Skaidriai balta vienatvės nuotaika

Kūčių  diena  išaušo  graži. Lengvai krentančios  snaigės klojo paskutiniuosius juoduojančios žemės lopinėlius. „Tikriausiai Kūčių diena ir turi  būti tokia graži, skaidri ir balta kaip pats gimimas“, _galvojo Sonata, eidama namo. Žingsniavo visiškai neskubėdama, koja už kojos, tarsi gerdama tą skaidrią ramybę. Pagaliau ir neturėjo kur skubėti, -namuose niekas  nelaukė. Šias Kūčias nutarė švęsti viena: kiek galima maišytis po kojomis draugams? Juk tai-šeimos šventė o ji, kad ir draugė, vis tiek tą vakarą -pašalinis žmogus. Prieblanda gulė ant žemės, gatvės žibintai dar nedegė, bet Kalėdų švieselės iš kiekvieno lango jaukiai lydėjo ją namo. Pro neuždengtus langus buvo matyti, kaip šeimininkės sukasi virtuvėje, o vaikai puošia eglutes. Ji net stabtelėjo prieš vieną langą-vyras kabino žaisliukus ant šakelių, kurios aukščiau... O man kas padės, galvojo eidama toliau. Pernai padėjo katinėlis Vikis, tačiau pavasarį, prasidėjus morčiui, jis išėjo ir daugiau nebegrįžo.
    Įėjus į savo laiptinę nusipurtė kojas, paltą-mažos snaigelės, vos nukritusios ant betoninių grindų, tuoj virto vandeniu. Tokios tobulos šiandien, dar prieš minutę lakiojusios padangėmis, virto į nieką... Prieškambaryje užsidegė šviesą, nusivilko ir labai lėtai kabinosi paltą, gražiai susistatė batus, pasidėjo pirštines ir šaliką. Reikia puošti eglutę, reikia...
    Ji prisiminė, kaip tėvų namuose su broliu lenktyniaudavo, kuris daugiau žaisliukų pakabins. Kiekvienas turėjo mėgstamiausius, kuisdavosi žaislų dėžėje, išsirinkdavo saviškius, stumdydavosi ir siausdavo... Galėjo aplenkti brolį -jis buvo mažesnis, bet nusileisdavo, kad verkti nepradėtų, nes mama labai nemėgdavo, kai jie susistumdydavo ar susiginčydavo, -mamos nuotaika sugesdavo ir visas vakaras būdavo sugadintas.
    Eglutę buvo nusipirkus prieš kelias dienas-mažytę žaliaskarę vazonėlyje. Iš tolimo kampo spintoje ištraukė žaislliukus -ten jie paprastai gulėdavo visus metus, laukdami to vienintelio karto, kol sutūps ant šakelių. „Kur kabinti tą burbulą? -paklausė, kaip jos klausdavo brolis, -lyg garsiai, lyg mintyse, neužfiksavo. Taip pasitardama pati su savimi, ji sukabino visus žaisliukus, manydama, kad surado jiems tinkamiausią vietą. Tuomet apsuko girliandą ir nunešė eglutę ant palangės: tegu ji ir kitiems šviečia, palydi keliu. Pagalvojo, kad reikia pasidengti Kūčių stalą ir nuėjo į mažytę virtuvėlę. Viską, ko reikia, buvo nusipirkus anksčiau. Ėmė pjaustyti, dėlioti į lėkštes, ilgesingai galvodama, kad tikriausiai mama savo namuose taip pat dabar dengia stalą, gal jai padeda tėtis, gal brolis. Ir būtinai skaičiuoja valgius. Ji visada paruošdavo dvylika...
    Nevažiavo namo šiemet-taip nutarė. Nekokia nuotaika ją kankino jau gal pusmetį. Ji žinojo, kad prie stalo kuris nors šeiminykščių paklaus: „Ar jau turi kokį rimtą draugą? „Tas klausimas toks, kai net visas vidus užkaista, o atsakymas tas pats ir tas pats, neduodantis ramybės mamai. Ji dūsaudavo, kad, ko gero, anūkėlių nebesulauks, ir taip sugadindavoi  nuotaiką ne tik jai, bet ir kitiems šeimos nariams.
    Graži, aukšta, darbšti Sonata turėjo gerą darbą, buvo protinga ir vertinama, bet draugų darbe neturėjo, nors mandagi ir paslaugi, tačiau  kažkokiu išdidumu ir šaltumu atstumdavo net merginas. Jos pasikuždėdavo tarpusavyje, kad tikriausiai kažkas negerai su ta Sonata-tokia kaip ledo karalienė, ir ko jau čia pūstis. Jausdavo tą aplinkinių požiūrį, daug kartų galvojo, kad reikia keistis, kažkaip kitaip elgtis, bet vos tik imdavo stengtis, reikalai tik dar labiau pablogėdavo. Ji tiesiog nežinojo ką daryti...
    Suskaičiavo valgius-jų buvo šeši. Pakaks, kas ir tuos suvalgys? Pasidengė stalą-užtiesė mamos siuvinėtą staltiesę mielais Kalėdų Seneliais su didžiuliais maišais ant pečių, jau kiek pablukusiais, bet labai mielais, -tai jai visada pataisydavo nuotaiką. Dar eglutės šakelės su burbuliukais, varpeliais-mamai reikėjo gerokai padirbėti, nes staltiesė, visa nusėta siuvinėtais lopinėliais, buvo labai graži. Ji kvepėjo laimingais laikais namuose, kai nereikėjo rūpintis, ar tu kam nors patinki, -tėvai juos abu mylėjo beatodairiškai. Vos iškaulijo tą staltiesę į savo namus. Mama sau išsisiuvinėjo naują ir gal dar gražesnę, siūlė jai, bet ta, naujoji, neturėjo sugėrusi tų kalėdinių nuotaikų ir emocijų, kurios jai priminė laimingus laikus.
    Nuėjo persirengti. Ilgai rinkosi suknelę ir apsivilko juodą -puošnią ir kartu kuklią. Persibraukė vešlius ryškius plaukus ir atvaizdu veidrodyje liko patenkinta. Apsiavė batelius ir jau suko į kambarį prie stalo, kai suskambėjo durų skambutis. Ką čia man siunčia, kokią paklydusią sielą, pamąstė, bet ir apsidžiaugė. Prie durų stovėjo bendradarbis Justas. Snieguotas, įraudęs, sutrikęs... „Ar nieko kad sutrukdysiu tave tokį vakarą? Negaliu vienas namuose būti, gal švęskime kartu? -paklausė nedrąsiai, bet viltingai. „Tai žinoma, švęskime kartu, užeik ir vilkis striukę-kaip tik padengiau stalą... „