Trumpiausias kelias Namo -74

Tu, neverk Motulė, neliūdėk prie vartų,
Greitai aš sugrįšiu, vėl su vėjaliu
Lietuvos šerifas, komisaras Pasagėlė sukluso, - sukluso ir bendaražygiai, - nes bunkerio požemiuose pasigrdo gaudesys.
-Jau prasideda, -tarė Komisaras Pasagėlė, -tikriausiai, miestą sudrebino konteinere-kopterių variklių gaudesys. -Tikriausiai Lietuvos „bomžų“ -benamių valdomi konteinereke-kopteriai įjungė variklius. Specialistai patarė, kad per šaltį, rekia pašildyti variklius laisva eiga.
      -Labai teisingai: - pritarė svečias, tanko vairininkas Rembo- Rokis Balbo.
-Turim valandą laiko, reikia spėti viską sutvarkyti, sumarkiruoti, ypatingai slaptą informaciją ir pristatyti Generalitetui, -tarė komisaras Pasagėlė ir patenkintas pažvelgė į sudeliotas ant stalo, pluoštus slaptų pažymų. Komisaras Pasagėlė visus pasveikino su sėkminga „Likvidacijos“operacija, su Kalėdinėm ir Naujametinėm šventėm, prisiminę, su kombatu- majorų Borodinų, savo audringą jaunystę. Pagerbęs ir padėkojęs, atsistojo, pramankštino rankų pirštų sąnarius „traškučiais“ po vieną, nužvelgė patalpas, - pažvelgė ten kur uostinėdamas ir inkšdamas bėginėjo komisaras Rokis. Šis amtelėjo, -Am-am-am, -pakvietė Pasagėlę prieiti. Pasagėlė priėjo prie lentynų, kur buvo sustatyta daugybė padėvėtų autų. Keturkojis Komisaras Rokis-Bulbo ėmė baksnuoti nosimi į Komisaro batus ir laižyti, -palaižęs pribėgo prie vienos lentynos ir žemai pradėjo baksnuoti į vieną lentyną. Pasagėlė pasilenkė, pašvietė prožektoriumi ir pamatė cheminiu pieštuku užrašyta“ 1968 m. Seržant „Pasagėlė. „ Gerai pakrapštęs smilkinį prisiminė, - juk tai jo buvusi lentyna, - Brič tararai. Tebeguli jo dujokaukė su birkute, o ant jos aiškiai matosi vardas „Pasagėlė“ ir… numeris. Greta jo, užrašai „ Geležėlė“ ir „Analitikas“ su jų dujuokaukėm ir sukepusiom  nuo kojų prakaito ir laiko, flaneliniai autai. Flanelinių autų poros stovėjo sustingusios kaip vafliaiai šventiniam tortui, tik buvo papilkavę ir kvepėjo kitaip, -priminė žvejų pagautą pasūdytą vytintą plekšnę. Autų buvo prikrautos pilnos lentynos, - viso pulko, o gal ir visos divizijos. Pagal užrašus ant birkučių, keturkojai komisarai Rokis ir Reksas labai gerai apuostė autus ir gerai “įsikalė” kiekvieno asmens kvapą, pagal pavardes: Pulkininkas Golovastikas, generolas Uchskopčikas, kapitonas Mikutinovičius, Operatorius Nevzorovas ir kitus 76 Šmaikerius. Ateityje pravers atpažinti ir sulaikyti, nesvarbu kur jie būtų, -kad ir Švejcarijos Alpėse. O kol kas, Komisaras Pasagėlę davė slaptiems agentams „kurmiukams“nurodymą, -atsargiai autus kaip svarbius įkalčius surinkti, sumarkiruoti po 10, su pavardėm, kad būtų patogiau panauduoti ir paruošti saugiam transportavimui, - dalį nugabens į Avilių žirgyną, - kalinčiam vienam, -  amžiaus kaliniui, Hanibalui, likusią dalį į Parlamentą; -juk visi myli maistą. -Avilių žirgyne aišku, -įkalintam Hanibalui, o Parlamente kam? - Nesakysių, - šyptelėjo Komisaras Pasagėlė. - gal būt mutuojančioms Piranijoms? Bunkerio patalpos tolimame kampe, netikėtai kaž kas subarškėjo, panašu, kad buvo atitrauktas skląstis ir pasigirdo dar garsesnis bildėjimas nei buvo, ir keistas stenėjimas: - Oj, - Oj... Kas tai galėtų būti? Komisaras Rokis Bulbo amtelėjo ir pribėgo prie kampe stovinčios „platformos“, kampe matėsi atsivėrusi  anga, gaudimas pasidarė galingesnis, gilumoje matėsi judantis kamštis kuris dėjavo;-Oj-Oj, -Oj….
    -Reikia atkimšti: -tarė komisaras Pasagėlė. Komisaras Rokis įlindo į skylę ir kažką užgriebęs, ėmė tempti. Pasiruodė dvi kojos, kurios ėmė spardytis. Pasirodo skylėje buvo įstrigęs žmogus. Nelaimėlį teko ištraukti, bet buvo keista, - jis visai nenorėjo išlįsti. Pasagėlė sugriebė abiem rankom už kojų, ir kaip kažkada vienoje karalystėje, prie Ignalinos, gyvenantis Senelis su bobute, traukė išaugintą darže ropę, -tik dabar traukė  ne su bobutę, o su komisaru Rokiu Bulbo. Traukė, traukė ir ištraukė. Ištarauktas žmogus drebėjo kaip epušies lapas, rankoje laikė pusmaiši raudonųjų burokėlių...
-Aš nekaltas, - aš nekaltas. Tai jie paliko mane ant „platformos“. Aš esu “bomžas” Mykolas, -virėjas. Jis aiškinosi, nors jo, niekas neklausė, ir taip matėsi. Teko patikėti Komisarui Pasagėlei virėjo Mikolo legendai. Atsakingai pažvelgė į nabagą Mykolą, su maišeliu burokėlių rankoje. Gerai pagalvojęs, perdavė jį „Aitvaro“ kovotojams, kad saugiai pristatytų į Lūkiškių virtuvę. Bet atsitiko nenumatytas dalykas. Kai pašalino kiaurymėje „kamštį“ pasigirdo dar didesnis gaudesys ir didžiulė trauka, -panašu, kad kaž kur gilumoje gaudė ne šildomi „konteineria-kopterių“ varikliai, o galingas ventiliatorius. Trauka buvo tokia galinga, kad nuo stalo pakilo pluoštai ypatingai slaptos informacijos ir…-Brič Tararai, - sutraukė juos visus į kiaurymę, -kaip ranka kas nubraukė nuo stalo. Benražygiai bandė šokinėdami ploti rankomis ir gaudyti lapus, kaip kokias kandis, bet trauka buvo tokia galinga, kad pavyko Škacelei pagauti tik vieną lapelį. Pasagėlė, perėmęs lapą, perskaitė; „Ypatingai slaptai“ „ Mes išėjome, bet mes likomę ir dar gausiau kas metai sugrįšimę“. „Mikolai, vykdykit mano nurodymus“, - parašas- „ Gavril Garynič“ -Peteroburgo chirurgas. 1993 metai rugpjūčio-31d.
Susirūpino Komisaras Pasgėlė, -ką reikės pasakyti Generalitetui? Ka reikės pasakyti Šturmanui Geležėlei? Jis atsikyręs Rotušės aikštėje net nenujautė kas atsitiko Šturmanui Geležėlei. Jis nežinojo, kad jo broils guli gilioje komoje. Nusiminė Komisaras, -nejaugi operacija „Likvidaciją“ bus sužlugdyta? Susiėmė Pasagėlė už galvos: -Aja-jai, - O Dieve, -O, vargas man. Gerai kad buvo benražygiai, kurie matė kas įvyko, -ėmė jį raminti:
-Komisarę, nenusimink, - viskas bus gerai, - viskas užfiksuota skaimeniniais aparatais. -Geriau prieš išeinant iš bunkerio, prisėskim už plataus stalo ir pažvelkim į nušvitusį didelį ekraną, - tarė Majoras Borodinas ir spustelėjo pulto klavišą. Ekranas nušvito; Pasigirdo Imperinis-Sąjunginis himnas, per visą ekraną plazdėjo raudona ir trispalvė išblukusios vėliavos. Per vandenyną plaukė didžiulis laivas, “VARIAG” vardu.. Žvelgiantiems kovotojams pasirodė keistas šis laivas. Per laivo iliuminatorius žvelgė daugybė suvargusių veidų, o didžiulis denis tuščias, ir štai, -visais, sukeltais decebelais, ekranas sugaudė:
    “ Na verch  vsė tovarišči, vsė po mėstam, -Poslėdnij parad nastupajėt, -Vragu ne sadajotsia naš gordyj Variag, - Poščiady ni kto ne želaėt. - Uraaaaa / Į viršu, draugai, visi į vietas, -Paskutinis paradas prasideda, - Priešui nepasiduoda išpuikęs Variagas, pasigailėjimo niekas nelaukia- Uraaaa/. O kapitono tiltelis tuščias. Laivas plaukia audringą jūrą, o jį irkluoja vienas vienintelis irkluotojas. Jokio kapitono, jokio šturmano nesimatė, -tik vienas, vienintelis, -išsišiepęs, ištinęs, silikoniniu veidu irkluotojas irkluoja. Laivas plaukia aklai per galingas bangas. Irkluotojas nemato atriedančios devintosios bangos, jis nemato kad už bangos, - didžiulės uolos ir aukšti kalnai. Visiškai aišku, kad didžiulis laivas subyrės, -irkluotojui nemotais, - irkluoja toliau, -į uolas- Uraaaaaa..
              - Liaukis, Gavryl Gorynič, -Peterburgo chirurge, -Pražudysi du šimtus milijons -Pražudysi Pasauli, -išpuikęs kvaily. - neiškentęs, atsistojęs, sušuko Pasagėlė. -Kur plauki be komandos, - be šturmano? - Kapitone- nevykeli. -Užtenka, -Stabdyk, majore Kombate Borodinai.
- Durėny Peterburgskyj, - kapitan-palkovnik- tarė Kombatas Borodinas, ir išjungė ekraną, - Mums su juo nepakeliui, Šerife Pasagėlė. Karžygiai nužvelgė bunkerį. Brangus krovinys buvo išgabentas iš bunkerio požemių ir pakrautas ant tanko. Bendražygai išėjo iš bunkerio į ankstyvo rytmečio, žiemos viesą. Anga paliko neuždarytą, ant didelio skydo išrašė ryškų grafitį; “Hotel bomž” /Benamių viešbutis/.  Komisaras Pasagėlė atydžiai pažvelgė į bendražygius, netikėtai, visų nuostabai, jis ištiesė abi rankas ir kreipėsi į „Aitvarų“ kapitoną Rapolą- Gabrielių:
-Kapitonę Rapolai-Gabrieliau, surakink mane antrankiais, ir pristatyk „Generalitetui“ į Parlamentą, arba vežk paskui Mikolą –burokiniį, į Lūkiškes. Reikia man už viską atsakyti, net už klaidas, nesvarbu kas mums nutiko, reikia išsiaiškinti ramiai. -Aš jaučiuosi kaltas dėl visko kas įvyko. Kaltas, kad nesugebėjau tūkstančius, slaptų pažymų pristatyti ten kur priklauso, ir kam priklauso, - Lietuvai. Viską ką dariau, - paleidau vėjais. -Prakeikit mane visi, ir nuteiskit didžiausiais  prakeikimais kokius tik sugalvosit. Aš, komisaras Pasagėlė, esu to vertas, nes sužlugdžiau visas viltis ir tikėjimą. Praradau Tautos pasitikėjimą. Surakinki rankas, Rapolai-Gabrieliau.
-O gal, - Palaukim, komisare? - paprieštaravo Rapolas ir susimastęs, netikėtai, pažvelgį į aukštį, į dangu. Paukščių take visi pamatė skriejančią, naujai užgimusią žvaigždę, - uždainavo:
      -Tu vėjo paklausk, gal vėjas paskys, -Gal jis, mano drauge paskys... Gal sužinos, Lietuva, kas ištikro įvyko šią, pirmąją Naujųjų naktį, Šiaurės miestelyje?
              -Nebelaušių, Mama, aš baltos plotkelės iš Tavo rankų. – Reks palaukti;- tyliai sau pasakė Komisaras ir surakintaomis rankomis, užšoko, ant tanko šaltų šarvų. Šalto metalo “braslėtai” spaudė Komisaro Pasagėlės rėšūs.
    - Majore Borodinai, važiuojam kartu. –Už Lietuva, Kariai. - Važiuojam: -tarė Pasgėlė. Tanko varikliis užriaumojo naktyje, truktelėjo, ir pasuko Kalvarijų gatvės link, į Nepriklausomybės aikštę……