Trumpiausias kelias Namo -72

Atsipeikėjau Karo lauko ligoninėje, atskiroje palatoje. Palata dvokė jodo ir morfijaus mišiniu. Kojos degė, abi buvo subintuotos tvarsčiais. Pajaučiau, kad po kaldra, rankoje, kaž ką stipriai spaudžiu. Mintimis bandžiau prisiminti kas tai galėtų būti? Prisiminiau namus, Mamą, prisaiminiau kaip išeinant į frontą, Ji mane palaimino ir ant kaklo užkabino mažą, varinę Šv. Dievo  Motinos- Marijos įkonėlę. Mintyse bandžiau įtikinti save, kad tai yra  Mamos dovanuotas Talismanas. Atsargiai atleidau pirštus, -ir pamačiau, -per visą kūną perėjo šiluma. Tai buvo ji, Įkonėlė. Pabučiavau, ir vėl stipriai suspaudžiau delną, padėkojau Aukščiausąjam ir Marijai, už mano globą. Padėkojau, kad likau gyvas. Dabar aš periodiškai lankausi prie Aušros vartų, padėkojų ir prismenu anuos laikus.
      Atmerkiau akis. Prie mano lovos stovėjo mano divizijos  vadas Zotcevas, nustebau, ir jo paklausiau:
      -Kur aš esu? - paklausiau, stovinčio prie mano lovos, divizijos generolo Dzotcevo. Jo veidas nušvito, jis paėmė mano ranką ir stipriai paspaudė.
      -Leitenante Borodinai, sveikas, Kary, sugrįžęs į gyvenimą. Sveikinu Tave, didvyri. -Sveikinu tave su viriausybiniu apdovanojimu, - ir prisegė man prie krūtinės Lenino ordiną ir auksinę didvyrio žvaigždę. Bandžiau viską prisiminti. Ausyse  skambėjo NKVD komisaro žodžiai:
        -Leitenante Borodinai, būsi didvyrių. -Stokis prie pušies, apkabink ir stovėk. Prisiminiau kaip nuaidėjo vokiško automato serija, prisiminiau kaip nudegino mano kojas;  širšių geluoniais- kulkų adatomis, -ir viskas... Po to pamačiau tamsų tunelį, tunelio gale, švytinčią  šviesą ir išgirdau Titaniko smuikų muziką, išgirdau Angelų giesmes: -Aveee, Marija, Santaa, Marija... o lūpos kartojo: -Mama, Sudie, Mama, -Atleiski man Mama. -Atleisk, Dieve.. Atleiskit man visi, -Aš nenorėjau....
      Žvelgiau generolui į akis, nejaučiau jam dėkingumo už apdovanojimą, tik žiūrėjom vienas kitam į akis. Jis apkabino mane, ir pajaučiau ant savo lūpų, jo riedančias sūrias ašaras. Aš buvau labai sujaudintas, -mes abu raudojom, byrėjo ašaros ir tyliai raudojom, pagaliau iš jo lūpų, išgirdau;
        -Sūnau... - Leitenante Borodinai.... -Atleisk man, kad nesugebėjau apsaugoti Tavę, išsaugoti Tavo baterijos nuo sunaikinimo, - Atleiski man, Leitenante Borodinai.. -Atleiskit, Broliai.
      -Štai mes kariaujame su nožmiu priešu, o Vadovybė, davė įsakymą Laurentijaus NKVD-istams, ištremti visus iš mūsų namų, -iš aulų, mūsų Tėvus, Motinas. Išardė mūsų šeimas. Visus ištrėmė iš-Šečenijoje, Dagistane, Kryme, išgabeno kaip galvijus į Tolimuosius Rytus, į Kazachstano stepes, į Sibiro platybes... Ar supranti leitenante Borodinai, ką tai reiškia? Mes nebeturime savo Namų, nebėra kur grįžti, niekas musų nelaukia. Ar supranti, Leitenante, kas mus laukia po karo? Laukia amžina tremtis ir klajoklių gyvenimas.
        Aš žvelgiau į generolo akis, o lūpos karetojo:
      -Mama Mama. -Noriu namo... Mes supratome vienas kitą, abu apsikabinome, prakeikėme karą ir tuos kas sukėlė šį baisų, dvidešimtojo amžiaus Apokalipsę. Generolas, pagaliau, nusiramino, stovėjo ramus ir susikaupęs.
      -Mes dar susitiksim, leitemante Borodinai, mes visi dar sugrįšim į savo Namus, Leitenante. Generolas atidavė leitenantui pagarbą, paspaudė ranką, ir tvirtais žingsniais išėjo iš palatos..
      Po karo jis buvo blaškomas po plačios Sovietinnės imperijos dalinius, tarnavo Vengrijoje, Voketijoje, Sirijoje, Egipte, Kuboje, kol pagaliau buvo paskirtas tęsti tarnybą Vilniuje, į Šiaurės mėstelį, vadovauti Moto šaulių divizijai. Jis mane mitimis neišleido iš vsavo akiračio, surado mane ir išsireikalavo mane tęstį tarnybą pas savę, motošaulių divizijoje, bataliono vadu. Suteikė majoro laipsnį. Čia, 1966 metais ir susitikome, Komisare Pasagėlė. Sutikau Tave, sutikau tavo brolius, Geležėlę ir Analitiką. Jūs atvykot šauktiniais iš Žemaitijos aukštumų, iš nuostabaus miesto, ant šešių kalvų. Džiaugiuosi vėl tave matydamas, bataliono žvalgybos vade, seržante Pasagėlė, laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Prisiminkim tos tolimus 1965-1968 metus.
  -Dėkoju Tau, Kombate, Majore Nikolajau Vasiljevičiau. Kol prasivedins bunkerio požemiai, turim laiko, -prisiminkim Vade Borodinai, anuos, tolimus laikus. Noriu paklausti Jūsų: Kas labiausiai įstrigo jūsų atmintyje?
        - Taip, Šturmane, yra ką prisiminti. Labiausiai man įstrigo jūsų dainos, romansai apie Meilę, dainos apie Tėvynę, apie Partizanus, Žygio dainos. Kaip šiandiena prisimenu 1966 metų Gegužės -1 paradą Gedimino prospekte. Prisimenu kai mūsų daugiatautis mokomasis batalionas;-lietuviai, latviai, estai, lenkai, gruzinai, ukrainėčiai, maskviečiai, sibiriečiai, - išmokę lietuviškas žygio dainas, žygiovome per paradą, žygiavome pro viriausybinę tribūną, pastatytą  prie Lituvos koncervatorijos. Tribūnoje stovi Lietuvos koloborantų vyriausybė ir mojuoja rankomis. Mojuoja rankele, Pirmasis sekretorius Antanas, antrasis sekretorius Didenka, sekretorė Leokadija, mojuoja Viriausybės ministras pirmininkas Justas su ministrais, mojuoja Aukščiausiosios tarybos nariai, mojuoja Vinco Kapsuko universiteto ir kitų Aukštųjų rektoriai. Mojuoja TSRS aukščiausios tarybos deputatai, Darbo didvyriai, premijų  lauriatai, -Lenino ordininkai. Antroje eilėje stovi ir mojuoja būsimėji, -ko lkas ęsantys  rezerve, -laukia savo eilės,  pasirįžę stovėti ateityje, pirmoje eilėje, kai kurie iš ų bus Gorbio Perestroikos Avangarde. Būsimėji Persitvarkymo Sąjudžio Karžygiai. Stovi Jonas iš ištuštiejusių sodybu, Štai stovi, pardavęs Vasaras, su druskos maišeliu, -Juozas, Universiteto teisės fakulteto dekanas, Rainių miškelio budelis Petras Raslanas, stovi kultūrininkai; stovi ant stiprių kojų, iškėlęs abi rankas-Eduardas, -perspėja, kad mes lietuviai turim dar irGalvas, -ęsamę Išdidūs Žmonės . Štai tarp jų matosi aukštas, galingų pečių Vikingas Mikolojus, mojuoja rankomis, sveikina Komunizmo statybininkus.
  -Pastatysim Elektrėnus, pastatysim Kaišiadorius su Kauno HES, pastatysim Mažeikių naftos gamyklą, pastatysim Ignalijoje Atominę elektrinę, - gyvensim Komunizme. Valiooo ... Draugai.
        -Uraaaa.. Uraaaa... Atsilėpė pirma, - maršo žingsniu, žengiantys Karo mokyklos radiotechnikos kursantų daliniai, -Uraaa... -pritarė Vidaus ministerijos kursantų daliniai, daliniai kurie turėjo likusį ryškų šleifą, iš gerai Lietuvoje žinomo kaip Lietuvos budelio, -generolo Sokolovo vardu. Tuo pačiu generolu kurio divizija, pokaryje siautėjo po Lietuvos kaimus;-Dzukijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje. Šie daliniai buvo dislokuoti Antakalnyje, prie Baroko perlo;-Petro ir Povilo bažnyčios. Nužingsniavo maršo žingsniu:
        Ne sokrušimaja į lėgendarnaja, Krasnaja armija vsėch silnėj.. / Nenugalima ir legendinė, Raudonoji armija  visų stipriausia. / Naš paravoz, vpėriot lėtyt, v Komunė astanovka, Drugova nėt u nas puti, v rukach u nas vintovka.... /Mūs garvežys, skrieki  pirmyn, Komūnoje sustosim, kito kelio mums nėra, rankose karabinas, automatas ir pis-toletas.... /
      Žengte, marš- daviau komanda savo daugiataučiam, mokomąjam, šauktinių batalionui... -Daina-Tęsė gražius prisiminimus, buvęs bataliono vadas Borodinas.
      - Ant kalno mūrai, -joja lietuviai, -užvedėt tada daina Seržante Pasagėlė, atsiprašau, -Komisare Pasagėlė. Jūs trys kartu, trys broliai: -Pasagėlė, Geležėlė ir Analitika, žengiant pro tribūnas mūsų batalionui, užvedėt žygio dainą, -išgirdę lietuviškai, - tribūnose veidai persikreipė, vieni šluosto šaltą prakaitą ir žiūri į greta stovintį, mūsų divizijos vadą generolą –čičieną- Dzotcevą.. Jis tik šypsosi ir muša ranka taktą, -Joja, -joja, lietuvaičiai, -Neša, neša vainikaičius, -pažvelgė į iškreiptus veidus ir tarė:
    -Nusiraminkit, draugai koloborantai, -Nusiraminkit, sekretoriai ir ministrai, -Pažvelkit, tai žengia Dabarties ir Ateities, - Lietuvos Karžygiai, -Viskas yra suderinta, -suderinta su Pabaltijo apygardos vadu, Armijos generolu Chitogurovu. Nesijaudinkit, /jis taip pat yra Kaukazo sūnus, - Čečenas/.... Tai žengia, būsimos Lietuvos ir Pasaulio Karžygiai.. Jiems priklauso Ateitis..
    Tribūnose stovintys, -vieni iš išgąsčio šluostosi nosinaitėm perkreiptus veidus, -kiti;-iš Akademinių sluoksnių, su Literatūros kritikų, Kostu priešakyje, poetai, Justinas, Eduardas, „Kukutis“, Lionginas, muzikologai iš Koncervatorios Vytautai, ir kiti ofecialūs... susigųžę, pučia į nosinaitęs įraudusius veidus, nuosinaitės drėksta nuo juoko ašarų, o akys, lipą ... Po paraliais.. Prisiminus tai, Majoras ir Komisaras ėmė kartu kvatuotis. –Vot buvo laikas, Mielas, Majore Borodinai. Tada mes įžiebėm Vilties Kibirkštėlę, -_Kibirkšt, -ne tik Lietuvoje, bet toli už jos ribų, Kibirkštėlė pasiekė tolimiausius kraštus už lygumų ir kalnų, į tolimiausius aūlus. –Viens –Du, -Trys, -Graži Lietuva, Kaip gėlelė, žydi visada....

      Tolstant Gedimino prospektu, iki tribūnų, ataidėdavo naujų Lietuviškų žygio dainų garsai...
      -Augo kieme klevelis, -Augo kiema žaliasis, -O po klevų, po žalioju, -Gul bernelis jaunasis.. -viens-du-trys, graži Lietuva, -Kaip gėlelė, žydi visada.. Sėk sesutė, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų.... Sėk sesutė ir gvazdiką, kad neliktų Bolše menčevikų, -
    Kitaip dainuoti negalėjome, nes Moskovijos Generaliniame štabe būtumėm nesuprasti, būtų  mūsų generolams, -čia Vilniuje, Dzotcevui, buvę blogai, o Armijos generolui Chitogurovui, Rygoje, butų dar blogiau. Tada sužinojus Moskovios maršalams: Malinovskiui, Grėčkai, Jazovui, suvęšėjusioje Raudonoje imperijoje būtų buvę pražūtinga. O dabar, -buvo gražu: -Žengia kareivėliai Gedimino prospektu, pasagėlės į grindinį tik skamba: Cikt-Cikt-Cikt, o ant šaligatvių stovi vilniečiai, moksleiviai, studentai, gražios mergaitės ir berniukai, -tik ploja rankomis į maršo taktą, renka nuo grindinio nukritusias nuo batų Geležėles-Pasagėles  ir kartu dainuoja: -Viens-du trys, -Graži Lietuva, -Kaip gėlelė žydi visada....