P0kalbiai. Irena.

IRENA
      - Labas, Irena Žukauskaite. Pasiilgau.

      - Ir aš tavęs pasiilgau. Kodėl taip kreipiesi?

      - Irenų buvo daug, noriu, kad būtent tu atsilieptum. Tik su tavimi galiu
pasidalinti anų metų prisiminimais. Penktoje klasėje buvau lygi su visais. Simpatijas
turbūt užsitarnaudavau pati. Jos nepriklausė nuo, kaip dabar pasakytų, politinės
situacijos. Kai šeštoje klasėje 1950 metų rudenį suėmė mamą, daugeliui
tapau problema. Kaip su ja elgtis?

      - Aš to nejaučiau.

      - Buvai sąžininga. Draugus rinkaisi tokius, kurie tau artimi. Jų tėvų statusas
nerūpėjo. Keletas draugų nuo manęs atsiribojo, matyt, tėvų paraginti. Patys nebūtų sugalvoję.

      - Mokytojai tave mylėjo.

      - Taip, mokytojai išbandymą manimi garbingai išlaikė. Gal tai įtakojo direktorius. Gaila, kad jo pavardės nebeprisimenu. Matyt, todėl, kad nė karto
nebuvau pasiųsta pas jį atsiimti pylos.

      - Net direktorius nepriverstų mylėti.

      - Aišku, kad ne, bet jei būtų persekiojęs, mokytojai nebūtų drįsę atvirai rodyti
meilės ir užuojautos. Ypač geri man buvo auklėtoja Bronė Repečkienė ir jos vyras
Karolis Repečka. Karolio brolis Petras Repečka – meno žmogus, mokė įvairių šokių -
pradedant tautiniais ir baigiant baleto. Jei tada ne viską supratau, tai vėliau, atlikdama gimnastikos laisvuosius pratimus, su dėkingumu prisimindavau jo patarimus.

      - Kas tau dar patiko Kurkliuose?

      - Kurklių pievos ir Matulių šeima.

      - Na ir sugretinai!

      - Tu tik prisimink, kaip lakstėme, voliojomės po tas pievas, pilnas laukinių gėlių. Kiek ramunėlių nuskabėm! Maudėmės Virintos upėj!

      - Virintos vanduo labai šaltas! Brrr...

      - Vardą šaltiniuotai upei prisegė turbūt toks šposininkas kaip mano senelis.
Prisegė, ir prilipo visam laikui. O Matulių šeima...

      - Daug kam patiko. Ar atsimeni vyriausią sūnų Alfonsą? Jis griežė smuiku mišių
metu.

      - Staiga atsivėrė dangaus vartai. Retkarčiais išgyvenu tą pakylėtą jausmą.

      - Aš tą patį jaučiu gana dažnai. Nors mirė jaunas, bet daugeliui žmonių sužadino
gėrio ir grožio ilgesį. Visi vyrai Matuliai buvo muzikantai, grojo kartu: tėvas
Jonas, sūnūs Jonas ir Pranas, o mažasis Eugenijus vos pasiekdavo būgnus.

      - Su Pranu draugavo tavo brolis.

      - Ir man Pranas patiko. Žavėjausi muzikuojančiais, šokančiais, apskritai meno
žmonėmis. Visada buvau tarp tokių žmonių, bet niekada viena jų.

      -  Patyrei ir nelinksmų nuotykių. Papasakok, kodėl tave nupiešė su ilgiausiu iškištu liežuviu ir įdėjo į sienlaikraštį.

      - Tos mergaitės sesuo mokytoja operatyviai paruošė reportažą. Už tai esu
dėkinga, atgrasė mane nuo paskalų skleidimo. Visą gyvenimą ties manimi sustodavo
apkalbos.

      - Pasakok iš eilės.

      - Įbėgau į sceną per repeticiją ir, šokinėdama ant vienos kojos, paskelbiau,
kad mano brolis bučiuoja klasės draugę. Nors buvo ne visai taip, bet man buvo
juokinga. Užtat kitą rytą nebebuvo juokinga, pamačius savo portretą ir komentarus
sienlaikrašty. Visi nusigręžė nuo manęs, šnabždėjosi tarpusavy ir kikeno. Tik tu
atsistojai šalia, prisiliesdama šonu. Tas prisilietimas atstojo švelniausius paguodos
žodžius. Tu žinojai, kada reikia tylėti, kada kalbėti.

      - Na, jau na.

      - Atsimeni šiaudų stirtą tarp parapijos salės ir milicijos?

        - Kodėl ten nuėjai?

      - Kino mechanikas vėlavo. Tai mes, tie vaikai, kurie be bilietų sėdėdavom ant
žemės prieš pirmąją eilę, išlėkėm į lauką. Kažkuris nuviliojo mus pašliaužioti nuo
stirtos. Kaipgi atsiliksiu, mėgau tokius žaidimus. Šliaužiant nuslinko glėbys šiaudų, ir
aš griuvau ant negyvo vyro.

      - Atbėgai labai išsigandusi.

      - Tada tu nepalikai manęs, neberūpėjo tau kinas. Kalbinai ir klausinėjai. Nenorėjau, bet privertei papasakoti, kad vyras buvo šviesių plaukų. Iki pusės nuogas, kairėjkrūtinės pusėj maža skylutė. Mes kalbėjom ir kalbėjom, kas jo laukia nesulaukia namuose: gal verkia žmona, gal vaikai verkia, nežinodami, kur dingo jų mylimas tėvas. O naktį jį tikriausiai išveš ir pakas, kur niekas nerastų. Iš pradžių striūbavau, sunkiai tariau žodžius. Pamažu apsiraminau. Man pasirodė, kad tu pasiėmei mano išgąstį.

- Gal kiek ir padėjau.

- Jei tu išsaugojai sugebėjimą paguosti, žmonėms buvo gera šalia tavęs. Ar tave
pačią kas nors guodė?

- Kai žmonės atrado šią mano savybę, tai pradėjo nešti ir nešti savo bėdas, net
tas, kurias patys lengvai įveiktų. Neatsirado suprantančių, kad mane taip pat reikia
paremti ir sušildyti. Tokia mano dalia, Dalia.

- Laikykis, tu stipri. Sudie.