ir dėkoju Tau?
Skubėję Žmonės šalygatviuose sustoję, iškėlė ranką, lyg norėdami nuvyti artėjančią didelę nelaimę, žiūrėjo į artiejančias debesų vilnis su siaubu akyse... Senukai ir pagyvenę suklaupę, ėmė melstis, pasigirdo;- Marija, Marija, išgelbėk Žmoniją.. -Apsaugok Aukščiausias tą mylimą Šalį.... Jaunimas susiėmė rankomis nepermušama sieną, gėdojo: - Neverk Motušėlė, kad jaunas Sūnus, eis ginti brangiosios Tėvynės, Kai pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus, - Lauks teismo dienos paskutinės... Jie gėdojo sau ir greta stovintiems savo bendražygiams... Jie kūrė Lietuvos istoriją sau ir ateinančioms kartoms...
Staiga, - o Stebukle, - debesų bangos į kaž ką atsimušo ir ėmė riedėti atgalios. Nei Komisaras Pasagėlė, nei žmonės nežinojo, o ir vargu kada sužinos, kad baisią Stichiją sustabdė Šturmano Geležėlės ir Styvo Rodžerso Dūšelių, per dvidešimt metų mobelizuoti, ivairiomis tragiškomis aplinkybėmis išėję iš Lietuvos į Amžinybę, išėję ir žuivę Lietuvos kovotojai už Laivę visais laikais, nuo Kunigaikščių Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Vytauto, Barboros Radvilaitės, grafaitės Emilijos Pleterytės, pokario Partizanų, ištremtų ir žuvusių Sibiro Gulagose, Lietuvos žmones, Sausio 13 ir Medininkų Didvyrių laikų, - iki šiandieną.... Tai Jie, nematomi Didvyriai atmušė siaubingą „Kuzkinos motinos“ Susprogdintos 1961 metais, Spalo 31 dieną, 57 milijonų tonų tratilo galingumo Vandenilinės bombos sprogimo bangas. Bangas kuriuos pastoviai, mažesnėmis ar didesnėmis bangomis atrieda iki Lietuvos ir Vidurio Europos, šiandieną. Sustingęs, kaip ola, Komisaras Pasgėlė stovėjo, -pagaliau, - tolstant bangom, atsipalaidavo. Jis, - kaip lankstus tereodoras, pakėlė rankas, rankose jis neturėjo purpurinės skraistės, -jo pakeltos rankos buvi surakintos, - nuleido jas, nusišypsojo, sumušo batų padais trankų Tintos pergalės šokį, ir lėtais, Gladiatoriaus žingsniais, nusileido į tanko „Viltis“ saloną.
- Važiuojam: -tarė komisaras