Buitis atsispindėjo languose
ir akyse,
drebančios rankos stengėsi
viską.
Namų židiniai liepsnojo
kaip miškas – daiktai sukosi viesulu.
Tačiau tai tebuvo gestas
amžinybei.
Auka – visatai,
Dovana valdovui.
Kaip daina, kaip proza ar mintis -
iš dūmų dūmais, niekada nebuvusi,
prabunda ir įsilieja į begalybės plaukus
glostomus milijono visatų,
paskęsta iki paskutinio atomo,
susijungia su akims nematoma šviesa
ir ima
skleisti
meilę.