Patekėjus saulei, visi Šelvio dvaro gyventojai jau buvo po pusryčio. Su pirmais gaidžiais pakilę ir apėję savo gyvulėlius, kumečiai, susirinkę į dvariuko kiemą, laukė nurodymų kokius šiandieną reikės dirbti darbus.
Dvariukas nedidelis, apie tris šimtus hektarų, bet, gerai tvarkomas ir prižiūrimas, klesti ir duoda nemažą pelną. Kumetyne gyvena šešios šeimos. Atrodytų nedaug, bet šeimos gausios, daug žmonių, o dar pasisamdant padienių, rankų užtenka visiems ūkio darbams nudirbti.
Pats dvarininkas Dominykas Šelvys jau trys metai kai našlys. Šešiasdešmties metų seniokas dar nesugriuvęs, tvirtas, sveikas, tiesus, šviesus. Galėtų ženytis, bet nesiženija. Gyvena su dviem sūnumis ir ženytis nė negalvoja.
Jam gerai ir taip. Vaikai jau suaugę, o visus moteriškus darbus namuose prie pečiaus tvarko senmergė žmonos giminaitė Barbora. Geresnės šeimininkės Šelvys negaus, kad ir apsiženys. Barbora dvare jau daug metų. Atėjo dar jaunutė našlaitė ir visą laiką dirbo prie žmonos už pagalbininkę. Šelvys mokėjo jai mergos algą, o ji, visą laiką dirbdama su gaspadine, visko išmoko ir dabar, kad ir likusi viena, neblogiau tvarkosi už, amžiną atilsį, šeimininkę.
Bernai jau visi vyrai. Iš šalies žiūrint, gražūs, slaunūs vyrukai, bet po teisybei nelabai vykę. Jaunėlis Laurynas šiek tiek protiškai atsilikęs, negudrus, nė pradžios mokyklos nebaigė, o vyresnysis Kęstutis, į kurį tėvas dėjo daug vilčių, pasirodė tinginys ir laidokas.
Tėvas norėjo jį išmokinti, leido į gimnaziją, bet šis, vos baigęs keturias klases, mokslus metė, grįžo į namus ir po šiai dienai veltėdžiauja. Šelvys, pats būdamas mažamokslis, sunkiai gebėdamas tvarkytis su ūkio buhalterija, tikėjosi sūnaus pagalbos ir kvietė Kęstą jam padėti. Gal iš jo bus nors tiek naudos, bet kad tas išvis nieko nenorėjo dirbti. Tiesa, iškart jis lyg ir susidomėjo, bet padirbėjęs savaitę, kitą, ranka numojo. Jam geriau nieko nedirbti tik gerai valgyti, ilgai miegoti ir su draugais šliotis po vienkiemius, kur yra mergaičių. Jeigu tėvas nori ko nors Kęsto paklausti, pasitarti, tai iki pietų jo nepajudink. Jis, vėlai grįžęs į namus, turi gerai išsimiegoti ir tik tada, jeigu jo gera nuotaika, pasišneka su tėvu, o jei ne, tai nusiprausęs, pavalgęs kinko į lineiką drigantą Širmį ir, nei nieko pasiklausęs, nei pasakęs kur išvažiuoja, dingsta iš dvaro ir negrįžta iki pusiaunakčio. Niekas nežino kur jis dedasi per dienas.
Bernas išvaizdus, dvarininko vaikas. Kur tik jis nepasisuka, visur laukiams, gerbiamas, tiesiog grobstomas merginų. Kęstas visai ištvirko...
Šeštadienių ir sekmadienių dienomis bei naktimis jo išvis nėra namie ir neaišku, kur jis nakvoja. Jeigu namuose įvyktų ar kokia nelaimė, ar liga, Kęsto neprisišauksi. Tėvui iš tokio sūnaus jokios naudos, bet nežino, ką daryti. Kalbina sūnų, kad šis ženytųsi, bet apie ženatvę Kęstas nė negalvoja.
- Be trisdešimties metų nė nemanau vesti, - atkerta jis, o tėvo pagąsdintas, kad viską užrašys Laurynui, tik nusišypso.
- Ar tam kvaileliui? Nieko nebus, aš užprotestuosiu.
- Kol aš gyvas, jokie protestai nepadės, - griežtai pareiškė pasipiktinęs tėvas. – O kas iš tavęs, kad esi sveikas ir protingas? Elgiesi kaip paskutinis kvailys. Jis vaikinas nors darbuojasi po truputį, o tu tik šlaistaisi per dienas ir naktis. Niekuo neprisidedi prie namų, prie ūkio. Tik ir žiūri, kad būtų ant visko gatavo, kad tėvas viskuo pasirūpintų. Iš tavęs tik vieni nuostoliai.
- Nekoks pelnas ir iš Lauro, - burbtelėjo Kęstas.
- Nei iš vieno, nei iš kito man nėra jokio pelno... Bet niekas to ir nenori. Ir iš tavęs man nieko nereikia, kad nors būtum kaip visi žmonės. Bet jeigu nesiliausi, man reikės kitaip tvarkytis. Dabar dar kol galiu, tempsiu vienas, o kai sulauksiu senatvės, susirasiu patikimus žmones ir atiduosiu į jų globą Lauryną su visu dvaru. Už jo priežiūrą iki pat jo gyvos galvos „apekūnas“ galės naudotis ūkiu, o jau po Lauryno mirties, ūkis atiteks valstybei. Tik ne tau. Tokį savo sprendimą ir valią užrašysiu į testamentą, užtvirtinsiu pas notarą ir pats, jeigu nekeisi charakterio, gali gana greitai visko netekti. Aš ne juokauju, mano kantrybė ne begalinė. Padarysiu tikrai taip kaip sakau. Taip ir žinok.
- O ką? Ar ir aš turiu arti kartu su kumečiais? Ar duonos trūksta tokiame ūkyje? Noriu dar šiek tiek paūžti, pasilinksminti kol dar nevedęs... Aš gi ne šiaip sau kokio tai eilinio gaspadoriaus vaikas, o dvarininko sūnus. Šitokios žemės paveldėtojas. Kad tu žinotum, kaip smagu, kai visi tave gerbia, siekia draugystės, vaišina, pataikauja... Mergos tirpsta mane pamačiusios. Tik nenoriu prasidėt, o tai galėčiau kiekvieną pasiguldyti... Net koktu, kaip jos visos kabinasi... O pagaliau, kodėl gi ne pasismagint, jeigu taip nesunkiai gali gauti tai, ko nori...
- Lauko darbų dirbti niekas tavęs neverčia, bet kaip matau, kad pats jau visiškai ištvirkai, - pasibjaurėjo tėvas. – Patarčiau kaip greičiau ženytis. Bet vargu, ar tas be padės? Bijau, kad įpratęs prie tokio gyvenimo būdo, nebemokėsi šeimoje gyventi, nors gal dabar dar būtų laikas. Jeigu sakai, kad merginų netrūksta, negi iki šiol nesuradai tokios, kurią norėtum paimti į žmonas? Argi jau visos tokios niekam tikusios? Pasižiūrėk kad ir šiaip sau iš biednesnių mergelių, kad ir be pasogos. Pas mus pačius, dėkui Dievui, visko užtenka, nieko netrūksta. Kad tik būtų padori ir tau prie širdies.
- Tas ir yra. Atrodo viena, kita lyg ir patraukia, bet, kai tik permiegi, nebenori daugiau nė į tą pusę pažiūrėt, - atvirai prisipažino Kęstas.
- Kaip tau ne gėda šitaip šnekėti? – kuo toliau, tuo labiau piktinosi tėvas. – Negalvojau, kad tu tiek nusivažiavęs. Netikiu, kad nėra padorių mergaičių. Tik pats ko ieškai – tą ir randi. Nesibaigs geruoju tos tavo išdaigos. Prisivirsi košės, o man už viską teks atsakyti. Sakai kad linksminiesi, o paprasčiausiai paleistuvauji. Gėda žmonėms prisipažinti, kad tu mano sūnus.