Pokalbiai. Julė.

Paprašė manęs nuvažiuoti apžiūrėti, kaip ten jūs laikotės.

      - Tik įėjusi pradėjai verkti.

      - Pamačiau mažą nekūrenamą kambarį. Prie grindų pripustyta, ant elektrinės
plytelės - puodas su sriuba. Pagalvojau, gal bent valgot neblogai. Pamaišiau, o ten -
žirniai, virti vandeny, ant viršaus - keli raibuliai aliejaus. Lagery turbūt geriau maitino.

      - Ne visą laiką valgėm žirnius. Nuolat abu išgerdavom per dieną litrą pieno ir suvalgydavom forminį kepaliuką duonos. Kai pavykdavo gauti arklienos sardelių, būdavo šventė, tik jos, bjaurybės, labai sprangios. Kiekvieną kąsnį reikėdavo užgerti vandeniu.

      - Dėl to ir gimnastiką metei?

      - Taip. Nuėjau į sportininkų dispanserį gydytojo vizos varžyboms. Tas liepė padaryti 10 pritūpimų. Nepadariau, uždusau. Gydytojas pradėjo juoktis iš manęs: kokia aš gimnastė, jei pritūpti kelis kartus negaliu. Nedavė vizos, teko nutraukti treniruotes. Man reikėjo kaip tam Dž. Londono boksininkui gabalėlio mėsos.

      - Kiek laiko jūs taip gaivelėjotės?

      - Maždaug trejus metus.

      - Vėliau gal tėvas padėjo?

      - Žinau, kodėl klausi. Tik dabar, nagrinėdama archyvus, sužinojau, kad tu rašei
laišką tėvui, graudinai, bet nepadėjo. Teta Bronė pradėjo siųsti siuntinius iš
Amerikos. Daug ką parduodavom, todėl turėjom iš ko maitintis, apavą nusipirkti. Tada mums atrodė, kad Amerikoj visi turtingi. Dabar žinau – tetai pačiai, neseniai ten
apsigyvenusiai, daug ko reikėjo atsisakyti norint mus paremti.

      - Kokia gera ir gailestinga.

        - Kiekvienoj giminėj būna bent po vieną angeliško gailestingumo žmogų, kuris
padeda, sergsti ir patraukia kitus savo pavyzdžiu.

      - Mūsų giminėj tokia buvo Magdutė.

      - Ir tu, teta, savo gyvenimą paskyrei kitiems: mokiniams, giminėms, savo vyrui. Ne visi buvo dėkingi, kiti naudojosi tavo altruizmu.

      - Altruizmas nieko vertas, jei bus seikėjamas: tam duosiu gabalėlį, tas negaus,
nenusipelnė.

      - Tu kaip visada vaizdžiai paaiškinai. Ačiū.