T ė v a s

Leidžiantis nuo,, baltosios pakriūtos‘‘ skardžio kojos grimzdo į purų smėlį. Šlaito apačioje, prie pat upės, stovėjo juoda kaip nuodėgulis pirtis. Pravėrus duris matyti pirties vidus, išdažytas vokna (kalkėmis). Visur  balta ir švaru. Prie pečiuko stovi Bobutė (tėtės mama) ir gamina valgį.
- Bobute, jūs gi mirusi... - sakau nustebęs.
- Vaikeli, aš čia gyvenu! O štai dabar ir tavo tėtė atėjo... Vieta čia gera, žuvinga, o ir miškas arti... Ačiū, kad aplankei, bet jau eik savo keliu... Tau negalima ilgai šioje vietoj  užsibūti. Negreit tu vėl čionai sugrįši...
Nors klampus smėlis labai lėtino sunkius žingsnius, dusdamas nugalėjau šlaitą ir jo viršuje pamačiau, kad naktis baigėsi ir jau švinta. 
Atsibudau verkdamas. Jaučiau, kad kažkas negerai mūsų Tėvui. Telefonu pasiteiravau mamos, ar namuose viskas tvarkoje. Jinai atsakė, kad  nieko naujo, tėvas išėjo į darbą. Tik, keista, šarka auštant du kartus atsimušė į virtuvės langą...
Ir štai atvykau į darbą ir čia gavau žinią – mirė mano tėvas. Vadovas dar pasakė, kad man suteikia automobilį su vairuotoju nuvažiuoti į Tėviškę. Ne iš karto patikėjau tuo, kas sakoma. Maniau, susirgo sunkiai, galų gale šiaip negero kas nutiko... Betgi širdį jau gniaužė liūdesys ir praradimo jausmas...
Kelionės metu, kuri truko dvi su puse valandos, galvojau tik apie Jį. Prisiminiau (man tuomet tebuvo penkeri metai) savo pirmąją kelionę į Jo darbo vietą – kalvę. Pamenu, kaip įėjus pro duris apytamsėje patalpoje purpuro spalva žaižaravo įkaitęs žaizdras, o ant juodos kaladės stovėjo sunkus kalvio priekalas. Ant jo tėvas vartė iki baltumo įkaitintą geležį, per ją vis suduodamas plaktuku ir taip pažymėdamas vietą smūgiui. Tuo tarpu du stiprūs jo padėjėjai vienas paskui kitą sunkiais kūjais  smogdavo į pažymėtas vietas, kurios bežiūrint pakeisdavo spalvą iš baltos į rūžavą. Vėliau man paaiškino, jog kala vežimui ašį. Paišinas tėvo veidas blizgėjo prakaito lašais, o, pamatęs mamą ir mane, nušvito plačia šypsena. Nors su mama pakalbėjęs susirūpino, bet vis tiek rado laiko ir man. Pakvietė giliau į kalvę, parodė greitai besisukantį akmeninį diską, prie kurio prikišus plieno strypą pažiro skaisčiai raudonų žiežirbų spiečius. Man buvo truputį baisu... bet labai įdomu. Grįžęs namo  visiems tik ir pasakojau apie kalvę ir raudonas geležis...                                                                 
Vėliau, kai jau ūgtelėjau iki pusbernio, tėvas išmokė sulenkti, suvirinti, užgrūdinti plieną. Tačiau „šnypštuką“ padaryti išmokau iškart: įkaitini metalo gabaliuką, o tada šast į vandenį - ir ššššššššššš (tenka pripažinti, nemažai greitų mano darbų verti tik šito ššššššššššš). Mes, vaikai, Jo prižiūrimi mokėmės dirbti visus ūkiškus darbus. Nors būdavo gaila ankstų rasotą rytą žudyti žydinčią pievą Tėvo išplaktu dalgiu, betgi ta pati pievos žolė netrukus tapdavo kvepiančio šieno kupeta, kuri žiemą maitino mūsų karvę Niūšą. O jos dėka turėjome pieno, sūrio, retkarčiais ir sviesto guzą ir, svarbiausia, dar pinigėlių nedidelę saują gaudavome iš pieninės. Taigi tikra tiesa, kad karvė yra maitintoja... Tėtė taip pat išmokė kaip žuvį pasigauti, surasti po kelmu juodą vėžį, išsirauti valerijono šaknį… Išgerti išmokau pats, nors... šitoj vietoj ir Jisai šventas nebuvo. Išgerdavo ir smarkiai. Tačiau man, kol neužaugau, niekada nesiūlė. O, beje, ir ranką nelengvą turėjo…
Į mūsų nedidelį kiemą tankiai užsukdavo kaimynai, žmonės ir iš tolimesnių kaimų atvykdavo. Visiems Tėvas buvo reikalingas: vienam noragą pasmailinti, kitam pagaminti kreizą malkoms pjauti, trečiam gi arklį pakaustyti ar vežimo ratą nauja plieno juosta apjuosti. O atlygis ne retai tebūdavo tik degtinė – iki soties… Apie arklių kaustymą norėčiau šį tą ir paminėti: prieš pradėdamas tą darbą Jis visada paglostydavo gyvulio sprandą, patapšnodavo nugarą ir kalbindavo  tą arklį, kaip savo gerą seną draugą. O anas vėliau aprimęs be jokių kaprizų laikydavo tarp suspaustų kalvio kelių savo kanopą, kol ją apdroždavo ir prikaldavo tinkamą pasagą. Po šios procedūros karčiuotieji krizendami iš pasitenkinimo beveik visada skubėjo išbandyti naują apavą, kasdami kietai sumuštą kalvės kiemo žvyrą. Betgi būdavo ir taip, kad kaustė artojo padėjėjus ne visuomet geruoju, - šventino už nepaklusnumą kietai susuktu botagu. Tekdavo standžiai ir tvirtai rišti prie stulpų, ir vėliau tie arkliai, po tokio apavo keitimo nė vienas liksmai nebekrizendavo, nė vienas… Taip ir ėjo tas mūsų Tėvas padėti žmonėms, kur kas rečiau dirbdamas sau… Tačiau... šis nors gerokai į nuodėmę linkęs žmogus gyveno tikrą SAVO gyvenimą – nė prieš vieną nekeliaklupsčiavo, mažai paisė svetimos nuomonės. Greičiau, nesuklysiu taip pasakydamas, jojo klausė kiti, nors jis tebuvo tik paprastas kalvis…
O kai kurios iš Tėvo gautos pamokos man įstrigo visam likusiam gyvenimui. Artėjo laikas, kai turėjau būti šaukiamas į privalomąją tarnybą kariuomenėje. Jau turėjau ir,, prieškariuomenines’’ atostogas. Ėjome kartą abu per kombaino nupjautų ir nukultų mūsų miežių laukelį. Beminandamas trumpą ražieną pamačiau mažą kurmiarausio dydžio grūdų krūvelę. Nežinau, kas man užėjo, bet aš juos paspyriau. Tėvo veidas suakmenėjo, keliai sulinko ir žmogus atsiklaupė prie tų pažirusių grūdų. Nepasakė jis man nė žodžio, nepriekaištavo ir nesugėdino. Tylėdamas saujomis, o paskui ir pirštais rinko tuos grūdus, kol surinko visus kiek tik radęs. Švaresnius susižėrė į dešinę žipono kišenę, o labiau žemėtus, su šiaudagaliais sumišusius – į kairę. Kai grįžome namo, geruosius subėrė į aruodą, likusius išbarstė vištoms, kurios beregint visus ir išsidalino. Ir nė žodelio jis man nepasakė. Tačiau tie jo veiksmai, tas elgesys buvo iškalbingesni už bet kokius žodžius... Tuomet kaip niekada aiškiai supratau, koks tas mano Tėvas – jis didelis ir  tikras…
Visą laiką Jį mylėjau ir gerbiau. O po to atsitikimo kaip niekada giliai supratau, kas yra pagarba duonai, žmogaus darbui, ir, tai iš tiesų svarbu, kas yra vyro savitvarda…                                                                            Nuo to kart nesu numetęs nė duonos plutelės, nė žiupsnio grūdų, o jei atsitiktinai ir išpuola iš rankų, iš karto lenkiuosi paimti.
Elgtis deramai Tėvas mane mokė, gražiuoju prašė, o, būdavo, ir baudė. Ir ne nevisada jo klausydavau, bet ši pamoka atmintina liko visam gyvenimui. Kartais ir pats bandau savo šeimoje taip elgtis. Rezultatas, žinoma, ne visad pozityvus, bet pastangas, kada nekeliu balso, artimieji pastebi... Tikrai pastebi…
O mirė Jis eidamas į darbą, kai iki kalvės durų buvo likę visai nedaug, o iki pensijos – vos kelios dienos…
Įstrigo, jog kai laidojom Tėtį, dalyvavo labai daug žmonių – ir vietinių, ir iš kitų apylinkių. Ir dabar vis dažniau pagalvoju, jog šis žmogus retai buvo geras pats sau, bet visada skubėjo padėti kitam...