Pokalbiai.Greta.

GRETA

  - Labas, Greta. Ilgiuosi tavęs, noriu pasikalbėti.
    -Ir aš.
    - Neseniai buvau Kaune. Mane kankino nostalgija. Maniau, apžiūrėsiu mūsų V-ąją (dabar V. Kudirkos) vidurinę mokyklą, kapines prieš ją, Laisvės alėją, pajusiu tų vietų žavesį - atlėgs ilgesys.
    - Pavyko?
    - Ne. Tu matei besikeičiantį Kauną, o aš - po daugelio metų. Viskas nebe taip, ir aš nebe ta.
    - Nusivylei? Nereikėjo eiti.
    - Mano atsiminimuose buvo labai ryškus mokyklos ir kapinių vaizdas. Dabar ant senojo užsidėjo naujas. Panašiai būna sudėjus du foto kadrus vieną ant kito: nieko negali suprasti. Didelėmis pastangomis stumiu į šonus ryškius medžių kamienus, storą nukritusių lapų sluoksnį. Tikiuosi, kad stiprūs jaunystės prisiminimai nugalės.
    - Jaunystės vaizdai gyvi ne tik akyse, bet ir širdyje. Ar atsimeni 1953 metų Vėlinių mitingą prie paminklo?
    - Atsimenu. Prieš kitų metų Vėlines aptvėrė paminklą aukšta aklina tvora.
    - Per anksti aptvėrė. Prieš pat Vėlines kažkas išdegino tvoroje skylę, galėjom padėti gėles.
    - Baisiausia buvo, kai prie mokyklos privažiavo sunkvežimiai, pilni kareivių su automatais ir racijomis. Dalis subėgo į mūsų mokyklą, kiti sugulė palei tvorą veidu ir automatais į kapines. Žmonės, eidami nuo Vytauto prospekto, negalėjo matyti apsupimo, nes buvo daug paminklų, krūmų, gėlių.
    - Nukentėjo nemažai žmonių. Kad būtų žuvusių, negirdėjau.
    - 1954 metų Vėlinės buvo sąlyginai ramios, bet aš, patyrusi Užunevėžio mokyklos apsuptį ir susišaudymą, galvojau, kad šitiek kareivių sunaikins visus.
    - Matyt, nebuvo komandos šauti. O apie kokį Užunevėžį tu kalbi? Niekada nepasakojai. Niekada neminėjai mamos. Kodėl?
    - Mamą Užunevėžy suėmė, nes ilgai slėpė partizanus. Nuteisė ir išsiuntė į lagerį Kolymoj. Net tau, mylimai draugei, negalėjau to pasakyti. Padarius nors mažą plyšelį, paslaptys nebevaldomai veržiasi lauk. Kodėl, kaip tau atrodo, taip karštai mylėjau tavo mamą?
    - Visos draugės mylėjo mano mamą.
    - Ji visiems buvo draugiška, net manęs neatstūmė. Utėlėtą ir nušašusį šunį retas priglaudžia.
    - Kodėl taip gyvenai?
    - Kai tėvas grįžo iš Sibiro, gyvenom tokioj šeimoj, kad, ruošiant pamokas, blakės nuo lubų krisdavo ant sąsiuvinių.
    - Tavo brolis pasakojo apie naktinius jūsų žygius į prekinę geležinkelio stotį.
    - Prakuroms mano medinę lovą ploninom iš visų pusių, o akmens anglies eidavom rinkti. Formuojant sąstatą nuo smūgių nemažai pribyrėdavo ant bėgių. Kartais kas nors anksčiau surinkdavo, tai Algis lipdavo ant vagono viršaus ir mėtydavo gabalus žemyn, o aš žiūrėdavau, kur krenta, ir rinkdavau.
    - Tau kaip tai vištytei nepataikė?
    - Nepataikė ir nesugavo.
    - Tai, sakai, tėvas grįžo iš Sibiro, mama Kolymoj, o į aukštąją priėmė. Mano biografija geresnė, bet į Medicinos Institutą nepriėmė. Kaip tau pavyko?
    - Į mediciną atranka buvo sugriežtinta, o apie save, jei nori,  papasakosiu.
    -Pasakok, įdomu.
    - Baigusi septynias klases Kurkliuose, išvažiavau į Panevėžį pas mamos tėvus. Gyvenom penkiese, dirbo vienas senelis. Dar siuntėm siuntinius mano tėvui ir mamai. Baba sako: „Stok į Mokytojų seminariją, gausi stipendiją, vis lengviau bus“. Baisiausiai nenorėjau mokytojauti, o vargas spaudė. Nunešiau pareiškimą, palikau sekretorei. Po kelių dienų kviečia mane mamos draugas, dirbęs Seminarijoje. „Vaikeli, -sako, - pasiimk pareiškimą, vis tiek tave išmes, neleis mokytojauti. Be to, išmetimas sugadins biografiją“. Jis mane guodė, o aš patyliukais džiaugiausi.
    - Po tokios pamokos išdrįsai stoti į aukštąją?
    - Politinė atmosfera pasidarė švelnesnė, mane protegavo fizkultūros katedra, bet aš vis tiek nesitikėjau. Bandžiau.
    - Neparašei teisybės autobiografijoj? Juk Kaune tavęs nepažinojo.
    - Buvau patyrusi įvairių atsitikimų, NKVD-istų engimų ir t. t. Apsvarsčiusi „už“ ir „prieš“, nutariau parašyti visą teisybę. Gyvenau nuolat bijodama, žinojau - dabar ilgai neištverčiau arba KGB manipuliuotų manimi. Parašiau mamos baudžiamojo straipsnio numerį, reiškiantį ginkluotą pasipriešinimą, kiek metų ji turės kalėti. Tėvas jau buvo grįžęs iš Sibiro, parašiau, kad dirba „Metalo“ fabrike darbininku. Apie teistumus nutylėjau.
    - Pateikei tokius duomenis, ir tave priėmė?
    - Priėmimo komisijoj privalėjo būti nors vienas ištikimas valdžiai - partijos sekretorius ar panašiai. Gal būt mano autobiografiją kažkas išmetė ir parašė kitą. Kitaip nebūtų priėmę. Nežinojau, todėl nebijojau. Už tai esu amžinai dėkinga. Tuo metu Lietuvos Žemės Ūkio Akademijos (dabar Universitetas) rektoriumi buvo J. Tatoris, miškų ūkio fakulteto dekanu - doc. St. Mastauskis, dekanato sekretore - K. Butkevičienė. Kuris iš jų? Visus studijų metus jutau globą. Stipendiją gavau šešerius metus, nors vienus buvau akademinėse atostogose. Tuomet fakulteto dekanu buvo docentas Kazimieras Jasiūnas. Būdama akademinėse nenorėjau imti stipendijos, sakiau, tęsiant mokslą jos reikės labiau. Dekanas „griežtai“, kaip tik jis mokėjo, pasakė: “Duodam - imk. O kai grįši į mokslus – pažiūrėsim“. Grįžusi vėl gavau stipendiją. Tada nesupratau. Dabar galvoju: manęs, nelaikiusios egzaminų, negalėjo įtraukti į stipendininkų sąrašą. Ko gero, šelpė savais pinigais.
    - Matai kaip...
    - Dabar, kai puolami ir kolaborantais vadinami visi, visi, kurie prie rusų užėmė svarbias pareigas ar priklausė komunistų partijai, ginu kaip žvėris. Ar būtų buvę geriau, jei tose vietose būtų sėdėję“nuleisti iš aukščiau“? Daug gero patyriau iš užsislėpusių rezistentų.
  - Aš irgi šito puolimo negalėjau suprasti. Juk Sąjūdyje taip pat buvo daug komunistų.
    - Žemiškojo gyvenimo scenarijus. Jei nieko nevyks, kaip išgryninsime save.
    - Ar atsimeni, apie ką mes kalbėjom ant Platelių ežero kranto, stebėdamos saulėlydį?
    - Tu sakei, kad įsivaizduoji mirusiojo sielą – skaisčią liepsnelę, skrendančią į saulę. Tikiu, kad tu ten, kad susijungusi su kitomis liepsningomis sielomis, apšvieti žemę.