„Ką bočiai pasakys“ tęsinys

XI

  Paskelbus iš Plungės mūrinės varpinės caro manifestą apie baudžiavos panaikinimą, sujudo sukruto žmonės.
  Laisvieji ūkininkai susirūpino, kad jų nenustumtų visai į šalį buvusieji baudžiauninkai. Daug kas dar baudžiavos metu, sukūrę stiprius ūkius, laisviesiems tiesiai rėžė: „Jūs, laisvi būdami, nusigyvenote ir virtote ubagais, dabar mums atliksite baudžiavą, o mes išmokysim jus ūkininkauti!... “
  Guvesnės buvusių baudžiauninkų dukros, perspėtos nelįsti į akis, atrėžia: „Mes jau ne baudžiauninkės, o lygios su jumis, tad nerieskite prieš mus nosies. Mums nė po kam ir dvaro panelės! “
  Ne vienam jaunikaičiui sužibo viltis į pačias rinktis gražią, darbščią mergelę iš tų naujųjų ūkininkaičių ar net trobelninkų dukrų, vietoj peršamos kokios vėplos su didele pasoga, bet negražios, nemokančios nei verpti nei austi, nei duonos kepti. Žmonės kalba: jei nebus geros gaspadinės, atsineštinis kraitis greit išgaruos, o darbšti žmona dešimtis jų sukraus ir nosies neries prieš vyro gimines...
  Su pavydu dairydavosi rimti bernai į trobelninkų, amatininkų ar net kampininkų dukras, išsipuošusias savo rankų parėdais, gražias ir išdidžias nepriklausomu savarankiškumu; lygino jas su lepūnėlėmis ūkininkaitėmis, nemokančiomis jokių rankdarbių, net savo kraičiui pasiruošti. Viską joms motinos užsakydavo pas kaimo amatininkes.
  Svarbiausia, kad panaikinus baudžiavą, žmonės pasijuto laisvi nuo tiek amžių trukusio pažeminimo, kuomet gimė, gyveno ir mirė su paties šėtono išgalvotu baudžiauninko vardu.
  Jauni žmonės, rinkdamiesi porą, pakalba, pasvajoja, bet kalbos kalbomis taip ir palieka. Kaip tu parvesi savo širdžiai mielą bekraitę, ir lauksi, pakol ji šimtus uždirbs, jei išeinantiems iš ūkių dalis reikia tuoj pat mokėti. Ir prasideda jaunikių trankymosi su piršliais po tolimiausius užkampius, ieškant ne moters, bet jos pasogos. Kitam, įkyrėjusios beviltiškos kelionės, žmogų žeminančios derybos, išsprūsta aimana: „Ir kam man tas ūkis, jei viską turiu atiduoti seserims, broliams, o pats visam amžiui pasilikti su kokia pelėda?! “
  Tačiau gyvenimo realybė apramina jaunatviškas emocijas, kai matai, jog šeimas kuria ir samdiniai, ir amatininkai, ir darbininkai net neturėdami, kur galvos priglausti susituokę. Jų santuoka, galima sakyti, iš meilės, patrauklumo vienas kitam ar prispirta reikalo, kuomet nebegalima daugiau laukti...
  Praeina kiek laiko ir, dėl gyvenimo sunkumų, vietoj meilės, kyla kasdieniniai barniai, nesutarimai ar net peštynės.
  O tas jaunuolis, vedęs dėl turto, atsiskaitęs su giminėmis, džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais. O tarp vaikų ir žmona pagražėjusi taip, jog ir tėvui reikia pasitemti, kad nelikti pastumdėliu šeimoje...
  Panaikinus baudžiavą, ir ponai tarsi sumažėjo, lyg prie žemės glustelėjo, o kurių baudžiauninkai vaikšto visu ūgiu atsitiesę ir nebelinkčioja dvaro prievaizdams, net paties pono apsimeta nepastebėję.
  Darbščioms mergelėms, ar ji būtų samdinė, amatininko ar kampininko dukrelė, juokas ima, žiūrint kaip ūkininkaičiai, apsirengę milais, šutinasi ant vežimaičių net per sumą: bijo palikti eržilus ar gerai atšertus pavažiavimui staininius, kad susispardę nesulaužytų ienų ar dar didesnių bėdų nepridarytų.
  Ne per seniausiai buvo nuotykis, išgąsdinęs ir sudrumstęs besimeldžiančius žmones. O buvo taip: bažnyčioje, per susikaupimo tylą, staiga pratrūko klaikus arklių žvengimas, lūžtančių vežimų traškėjimas, įnirtingas kanopų dunksėjimas į šventoriaus zomato mūrą. Važiuotieji puolė laukan gelbėti savo turto, o kartu su jais daug kas šiaip sau pažiopsoti, kad namie turėtų ką papasakoti. Po to įvykio klebonas labai barėsi:
  – Ko jūs važiuojate į bažnyčią – melstis ar kumeles kergti?! –piktinosi, trankydamas sakyklą. – Kad man daugiau nestatytumėt eržilų prie šventoriaus! Jų vieta ten, prie karčiamos, tegu spardosi su girtuokliais!.. – jau kiek atlaidžiau, net šyptelėjęs, paaiškino.
  Mylėjo parapijiečiai savo seną kleboną ne tik kaip dvasios tėvą, bet ir kaip rūpestingą globėją nuo krikšto iki grabo lentos. Kam daugiau pasiskųsi, valdant svetimiems, jei ne savo kunigui, kuris gerai žino jų džiaugsmus ir kasdieninius gyvenimo vargus. Kaip nežinos, jei pas jį suplaukia žmonės su vestuvių ir krikštynų džiaugsmais, sueina nuliūdę su laidotuvių sielvartais.
  Iš patirties Sausdravio klebonas žinojo, kad juokinga nuolat parapijiečius gąsdinti pragaru ir rojų žadėti po smerčio, kai žmogui pagalbos reikia gyvam. Jis nuo pirmųjų savo klebonavimo dienų suprato, kad parapijos bendruomenė yra didelė jėga, kurią reikia teisingai nukreipti, kad padėti vieni kitiems bėdoje, nelaukiant pagalbos iš abejingų valdininkų. Dėl stačiokiško, nepaperkamo būdo jo nemėgo dvarininkai, bet bijojo su juo eiti į konfliktą, nes žinojo, jog ne vieną dvarponį, ūkininką ar paprastą valstietį, prasižengusį moralės ar visuomeninio gyvenimo normoms, jis yra taip iškaršęs iš sakyklos, kad, ir nepasakius pavardės, visi žinojo, apie ką buvo šnekama. Baigdamas visada pažadėdavo:
  – Jei tas pasikartos kitą sykį, pasakysiu to žmogaus pavardę!
  Bet pavardžių per daugelį metų taip ir neprisiėjo įvardinti, nes tuomet liktų kaltas tik vienas žmogus, o šiaip save atpažįsta daug kas, kitas ir tikrai pagalvoja, jog apie jį šnekėjo. Tokios visų panašios nuodėmės, kad bark visus iš eilės – neapsiriksi. Tik ponų „griekai“ sudėtingesni, nes jie ne viską sako, ką galvoja, bet ir tie neapgaus savo kunigo. Kaip tu drįsti meluoti ir šmeižti savo artimą, jei pas mane ir Dievas klausosi tavo išpažinties! – subara penitentą, bandžiusi savo kaltę suversti kitam.
  Jau įpusėjo antri metai po baudžiavos panaikinimo, o permainų į gerąją pusę – jokių nesimato. Tiesa, tvarkingieji ūkininkai jau išsipirko sodybas, bet žemę tebelaiko apžergę dvarininkai. Kas ta sodyba be žemės – negi vietoj duonos atsikąsi trobos kampą!... O juk tos sodybos dar jų bočių statytos, pačių iš kartos į kartą puoselėtos, pasirodo, ne jų esančios. O žemė žemelė, per amžius prakaitu mirkyta, ašarom krapyta ir net krauju ginta, iš pono malonės, gali kitam atitekti, ar pats dvarininkas pasiimti, įkeisdamas tau ją į tyrlaukių šabakštynus, kur tik gyvatės veisiasi!...
  Ragina sudaryti žemės išpirkimo aktus per ponų paskirtus taikos tarpininkus, bet ar tu, negramantas žmogus, žinai, ką jis į tuos aktus įrašys?...
  – Koks jis taikos tarpininkas, jei taiko tik ponui, – piktinasi buvę baudžiauninkai. – Koks skirtumas, ar mes pas poną keliais eisime, ar žeminsimės jo pasodintam pašunokui – atsakymas bus toks pat.
  Daug kas manė, kad caras nežino, kokius monus išdarinėja dvarininkai, ignoruodami jo manifestą, todėl ėmė priešintis dvarponiams.
  Juraičių dvaro laukuose nuo pat ankstyvo ryto šurmuliuoja buvę baudžiauninkai, suvaryti derliaus nuimti pagal paskelbto dvimetrinio lažo prievolę.
  Nurodant prievaizdui darbus, visi reikalauja skirti daugiau žmonių – tas ir dalina: kur pakaktų vieno-dviejų, skiria du- keturis žmones. Jis taip pat bijo neįtikti žmonėms tokiu neramiu laiku, kai bet kada gali būti atstatytas iš dvaro.
  Vakare, būryje einant namo, Rungys neiškentęs nusispjovė ir išdrožė:
  – Tikros komedijos! Iš tokio darbo nei ponui, nei žmogui – jokios naudos. Savi javai byra, o mes čia juokus krečiame susirinkę!...
  – Teisingai, Augustinai, – pritaria naginėtas kaimynas, šlubčiodamas šalia. – Sako, kitur jau nebeina lažo ir ponai nieko negali padaryti. Patys bijo mužikų.
  – Tikrai, tikrai! – džiugus balsas iš tamsos. – Ar negirdėjote, kad Plungėje žmonės išsirinko savo viršaitį, kuris liepė ponus vyt lauk, nes tai jų išmislas dar laikyti pririštus žmones ir už žemę reikalauti išpirkos.
  – Tai ko tu dar vaikštai į tą dvarą, ar svetimų bobų pagnaibyti užsigeidei? – neiškenčia neįgėlęs Rangių pusbernis.
  – Taip, taip, vyrai, ir aš girdėjau, kad daug kur neina lažo, o mes vis minam takus į dvarą! – jau niršta kažkas tamsoje.
    – Davė laisvę, o blogiau pasidarė: iš servitutų varo lauk, o į mūsų miškus draudžia koją įkelti, – piktinasi keli balsai, ir neramiai skambčioja dalgiai tamsoje.
  – Tai ko mes laukiame, ar kad pons pats pasakytų: esat laisvi ūkininkai, daugiau nebeateikite. – Sujuda, sukruta buvę baudžiauninkai. – To mes geruoju nesulauksime! – jau grasina kažkas, o ir pašaipūnai pritilo.
  Pakol būrys žingsniavo dvaro vieškeliu iki sankryžos, nuo kurios į viensėdijas pasipila daug kreivų keliukų ir vos įžiūrimų vingiuotų takų, iš debesų properšos spėjo švystelti jaunas mėnulis, nusišypsojo ir vėl dingo vasaros nakties migloje.
  – Prieš išsiskirstydami kas sau, stabtelėkite truputį, – sulaikė vyrus Gontis, pagyvenęs rimtas žmogus, šešiolikos dešimtinių ūkelio tvarkingas gaspadorius. – Klausiausi aš jūsų, protingų ir ne visai, kalbų, ir štai ką sugalvojau: einam rytoj kokie penki vyrai pas poną ir pasakom, kad lažo daugiau nebeeisim, žemės nepirksim, o veltui pasiimsime, servitutus palik mums už tai, kad pačiam iki šiol gerai tarnavome.
  – Betgi mus nuplaks už tokius reikalavimus, – suabejojo keli balsai.
  – Tam ir eisim, kad nuplaktu mus penkis, o ne šimtą ar daugiau, ką padarė kai kuriuose gubernijos dvaruose ponai, išsikvietę kareivius.
  – Bet juk baudžiava panaikinta, o žmones plaka!... – sužvango naktyje pjovėjų dalgiai ir nuošė grėsmingas murmesys... – Kad nekiltų neapgalvotų pagundų, dar jums pasakysiu, kad Plungės viršaitis jau suimtas, o jo rinkėjai ir užtarėjai po nuplakimo dar rakštis tebesirakinėja.
  – O iš kur pats taip viską gerai žinai, ar nesi ponų statytinis ir iš to naudos turi? – atskrieja iš tamsos bjaurus įtarimas.
Palaukęs pakol nutilo priešiškas ūžesys, Gontis aiškiai pasakė:
  – Tas naujienas ne ponai man pasakė, o sužinojau iš brolio, felčiariaujančio mieste ir padedančio ne vienam, papuolusiam į tokią bėdą.
  – Oho-o-o!... – nustebęs pritarimas aplinkui. – Tai ką mums daryti? – sustinga nakties tyloje bendras klausimas.
  – O ką aš žinau? – dar piktas nuo tokio bjauraus įtarimo Gontis. – Manau, reikia palaukti, kol baigsis nustatytas lažo terminas, tuomet ir matysim, ką ponai be lažininkų darys. Jie galvoja činšą pinigais lupti už žemę, bet juk tai vėjo laukuose gaudymas. Iš kur kaimietis tų pinigų sukrapštys, jei per pasninką ir silkei nusipirkti neturi; prašinėja įpilti silkių rasalo. O sodybas reikia išsipirkti. Nuosavuose namuose sėdėsi – anksčiau ar vėliau ir žemės prie jos turėsi. Juk dvarininkas nesusikiš jos į kišenes ar dar kur, – jau su apmaudu tėškė jį apstojusiems lažininkams.
  Jau eidamas savo palaukėmis, prisiminė jis tą įžeidimą ir pagalvojo: kokio nelabojo lindo su savo patarimais, jei pats nieko nežino, kaip viskas apsivers. Išsipirkai sodybą, sudarei žemės išsipirkimo aktus ir tylėk, kaip žuvis, nes būsi apšauktas parsidavėliu, išdaviku. O ko gero ir primuš, kilus kokiam maištui.
  Gontis žino, kad kone pusė iš tų, taip vadinamų, ūkininkų negalvoja nei sodybų, nei, tuo labiau, žemės išsipirkti; jų visos santaupos atsiduria pas žydą smuklininką, kuris trina rankas iš džiaugsmo. Tiesa, per blaivybės vajų nukentėjo kai kurie smuklininkai ir bravorų savininkai – sumažėjo jiems pelnas, o žmogui nuo alkoholio pasidariusiam ligoniu – jau nerūpi nei laisvė, nei žemė, nei jo paties namai.
  Tokių sunkių minčių slegiamas, Gontis pasiekė savo namus ir pasijuto pasislėpęs nuo viso svieto negandų. Gončio žemė ribojasi su Sodaičio laukais. Abi sodybos nuo senų laikų palaiko artimiausios kaimynystės ryšius ir, bėdai ištikus, vieni kitiems padeda kuo gali.
  Dabar, kai Gotis pasidarė laisvu ūkininku, jis pasiryžęs rimtai palenktyniauti su savo kaimynu. Jis, būdamas baudžiauninku, pasistatė naują trobą su dideliais langais, tvarkingai užlaikė kitus ūkio pastatus, o dabar jau yra išsipirkęs sodybą ir sudaręs sutartį žemės išpirkimui.
  Po nemalonių vakarykščių prisiminimų, Gontis, kiek numigęs, kiek ne, ryte vėl žvalus ruošiasi į malūną.
  Ant žolės stambūs rasos lašai ir besisklaidantis pažeme rūkas pranašauja giedrą dieną. Parvažiavus iš malūno, reikės nupjauti miežius ir pašienauti atolo.
  O kas ten priekyje migloje šmėseliuoja ir dar plėšia dainą: „Kai aš jojau per žalią... “? Privažiavęs mato, jog tai Vaclovas Aušys – pamiškės gyventojas, priklausantis Juraičių dvarui.
  – Tai kur tu, Aušeli, joji be arklio? – užkalbina Gontis, nors gerai žino, jog šis„linksmuolis“ dar tik iš karčiamos pareina.
  – A-a-a!... Ponas Gontis, - nudžiunga šis. – Gerai, kad patį sutikau. Reikia rimtai pasišnekėti su protingu žmogumi.
  – Tai kur arklį padėjai, kad pėsčias pardainuoji iš ryto?
  – Arklį? – nustemba Aušys. – Acha, atsiminiau. Aš jį Maušei paskolinau; ėjau atsiimti, bet nedavė: sakė ir jis kažkam jį paskolinęs.
    – Tai, žaltys, ir arklį jau pragėrė! – pagalvojo Gontis, o garsiai paklausė:
  – Tai ką man norėjai pasakyti?
  – Pasakyti tai pasakysiu, bet tai slaptas reikalas, - Aušys bailiai apsidairė aplink.
  – Tai krisk ant maišų ir papasakosi...
  – Norėjau paklausti, ar pats prisidėsi prie mūsų bunto? Mes žadam žemę veltui atsiimti!...
  – Bunto? Ar tik ne karčiamoj buntavojai? – dėdamasis išsigandęs, paklausė Gontis.
  – Karčiamoje. O ką? Mes ten rimtai nutarėm pakratyti ponus! - narsinosi Aušys.
  – O tas, kad tu jau viena koja esi Sibire. Gal tavęs namuose jau laukia kazokai su bizūnais ir retežiais! – pagąsdino Gontis narsuolį.
  – O, Viešpatie! Juk mes tik žadėjom, - pradėjo drebėti Aušys.
- Nedrebėk taip, kad net maišai šokinėja! – sudraudė maištininką, o pats pagalvojo: „Dar maišus pasmardins... “
  Nutarė geriau apraminti jį:
  – Gal negarsiai šnekėjote ir niekas negirdėjo... Gal ir nesiklausė niekas; juk ten triukšmas visada.
  Gontis, privažiavęs pamiškės keliuką, sustabdė arklius ir, botkočiu parodęs į sukrypusią bakužę ant kalnelio, pasakė:
  – Namo gali drąsiai eiti. Kazokų arklių nesimato, o pėsti jie nevaikšto. O su buntais neprasidėk: negausi dokumentų žemei išpirkti ir liksi be nieko. Tavo žemė geroje vietoje, atsiras kas nuperka ją.
  – Tai gal pats paimsi ir dabar man rankpinigių duotum?
  – Kai turėsi dokumentus, tuomet ir šnekėsim, o dabar drožk sau ir nesigirk niekam.


                                                                  XII

  Šiandien Kazimieras Sodaičis išsiruošė į Sausdravį, pastatyti naują kryžių prie giminių kapo, vietoje sutrūnijusio ir nugriuvusio senojo, laidojant tėvą.
  Ąžuolinį kryžių jam į kapus pristatys meistrai, o giminių vardus, pavardes ir mirimo datas įrėš Kazimieras pats.
  Kazimierui pasitaikė proga pereiti vaikystės ir jaunystės takais, prisiminti, kaip jis dar vaikas nešdavo prieš Velykas šventintą ugnį su kempine, paverta ant vielos, ir užantyj pašventinto vandens butelį.
  O kas liko iš jaunystės prisiminimų? Tik liūdnos nuosėdos ir nuoskauda širdyje...
  Atėjęs į kapines naująjį kryžių jau rado paguldytą prie tėvo kapo ir tuoj pat ėmėsi darbo. Nuo senojo kryžiaus atsargiai nukrapštęs kerpes, Kazimieras perskaitė: Teodoras ir Kotryna, Simonas ir Anastazija, Jeronimas ir Konstancija. Aukščiau, jau ištrupėjusiame medyje, nebeįmanoma perskaityti. O kur kiti šeimos nariai, kur vaikai? Į kryžių buvo įrenčiami tik tėvonijos palikuonys, valdę ją. Kiti šeimos nariai po pasaulį išsibarstė ar virto dulkėmis kartu su savo vardais. Kazimieras su kalteliais, skaptukais, aštriu peiliuku darbavosi net iki pavakarės, pakol savo protėvius surikiavo ant naujojo kryžiaus. Ant galo įrentė: Sodaičiai – Anupras ir Rozalija, tik prie Rozalijos paliko vietą mirimo datai. Apačioje dar liko nemažai vietos Kazimierui pačiam ir šalia jo – nežinia kam... O jeigu nebus kam įrėžti jo vardo? Juk tai baisu! Rodos, protėviai linguoja galvas: „Ką tu, vaike, išdarinėji? Kodėl nori sunaikinti mūsų giminės atminimą?! “
  Mirdamas tėvas jam pasakė: „Jai prarasi tėvoniją, nelauk bočių pasigailėjimo! “
O ką jis turi daryti? Susigraudinęs Kazimieras apsiverkė prie tėvo ir protėvių kapo, pasimeldė už jų dūšias, ir paprašė, kad padėtų susirasti gyvenimo draugę...
  Kazimieras neskuba palikti kapinių. Prisėdęs ant mūrinės kapinių tvoros, pasidairys nuo kalnelio po Sausdravio apylinkes, pasvajos, mintimis pasikalbės su tėvu. Su gyvu tėvu mažai tardavosi, o dabar gali paklausti, ko tik nori ir pats sau sugalvoti atsakymą.
  Nuo čia, šiapus ir anapus Sausdravio miestelio matyti apsnūdę vienkiemiai su amžinai girgždančiomis svirtimis, apkerpėjusiais šiaudiniais stogais ir apgriuvusiais kaminais. Jei kur kyšo didelis medis, būtinai su gandralizdžiu. Kur nėra didelių medžių, gandrams užkeltas senas tekinis ant kluono kraigo. Tais laikais žmonės mylėjo gandrus ir neturėjo jokio supratimo, kad gali kas nors nužudyti negimusį vaiką.
  Tolumoje, ten prie kelio, matyti pasislėpęs žalių medžių guote Pašiaušės varas, kurio valdos tęsiasi iki Paraisčių kaimo, o pietryčiuose ribojasi su Juraičių dvaro žemėmis. Prie kelio į Sausdravį, šlaite, įsirausęs senas dvaro malūnas, kurio girnas suka vanduo iš didžiulio tvenkinio, įrengto ne tik dėl malūno, bet daugiau dėl dvaro pramogų. Buvo laikai, kai dvaro panelės, apsirėdžiusios baltais muslinais, kaip grakščios gulbės, plaukiojo laiveliais su gerbėjais iš Vilniaus ar net iš Varšuvos, pribuvusiais pasisvečiuoti vaišingame dvare.
  O juk dėl pramogų buvo užtvindytos pačios geriausios paupio pievos ir net kumetynų derlingi daržai. 
  Nyksta dvaro galybė: nusigyveno panai per savo linksmybes, linguoja galvas buvę baudžiauninkai, atvažiavę į buvusį dvaro malūną, dabar jau nupirktą kažkokio savininko.
  Į pietvakarius nuo Sausdravio, yra išsimėčiusios šiuolaikinių bajorų sodybos, taip vadinamos šlėktų vienkiemiais. Apie tų sodybų savininkų protėvius kadaise yra pasakojusi buvusi Kazimiero daraktorė Elvyra.

  Panelė Elvyra, pati būdama bajoraite, aiškino, kad šiuolaikiniai bajorai jau nebejaučia kaltės dėl Lietuvos laisvės praradimo, nes caras patvirtino jų valdomas žemes, paliko bajorų vardą ir privilegijas, net nepaskyręs jokių pareigų. Koks caras be bajorų svitos!... Jų protėviai gavo bajoro vardą ir žemes, Kad gintų Lietuvos valstybės Laisvę, bet jos neapgynė, nes nenorėjo eiti į karą, o vėliau ir duoklės mokėti samdytai kariuomenei išlaikyti
  Ko neprisigalvosi eidamas vienas vaikystės takais, kur kiekvienas pakelės daiktas kažką primena. Antai senas Mingėlos šuo, dar su kale mažas lakstęs, drybso patvoryj persenęs ir svetimo nuo namiškių nebeskiria. O ten, prie kelio, sodybos pakraštyje, ta pati sena koplytėlė, prie kurios kalbėdavo „Sveika Marija“, prašydamas, kad visur gerai sektųsi. Dabar kartais pramaklina nė kepurės nekilstelėjęs, todėl ir nebesiseka... Kadaise, eidamas į Sausdravio gegužinę irgi pasimeldė, o kas iš to išėjo!...
  Kas dabar gali supaisyti, kuomet jis pats sau pakenkė, kuomet Dievui nusižengė...
„Eis velykinės ir išsiaiškins“, - nusprendė Kazimieras.
  Namuose didžiausias rūpestis, ką nuvežti į turgų, kad surinkti pinigų palūkanoms apmokėti ir išpirkti iš žydų terminuotus vekselius. Vėl eilinį kartą prisikrauna porinį vežimą grūdų, bulvių, likusių linų, paskutinius sėmenis. Motina įduoda parduoti kiaušinių, sviesto, lašinių ir susako, ką jai nupirkti. Motinos pirkinius Kazimieras užsirašo ant popieriuko ir tiksliai parveža. Jeigu ko nors trūktų, motina siųstų piemenį į Sausdravį, o tai jau gaišatis.
  Iš vakaro paskirstęs šeimynai darbus, Kazimieras, dar saulei nepatekėjus, girgždina sunkiai pakrautą vežimą į alkaną miestą, dar neatkutusį po šešiasdešimt trečiųjų sukilimo. Nevežtų, palauktų, kaip ir visi kiti, bet nelaukia jo ūkį ištikusi nedalia.
  Važiuodamas per savo laukus, pasidžiaugia vešliu žiemkenčių kilimu, dailiai suvoluotoms dirvom, kur jau sudygę rausvi vasarojaus daigeliai. Saulė jau greitai juos nudažys žaliai ir, paūgėję dar, susilies su kitomis gegužės mėnesio spalvomis...
  Gerai pradžiuvęs kelias neklampina sunkiai pakrauto vežimo ratų, ir Kazimierui nėra reikalo laipioti iš vežimo prieš nedidelius kalnelius.
  Anksti važiuojant pro Bučinskų sodybą, pačiam teko atsikilnoti bent trejus vartus. Parvažiuodamas turės saldainių ir pačiam nereikės šokinėti iš vežimo. Vaikai jau lauks prie vartų. Važiuojant pakrautu vežimu per Juraičių mišką, gerokai teko pasikratyti ant šaknų išraizgyto kelio, ir vis tikrinti, ar nekrenta tekinių ratlankiai, ar neprasitrynė į gardis grūdų maišai...
  Bet koks malonumas, išvažiavus ant žvyruoto vieškelio!... Nori snausk, nori švilpauk, dairydamasis į pakelės laukus, arčiau, ar toliau esančias sodybas.
  Retkarčiais Kazimieras, pačiulbsėdamas lūpomis, paragina arklius, ir vėl pusiau snausdamas nugrimzta į savo apmąstymus.
  Žiemą važiuodamas jis matė pakelyje kreivus berželius, nykius krūmų šabakštynus, o dabar jų ydas paslėpė žalias lapų rūbas. Žmogus taip pat savo kreivumus paslepia po drabužiais, bet ydų po rūbais nepaslėpsi!...
  Prie kelio, mieguistoje sodyboje, žmonės dar nesukilę, tik namus saugąs šunelis vieną- kitą sykį amteli, ir vėl ankstyvo rytmečio tyla.
  O juk po sukilimo represijų nemažai namų liko be šeimininkų. Vieni žuvo miškuose, kiti padėjo galvas, slapstydamiesi nuo tremties į Sibirą. Be žmonių paliktuose namuose dar karstosi pakraigėse sulaukėjusios katės, medžiodamos paukščius ir slapstydamosi nuo svetimų žmonių. O nuomsargiai šuneliai seniai nugaišę iš bado prie durų, saugodami tuščius namus...
  Taip užsigalvojęs, Kazimieras nė nepajuto, kaip privažiavo priemiesčio smėlynus, išraustas žvyrduobes, apaugusias retais krūmais, nuo kurių miestiečių ožkos jau seniai nuskabė lapus.
  Įvažiavus į tekinių išmaltą smulkų žvyrą, vežimo ratai suklimpo kone iki stebulių; arkliai lupa net kupras išrietę, o vežimas vos vos juda į priekį. Kazimieras taip pat stumia petį įrėmęs į gardį; jam baisu, kad arkliai nesustotų, kad galutinai neįklimptų sunkiai pakrautas vežimas.
  Šiaip ne taip išsikapstęs iš smėlynų, įvažiavęs Plungės priemiestyj į Telšių akmenimis grįstą kelią, sustabdė arklius šalikelėje atsipūsti. Arklių šonai trūkuoja lyg kiauros dumplės, patys suprakaitavę, suplukę, tarsi iš markos ištraukti. Kazimieras taip pat sušilęs, nors marškinius gręžk.
  Pailsinęs arklius, su šiaudų gniūžte aptrynė jų nugaras, šonus; su skudurėliu nušluostė prakaitą po kamantų pavalkais, pabraukė po karčiais. Kazimieras be galo dėkingas savo arkliams, kad jie ištempė tokį sunkų vežimą iš tų prakeiktų smėlynų. Kitą kartą pilnais, jis pasižada sau, važiuoti aplinkiniu keliu, o ne brautis tiesiai per žvyrduobes.
  Atvažiavęs į turgų Kazimieras niekam nerodo savo prekių, pirma nori pasiteirauti kainų. O vežimą jau apspito pirkėjai: klausinėja, ką atvežęs, patys čiupinėja maišus ir reikalauja greičiau rodyti kitas prekes.
  – Ui, ponas Sodaičius! Važiuok greičiau į mano jepkes!...
  – Kur važiuoti? Mes tau parodysim „japkes“! - nutvėrė du stambūs vyrai žydelį už pečių ir nustūmė kuo toliau nuo vežimo.
  Kazimieras mato, kad nebėra kaip palikti vežimą ir eiti kainų teirautis, todėl atrišo vieną- kitą maišą ir užsiprašė, kaip jam atrodė, tiesiog nežmonišką kainą. Labai nustebo, kad niekas net nesiruošia derėtis, o kiša pinigus ir pilasi į savo maišus grūdus, bulves.
  Kuomet maišai buvo tušti, Kazimieras parodė motinos įduotas prekes. Tuoj pripuolė tie du stiprūs vyrukai ir pasakė:
  – Viską mes imam!
  Kelios moterys norėjo juos sugėdyti, bet vienas iš jų, pakėlęs ranką, sustabdė jas:
  – Zimagorai nevalgę negali dirbti, o jūs, moterėlės, cibulinės pasrėbsite ir atlaidus apturėsite!...
  Jie už prekes sumokėjo tiek, kiek motinos buvo surašyta ant pridėtų kortelių ir, padėkoję juokdamiesi, nuėjo.
  Tuomet priėjęs žydelis priekaištingai palingavo galvą:
  – Ui, pons gaspadoris, aš buč visko nupirkęs!...
  – Džiaukis, kad tau barzdos nenurovė ir man kupros neiškočiojo, – pasišaipė Kazimieras. – Kas čia galėjo žinoti, jog toks bankrotas užėjo.
  Linus ir sėmenis vis tik Maušas nupirko vis paverkšlendamas:
  – Dabar reiks valgoms daikts, valgoms!
  Priešpiet jau viskas buvo išparduota, nupirktos motinos užsakytos prekės. Kazimieras nutarė dar pasivaikščioti ir važiuoti namo, nes arkliai, matyt, ištroškę gerti, nenoriai kramsnoja sausą pašarą ir dairosi į gretimus kinkinius.
  Paslėpęs po sėdynę botagą, pirmiausia nuėjo pas kepurininką ir piemeniui išrinko, kaip jam atrodė, nebrangę, bet gerą vasarinę kepurę. Užėjęs į geležies parduotuvę, nusipirko įvairių dydžių vinių, galąstuvą ir dvinagę šakę. Iš vežimo nusipirko porą dalgių, nesirinkdamas, nes buvo tos nuomonės, kad ilgai renkantis – gali išsirinkti veršio uodegą. Nuo prekystalio nusipirko pigių saldainių vaikams už vartų atidarymą; motinai parvežti vėrinį riestainių. Taip apsikarstęs pirkiniais nuėjo prie vežimo važiuoti namo.
  Skystant turgui, prie vežimo priėjo kaimiškai apsirėdžiusi nedidukė moterėlė; ant sulenktos rankos prastas, iš žilvyčių pintas krepšys su kokiu atsineša bulves iš rūsio; apsiavusi numintais medpadžiukais ir apsigobusi po smakru surišta kartūnine skarele. Pasisukiojusi tarp vežimų, jau buvo benueinanti, kai atsigręžusi įsistebeilijo į Kazimierą.
  – Ar tik nebūsi Sodaičių Kazys, atsiprašau, Kazimieras? – paklausė, atidžiai nužvelgusi, bet kiek abejodama, moteriškė.
  - Taip. Tai aš... – nustebęs pralemeno Kazimieras, ir staiga, lyg žaibo nutviekstas, sumojo: juk tai Onutė! Kiek susitvardęs, pats paklausė:
  – O tamsta, ar tik nebūsi Onutė Boružaitė?
  – Ta pati, ta pati, tik seniai pamiršau, kuomet buvau Boružaitė. Dabar aš esu Ona Virgienė – kaimo amatininko boba. – pašiepiamai prisistatė jo buvusi meilė. – O pats, matau, sūnui kepurę nupirkęs, – maktelėjo smakru į jo pirkinį. – Manasis turbūt tokio pat amžiaus, – plepa Virgienė, nekreipdama dėmesio į Kazimiero sumišimą.
  O Kazimieras, kaip apdujęs, ieško buvusios Onutės bruožų, moteriškėje, apsirengusioje rainuotu pašukiniu sijonu, pusmarškonio audeklo liemene, po kuria nė iš tolo nesimato tos pergnybtos vapsvos figūrėlės; o ta jos senoviška languota skara, nuolat smunkanti nuo smulkių pečių, primena jam motiną, susiruošusią vištų lesinti.
  -– Aš čia patį šnekinu, o matau esi užsigalvojęs savo reikalais. Gal namo skubi, o aš, plepė, trukdau? – sukruto Onutė.
  - Niekur aš neskubu. Reikalus visus jau atlikau. Užsigalvojau apie tuos laikus, kai mes dar jauni buvom, – pradeda lyg iš letargo busti Kazimieras.
  – Jeigu neskubi, bent papasakok, kaip dabar gyveni: ar daug vaikų turi, ar labai turtingą žmoną gavai į tokius tėvo išstatytus palocius?
  – Gali nesišaipyti! Aš, Onute, neturiu dar nei žmonos, nei vaikų. Kepurę nupirkau piemeniui, kad geriau bandą ganytų. Kai jaunas buvau, norėjau vienai pasipiršti, bet ji mane išbrokijo, nedavusi nė žodžio pasakyti.
  – Tave išbrokijo? – išpūtė akis Onutė. – Nejuokink svieto! – net pasipiktino ji. – Jei nejuokauji, tokį vyrą, į tokį ūkį galėjo išbrokyti tik karalaitė ar nerimta mergelė iki ausų įklimpusi su kitu vyru.
  – Aš nežinojau, kad ji buvo jau įklimpusi.
  – Įdomu, įdomu, juk tai panašu į romaną!... Bet, jei nemalonu prisiminti, gali nepasakoti. – lyg užjausdama, lyg paguosdama, pasakė Onutė.
  – Ne, kodėl? Dabar aš jau galiu papasakoti, nes mano mergelė jau turi savo šeimą, vaikų... Aš jai norėjau prisipažinti meilėje ir pasipiršti Sausdravio gegužinėje, o vietoj to, kvailys, paprašiau pamokyti šokti. Ji man pasakė: „Šokti mokykis namie, įsikibęs į tvorą, o čia netrukdyk man šokti su mokančiais! “
  Onutė paraudo, kaip spanguolė po pirmosios šalnos, bet susitvardžiusi, nutarė vaidinti toliau.
  – Ar šokiuose kas peršasi? O kodėl nenusiuntei jai į namus piršlių ir nenuvykai pats su jos tėvais pasišnekėti? Matyt, ją suvedžioti buvai pasirengęs, – pradėjo pulti net supykusi Onutė.
  -Apsaugok, Viešpatie! Kad aš būčiau kuomet tokių minčių turėjęs! Aš tave, Onute, mylėjau be proto dar nuo mokslo dienų, bet buvau nedrąsus, bijojau tau pasakyti, kad nesupyktum, kaip ant kitų supykdavai.
  – Man pats visada atrodei kažkoks keistas, o tuomet šokiuose tikrai supykdei. Tą vakarą man buvo paskutinis šansas prigriebti savo suvedžiotoją, o čia atsirado, matai, kavalierius: mokyk jį šokti!... – jau ir dabar pradėjo karščiuotis Onutė.
  – Dovanok man, Onute, už praeitį ir už tai, kad dabar tave supykdžiau! Nuo to vakaro, nuo tos gegužinės, aš pasijutau taip sudirbtas, kad nebenorėjau nei kam pirštis, nei draugauti su kuo nors. O dabar man gal jau vėlu, kam nors pirštis. Jaunos merginos mane dėde vadina.
  – Na žinai, kad gali man padėkoti, kad tave išgelbėjau nuo kvailos ženytbos. Būtum apsivedęs toks nesubrendėlis, gal būtų tave jau žmona pametusi arba tu ją išvijęs. Tu tik dabar į vyrus suaugai: esi pačiame gražume, pačiame šaunume. O dabar knyki: „gal man jau vėlu“. Gėdos turėtum ne tik šnekėti taip, bet ir galvoti apie tai. Dabar tu pamotum kokiai šešiolikinei, ir ta lėktų už tavęs pasišokėdama. Dabar ir aš neišdrįsčiau tokį vyrą pavaryti šokti į tvorą įsikibus, - nusijuokė Onutė.
  – Na žinai, Onute, tu mane patiešijai. Kuomet man motina taip sako, manau, kad ji guodžia savo nevykėlį vaiką, o jai tu taip manai, gal tikrai nesu aš visai persenęs.
  – Teisybę tavo motina sako. Net pavydžiu tavęs būsimai tavo žmonai. O tokio, kuomet šokdinai mane gegužinėje, nebūčiau pavydėjusi kitai.
  – O tu, Onute, ar gerą gavai vyrą?
  – Koks ten gali būti vyro gerumas: kol neištekėjusi, dėl jo lenktyniauji su draugėmis, o būdama žmona, išleidi iš namų ir nežinai su kuo lenktyniauti. Mano vyras amatininkas: eina per svietą, kur visokių pagundų, o į namus pareina, kaip katinas po morčiaus... Visko buvo, pakol viena sėdėdavau namie ir laukdavau. Dabar mes su vaikais iš vieno prieš jį einam.
  – Tau, Kazimierai patarčiau: nebūk moterims per daug geras – nesupras! Manys, kad pataikauji, norėdamas apgauti, arba turi kokią slaptą ydą.
  – Ačiū, Onute, ačiū, kad taip gražiai pamokei mane. O tai aš visai buvau pasimetęs!...
  Abu atsisveikino, kaip geriausi draugai ar artimi giminės. Kazimieras, atsisveikindamas net į žanduką Onutei pabučiavo. O ji nueidama pirščiuku jam pagrasė:
  – Nu, nu, matau, kad mano patarimai nenuėjo veltui!...
  Kazimieras stovėjo ir sekė akimis, pakol ji dingo turgaus šurmulyje.
  Nuėjo jo buvusi svajonė, o dabar paprasta kaimo moterėlė; bet ji nusinešė jo nepilnavertiškumo jausmą, o paliko viltį, kad visko dar bus...

                                                 

                                                                    XIII

  – Koks ten patrakėlis bruku vos ne šūkomis paleido arklius! – piktinosi praeiviai, sprukdami padūkėliui iš kelio.
  - Juk vežimą beprotis papils į drėbezgius, sužalos gyvulius ar pats užsimuš! – stebisi palengva iš turgaus dardėdami ūkininkai, skubiai sukdami į pakelę, kad pralėkdamas padauža neužkabintų jų ratų.
  O vežime linksmas, po susitikimo su buvusia meile, staigiai atjaunėjęs, Paraisčių kaimo ūkininkas Kazimieras Sodaičis skuba namo, kad pradėtų naują gyvenimą. Jam taip lengva ant širdies, kad nieko dar neprarasta, kad viskas dar ateityje...
  Lenkdamas turgininkus, neiškenčia nepamojęs kepure, tarsi kviestų palenktyniauti ir šypsosi, prisiminęs, jog taip kvailiodavo paauglystėje, važiuodamas vienas be tėvų.
  – Motin, man, rodos, čia Sudaičis pralėkė, – kreipiasi Peliušis į savo „senę“, knapsojančią vežime.
  – Ar tas senbernis iš to gražaus ūkio, švytinčio naujais trobesiais? – nenori patikėti Peliušio žmona. – Tiek mergų iš proto kraustėsi, belaukdamos iš jo piršlių, o jis, mat, latrauti bus pradėjęs!..
  – Ką tu, motin, jo ir surišęs į karčiamą neįtemtum, – krato galvą vyras. – Andai, kai remontavom bendrą tiltą, susimetėm išgert po vieną- kitą burnelę, o jis kratosi: „geriau ubagui atiduosiu tuos pinigus, negu mokėsiu už tą smarvę! “
  Neįtikino Peliušis žmonos, kad neišgėręs žmogus taip vytų akmenų grindiniu arklius.
  – Reikės paguodžioti Katrę, kad nebemeilytų tokio nedorėlio, o geriau mylėtų savo klišį vyrą. – Nutarė Peliušienė.
  – Nu, nu! Panešiosi tu man pliotkus! – pagrasino botkočiu žmonai, ir pliaukštelėjęs ore botagu, išgąsdino arklius ir šie grindiniu metėsi ristele.
  Visus pralenkęs, Kazimieras iš gatvės pasuko dešinėn į minkštą priemiesčio keliuką; arkliai įpuolę į smėlynus patys sustojo ir purkščiodami gręžiojosi į šeimininką, tarsi norėdami įsitikinti, ar šis kartais neišprotėjo. Kai aplink tik smėlis, išraustos žvyrduobės ir laukų tyla, Kazimierui pačiam pasidarė koktu dėl savo vėjavaikiškumo. „O jeigu kas pažįstamas matė jį? “ – net šiurpas nukrėtė pagalvojus.
  Juk galėjo kur nors į tą pusę eidama pastebėti jį Onutė. Ką ji dabar pagalvotų?
  Apžiūrėjęs vežimą, apčiupinėjęs pakinktus, įsitikino, kad viskas savo vietoje ir nieko neatsitiko nuo tokio trankymo.
  Dabar jam parūpo, kur pagirdyti arklius. Pavaikščiojęs po žvyrduobes, vienoje įduboje surado telkšančio vandens; privažiavęs, pagirdė juos, suvilgė perdžiuvusius tekinius; pamirkęs žolės kuokštą, apšluostė arkliams putotas paslėpsnis, aptrynė po pavalkais prakaituotus kaklus ir pakedenęs karčius, sėdo į vežimą.
  Neskubėdamas, pro miestiečių ožkų kaimenę, skabančią retų krūmų lapelius, pro piemenų laužavietes, Kazimieras įvažiavo į žvyruotą vieškelį ir pasuko link namų.
  Tuščiame kelyje savų arklių nereikia vadelioti ir raginti: jie namo skuba taip, kad į pakalnes net prilaikyti tenka, žino, kur pasukti iš vieškelio, ir pro sodybas pravingiavę, surastų namus, jei kas nors atkilotų vartus. Žiemą, kuomet vartai visur atkelti, taip ir parveža iki namų durų miegantį šeimininką.
  Dabar ne tik dykas kelias, bet ir laukuose nematyti žmonių. Sėja seniai baigta, pūdymai aparti, o šienapjūtė dar toli. Todėl visi triūsia apie namus: moterys ravi daržus, balina drobes, vyrai tvoras remontuoja, daržines ruošia šienui, baigia žabus kapoti; ramsto iš po žiemos suklypusius senus pastatus, lopo pašiauštus stogus arba naujai dengia šiaudų kūliais, per žiemą rūpestingai išsaugotais nuo pelių suniokojimo.
  Ko žmogus neprisigalvoji, vykdamas vienišas kelyje. Daug metų Kazimieras važiuodavo į namus be ūpo, nes ir čia jo laukė tas pats nusivylimas savimi, tos pačios motinos dejonės ir priekaištai: kodėl tu toks, ne kaip visi žmonės?... Sunkiai jį slėgė, lyg šeimos prakeiksmas, nejudanti skola ir palūkanos nuolat ryjančios jo turtą. Prisiminė Kazimieras, su kokiu pasipiktinimu kadaise klausėsi bendramokslio Broniaus išvedžiojimų, jog jis imsiąs į žmonas negražią, bet turtingą senmergę ar net našlę Išmokėsiąs seserims dalis, pavyzdingai sutvarkysiąs ūkį, o tuomet jau ir jaunas tarnaites galėsiąs pakibinti.
  Dabar Broniaus ūkis vienas iš stipriausių: jokių skolų, vaikų pilna troba, o buvusi senmergė dabar visų gerbiama ūkininkienė, labai mylinti savo vyrą ir gražiai auginanti vaikus.
  O jo gražuolė Onutė, dabar suvargusi paprasta kaimo moterėlė, plušanti dėl savo vaikų ateities ir nė kiek nepergyvenanti, kad vyras vis dar trankosi po svietą, ir į namus trumpam sugrįžta vis labiau pavargęs, vis labiau nusivylęs savo bastūno gyvenimu. Jos pareiga rūpintis namais ir moraliai palaikyti vyrą, kad šis nenuklimptų alkoholio liūne ir ten galo negautų, kaip nutinka ne vienam amatininkui, nutolusiam nuo namų.
  O kokie grėsmingi buvo tėvo žodžiai dėl paskolos grąžinimo, Kazimieras tik dabar pilnai perprato. „Neradau aš, sūnau, aukso puodo, o pakėlęs akmenį, slibiną betūnantį užtikau. Jis buvo dar nedidelis, bet labai darbštus: tau naujus trobesius surentė, ūkį pavyzdingai sutvarkė, bet dabar tu jo tuoj pat atsikratyk. Jei lauksi, kol jam užaugs daug galvų, jis suės tavo ūkį ir tave patį praris! “
  Pildosi tėvo perspėjimas. Jeigu seserys pradėtų vykdyti savo grasinimus ir imtų dalintis ūkį, kreditoriai supuolę viską sušluotų. Jie liktų pliki ant svetimo lauko. Kur tuomet jam su motina dingti? Motiną gal pasisektų įtaisyti į ubagyną, o jam pačiam eiti už berną tarnauti? Ne jau! Geriau pasikart ant svetimos virvės, negu tokią gėdą vilkti! Kazimieras taip truktelėjo vadžias, kad arkliai persigandę į pakalnę pasileido šuoliais. Gerai, kad netoli, priešais buvo staigi įkalnė, kuri ir sulaikė įsišuoliavusius arklius. „ O juk galėjo mano vargai baigtis pakelės griovyje... “ – pagalvojo Kazimieras, pasipiktinęs savo elgesiu. Šiuosyk niekas nematė ir niekas nesužinos, kas jam galėjo nutikti. Nuo šiolei jis bus kitoks, tvirtai nusprendė, dabar jau buvęs beviltiškas senbernis.
  Kadaise jis kaltino tėvą, apleidusį ūkį iki to, kad gelbėti jį prisiėjo svetimais pinigais. Iš motinos pasakojimų Kazimieras žino, kad tėvo pirmoji žmona buvusi labai graži, kažkokio kampininko duktė, kurią tėvas buvo vedęs iš meilės, be jokio kraičio. Kazimiero motina tuomet tarnavusi pas juos už pusmergę ir labai sugyvenusi su jauna šeimininke. Likimas taip nulėmė, kad jaunoji šeimininkė ilgai negalėjo susilaukti vaiko, o kai pagaliau pastojo, visi namai švytėjo iš laimės. Deja, tas priešlaikinis džiaugsmas nelaimingo gimimo metu pavirto namų nelaime. Ant lentos atgulė jauna gražuolė žmona kartu su savo dukrele, vos spėjus ją be kunigo pakrikštyti. Kazimiero tėvas po mylimos žmonos mirties vos iš proto neišėjo: rovėsi plaukus nuo galvos, lėkė žudytis. Po laidotuvių visai nesirūpino ūkiu. Gyveno tarsi kitame pasaulyje. Per dienas negalėjo jo atplėšti nuo žmonos ir dukrelės kapo. Laimė, kad per tą suirutę nepasimetė tarnaitė Rozalija – būsima Kazimiero motina, kuri tuomet jau kaip ir šeimininkės pareigas ėjo. Ji, būdama sumani, darbšti ir energinga, greitai perėmė į savo rankas visą namų tvarką. Jos nurodymų klausė ne tik naujieji samdiniai, bet ir pats šeimininkas visais reikalais pradėjo su ja tartis. Pasibaigus gedulo terminui, Anupras Sodaičis vedė savo tarnaitę Rozaliją, paimdamas antrą bekraitę žmoną. Su antra žmona susilaukė dviejų dukterų ir jo – Kazimiero, ūkio paveldėtojo. Augant vaikams, tėvai susirūpino griūvančiais iš senumo trobesiais. Juk į tokį laužyną dukroms nepriviliosi žentų ir marčios su pasoga niekas neleis į tokią apleistą buveinę.
  O tėvas, ar jis dėl savęs tas skolas užsitraukė? Juk sakė, kad jam malonesnė senoji troba, kurioje jis gimė ir užaugo. Dėl mūsų – vaikų – jis tą padarė. Prie tų naujų statybų tėvas paskutinę sveikatą prarado. Tyliai, niekam nesiskųsdamas, skubėjo užbaigti darbus, nors jautė, kad mirtinos ligos jau yra pakirstas. Jis pareigą tėvonijai vykdė iki tol, kol motina užtiko jį sukniubusį šalia didžiulio akmens, prie svirno pamatų. Paskutiniai prieš mirtį tėvo žodžiai buvo: „atmink, sūnau, kad tėvonijos likimas dabar tik nuo tavęs priklausys. Ką bočiai pasakytų, jei tu prarastum ją? “
  „O ką jis padarė, kad neprarastų jos? “ – susigraudino Kazimieras.
  Susimąstęs Kazimieras net nepajuto, kaip arkliai, pasukę iš vieškelio, jau caksi pakavom  į susirangiusias ant kelio šaknis, o ratų tekiniai trinasi, it vėl bruku važiuotum.
  Pravažiavęs artimiausio kaimyno sodybą, ir apdalinęs saldainiais vaikus už vartų atkilnojimą, Kazimieras jau savo žemėje.
  Arkliai, pagreitinę žingsnį, supuolė į skaidrų ant kelio tvenkinėlį, susidariusį iš pratekančio per kelią bevardžio upeliuko. Suplukto kelio įduboje, dar nesudrumstame vandenyje, mirguliuoja mažos žuvytės, vaikų vadinamoms goirėmis. Jos tokios spritnios, jog rankomis sunku jas pagauti. Čia pat plaukioja ir medvežiai – tai kirmėlaitės su medžio pagaliukais prie šono. Kur daugiau dumblo, pamatysi ir siurbėlę susirangiusią, dėl kurių vaikai bijo braidyti po vandenį. Arkliai gerdami prunkščioja. Matyt, žuvytės kutena jiems šnerves, o kai patenka goirė į nasrus, arkliai prunkšdami sumuisto galvomis, ir pradeda įniršę priekinėmis kojomis plakti vandenį. Tuomet jau nebegers, gali važiuoti toliau. Bet Kazimieras niekur neskuba. Tegu subrinksta tekiniai, o jis tuo tarpu pasidairys į savo gimtinę iš vakarų pusės.
  Vasarą tas bevardis upelis užželia sodria žole ir jo nesimato, bet rudenį ir pavasarį čiurlena kaip reikiant. Tas pats upeliukas, aprietęs vienkiemį iš pietų pusės, prateka sodyboje per dvi dideles kūdras ir, nuvingiavęs apluoku, kerta tą patį kelią jau šiaurėje. Jis potvynio metu pripildo vandeniu visus duburkius, užlieja žemesnes pievų vietas ir patvindo gana didelę ganyklą.
  Žiemom ant apsemtų vietų susidaręs ledas, vaikams teikia džiaugsmo, o potvynio metu tenka ir tvoromis karstytis, ir statyti laikinus lieptus. Kaip ten bebūtų, bet, be to upelio vienkiemio sodyba išdžiūtų, kaip širdis be kraujo arterijos. Pievos pavirstų briedgaurynais, ganykloje išnyktų sodri žolė ir juodalksnių guotai. Prie namų išdžiuvusios kūdros, sodybą paverstų dykviete.
  Iš čia prieš akis Kazimierui atsiveria visa sodyba: vakarinis trobos galas su dviem langais žvelgia į laukus ir seka iš vakarų atslenkančius debesis. Viršuje – čiukure- du maži langeliai, tarsi akys, daboja kelią ir pasitinka savus, ir netyčia užklydusį keleivį. Vakarinis trobos galas dar neįrengtas, o rytinis – pilnas šurmulio; jis įrengtas vos tik pradėjus atstatinėti sodybą.
  Toliau nuo trobos į rytus, pavakario saulės nušviesti, auksu geltonuoja naujų tvartų šiaudiniai stogai, dar nespėję nuo laiko papilkėti. Kuomet jie patamsės, o gal ir apkerpės, jis – Kazimieras – jau bus senas. O žmona, o vaikai?... Jam baisu pasidarė, kad jis taip vėjavaikiškai džiūgauja, kuomet patys svarbiausi gyvenimo reikalai dar nė nepradėti tvarkyti!...
  Pajutęs širdyje tuščio gyvenimo beprasmybę dėl nuosavos šeimos nebuvimo, Kazimierui praėjo noras iš tolo dairytis į nuosavą sodybą, kur visi jam svetimi su savo reikalais, su savomis svajonėmis. Šiandien jie čia sau duonos kąsnį užsidirba, o rytoj jau kitoje pastogėje prisiglaus ir jiems nė motais, kad jo namai liks tušti...
  Neliks tušti: ateis kiti žmonės su savo reikalais, bet išeis motina, sielvarto palaužta, kad nesulaukė sūnaus vaikučių, kad negalėjo aplankyti pas dukteris anūkų!... O tuomet jis tikrai liktų, kaip sužeistas vilkas, pamestas rujos, šabakštyne...
  – Tfiū! – nusispjovė jis visai susipainiojus mintimis, ir pajudino vadžias.
  – Na, žirgeliai, gana jums miešti vandenį. Judam namo!...
  Negi jis pradėjo samdiniams pavydėti, pats savimi nusistebėjo Kazimieras, sukdamas iš bandotakio į žardieną.
  O ten, prie jaujos pastoginės, kažkieno brikelis stovi ir apluoke ganosi svetimas arklys.
  „Kas čia galėjo atvažiuoti, jei po tėvo laidotuvių niekas iš giminių net nėra užsukęs? “- susijaudino Kazimieras.
  - Kas pas mus atvažiavo? – klausia pusbernio, atskubėjusio iškinkyti arklių.
  – Kažkoks nematytas: ponas ne ponas, bet linksmas žmogus. – nuramino šeimininką.
  – Sakai, „linksmas žmogus“, o kuo jis tave taip pralinksmino?
  – Jis visokių juokingų nuotykių bežinąs. – šypsosi pusbernis.
  – O, ar seniai jis pribuvo?
  – Dar prieš piet atvažiavo.
  – Gerai. Tu čia viską sutvarkyk, sunešk pirkinius į vidų, o aš einu pažiūrėti to tavo „linksmo pono“.
  Beeidamas sumojo, jog eina su botagu rankoje, kaip kromelninkas žydas ar pravažiuojantis čigonas. Sugrįžo, numetė ant vežimo botagą ir jau neskubėdamas nuėjo į trobą.

                                                                XIV

  Trobelėje už stalo besėdįs tas „linksmas žmogelis“, motinos, matyt, gerokai pavaišintas, dar labiau pralinksmėjęs. Kazimieras santūriai pasisveikino, o tas pašokęs iš užstalės, čiupo jį per liemenį, norėjo kilstelėti, bet tik trukt trukt – ir nė iš vietos.
  – Tai išdrėbęs sūnėnas! – paleidęs apžiūrinėja iš tolo. – O pameni, tave, kaip kunkulą svaidžiau?
  – O-o-jai! Juk tamsta, tai dėdė Mykolas, - prisiminė Kazimieras, kaip jis dar vaikas išdykaudavo su mamos mažuoju broliuku.
  – O tu buvai toks pipirėlis, o išdrėbei va koks! Maniau ženotas: stora žmona ir vaikų pilna troba, – tupinėja nedidukas dėdė aplink aukštą, plačiapetį sūnėną.
  – Kodėl, dėde Mykolai, pamiršai mus, kad aš suspėjau ne tik užaugti, bet ir pasenti?
  – Gerai, kad nesuspėjai apsivesti! Tu man dabar reikalingas neženotas...
  – Manei, kad aš jau... – nebaigė Kazimieras, pamatęs, kad dėdė, pridėjęs pirštą prie lūpų, tildo jį.
  – Tai piršlio gudrybės, vyruti, aš žinau tik tiek, kad tu dar viengungis, bet man reikia daugiau žinoti: ar tu nesi susipainiojęs su kokia moterimi. Mergelę, kurią tau ruošiuosi piršti, aš nesiruošiu apgaudinėti!
  –Jeigu būčiau susipainiojęs, kaip dėde sakai, būčiau ir vedęs ją, – pasipiktino Kazimieras.
  –Ką tu, broleli, mano Kazys dar nė vienos iš tolo neturėjo; mudu su amžina atilsi Anupru, smerkėm jį už tai, ir barėm, ir ko mes nedarėm. Jis važinėti piršlybų kratėsi, kaip nelabasis kryžiaus.
  – Na, ir gerai darė, – pagyrė dėdė.
  – Gerai? Ar mes žinojom, kad tu jam savo podę augini!... Kodėl tylėjai iki šiolei? – užsipuolė motina mažiausiąjį broliuką. – O ji užaugusi jau?
  – Ji save jau senmerge skaito, nors jai dar tik dvidešimt penkti meteliai.
  – Tai tau, broleli! Ir podę pasendinai, ir sūnėną, o dar save laikai garsiu piršliu, – priekaištingai palingavo galvą Kazimiero motina.
  Kazimieras sukluso, iš kur dabar atsirado ta podė. „Matyt, dėdė su motina jau viską svarstė ir persvarstė, kai jis Plungėje vadavo save iš praeities! “ – pagalvojo Kazimieras.
  – Apie kokią čia dabar moteriškę šnekatau? – šiurkštokai užklausė jis.
  Motina ir dėdė susižvalgė, lyg pagauti sąmokslininkai. Dėdė pasiskubino paaiškinti:
  – Aš tau žadu piršti, – sutrikęs pasitaisė: - Tave žadu piršti savo krikšto dukteriai.
  – Mane, senbernį – senmergei, kaip pats išsireiškei, – patraukė pečiais Kazimieras.
  – Taip išeina!... – dėdė irgi truktelėjo pečiais. – Mes savo podę labai mylime. Ji mus taip pat myli labiau už visas savo gimines. Ji užaugino mūsų dvynukes, išmokė jas skaityti, rašyti ir dabar jas globoja.
  – Tai ji už auklę pas jus tarnavo, – nesupranta Kazimieras.
  Čia dėdė nebeišlaikė ir pradėjo kvatoti visa gerkle, paskui surimtėjęs, papriekaištavo:
  – Kuo tu mane laikai? Piršiu, matai, samdinę į tokį ūkį ir dar savo sūnėnui! – O kas ji iš tikrųjų yra – ilga istorija.
  – Jeigu ilga, papasakosi per vakarienę, kai liksime vieni, – patarė motina. – Ir nepasakok vienam Kaziui, aš irgi noriu žinoti.
  Kuomet šeimyna, pavakarieniavusi, išsiskirstė ilsėtis, motina svečiui suruošė tikras vaišes, nes, betariant jos pačios žodžiais, brolį pats Dievas atsiuntė, kad išgelbėtų iš tos aklavietės jų šeimą.
  Kuomet Mykolas kelintą sykį truktelėjo saldžios ir karčios paragavo, pasigyrė:
  – Prieš važiuodami piršliauti, mes jau žinom, kur sukti ienas. O šįsyk toks atvejis, kuomet piršlys jaunąją turi globoti, o ne meluoti jai.
  – Tai tu Mykolėli, labiau ir stengiesi dėl savo podės, o ne dėl mano Kaziaus, – lyg ir pavydą išreiškė sesuo. – Dabar jau bent papasakok, kas ji ir iš kur pas tave atsirado?
  -– Jums papasakosiu, bet daugiau kam nors apie tai nevalia žinoti. Ta istorija prasidėjo nuo trisdešimt pirmųjų sukilimo, bet dar neišspręsta ir po šešiasdešimt trečiųjų, nes viskas kartojasi. Jei kas iš valdžios išsiaiškintų tas istorijas, pražudytų podės ir mano paties šeimas.
  – Jeigu taip pavojinga, nepasakok, – išsigando motina.
  – Ne, seserike, jūs turite žinoti, su kokia šeima aš ruošiuosi sugiminiuoti judu.
  Dar trisdešimt pirmaisiais likimas mane suvedė su podės tėvu. Jis tuomet buvo turtingo ūkininko sūnus – jau metuose vyras, o aš, plikabambis paauglys, tarnavau pas Stružius už piemenį. Jis atjodavo ant gražaus eržilo, kartais nė nenusėsdamas nuo staininio, pasisveikindavo su Stružytėmis ir nušuoliuodavo tolyn. Kartą, vidurvasarį, per patį neramumą, bėgant miške, pačiupo mane kažkoks barzdyla ir nutempė prie brikelio, stovinčio ant miško keliuko.
  – Kas tu toks ir ką čia veiki miške? – griežtai paklausė sėdintis vežime ginkluotas vyras.
  – A-a-a, juk tai mano kaimyno piemuo! – pažino mane Daugirių Leonas, būsimas mano podės tėvas, sėdintis šalia ginkluoto vyro. – Tai rimtas vyras, jis gali praversti mūsų žvalgybai.
  – Ar nori būti kovotojas? – paklausė manęs ginkluotas žmogus, matyt, koks tai vadas.
  Man iš netikėtumo net žemė po kojomis susiūbavo. Taip buvo įkyrėję ganyti gyvulius, kad aš tuoj surikau:
  – Noriu, žinoma, noriu! – ir pats išsigandau savo balso.
  – Tad įspėk jo šeimininką ir atsivesk į būrį. Prisaikdinsim ir duosim užduotį, – nurodė Leonui vadas.
  Būryje pamačiau, kad jis besąs pats vyriausias, o Leonas jo padėjėjas. Mane kartu su kitais naujokais prisaikdino, ir vadas, visiems paspaudęs rankas, pasakė, kad nuo šio momento jau esame kovotojai už Tėvynės laisvę ir žmonių lygybę. Iš priesaikos ypač įsidėmėjau, kad papuolus – mirk, bet neišduok savo bendražygių. Būryje mane aprengdavo skarmalais ir siųsdavo pasidairyti po kaimus, miestelius; iš pačių kazokų kaulydavau išmaldos. Išmokau pamatęs viską atsiminti ir būryje papasakoti vadui, ar kitam jo įgaliotam žmogui, kuris buvo mane pasiuntęs į užduotį.
  Leonas dažnai jodavo į namus pasikeisti baltinius ir atsigabenti maisto. Visada imdavo kartu ir mane, kad pabėgėjęs patikrinčiau, ar nėra prie namų pasalos. Vykdavome taip: jis ant arklio žingine, o aš pėsčias iš paskos, ar kur netoli šalia. Iš namų važiuodavom prisikrovę vežimą maisto, drabužių, pašaro arkliams ir kitko, kas reikalinga vadams poniškai gyvenant miške.
  Sykį, išėję iš miško, pamatėm keliu atjojantį raitelių būrį. Leonas metėsi atgal į girią, surikęs:
  – Tu manęs nepažįsti, sutikai kelyje!
  Atšuoliavę raiteliai, vieni apspito mane, kiti šoko vytis Daugirį. Po gero pusvalandžio grįžo kazokai keikdamiesi, nepaviję. Man net lengva ant širdies pasidarė ir jau ruošiausi žygiuoti toliau, kai mane surietė baisus skausmas nuo bizūno kirčio per pečius, per galvą. Mane būtų įsiutę kazokai užkapoję, bet vyresnysis juos sustabdė ir pradėjo manęs klausinėti, kas buvo tas raitelis. Aš pasakiau, kad nepažįstu, o sutikau jį kelyje ir paprašiau išmaldos, ir viskas. Nepatikėjo. Permetę ant žemės, pradėjo žiauriai plakti rimbais ir spardyti. Sustoję, klausia: „Pasakyk, kas jis buvo, prisipažink, kad tai tavo ponas ir pasakyk jo pavardę. “
  – Eikit jūs po velnių, nepažįstų aš jo! – suklikau pakvaišęs iš skausmo ir, pasipylus naujiems smūgiams, netekau sąmonės. Kai nebežinojau, ar dar gyvas buvau, ar jau miręs, kažkas pasakė: „Reikia pribaigti. “ Kitas ramino: „Ladno, sam sdohnit. “
  Paskui mane kažkur vežė ratuose, ilgai gydė kažkokioje palėpėje, paskui vėl į kitą vietą kraustė ir naujos slaugės, vis slepiančios veidus po baltais kapišonais, pataikavo man kaip beįmanydamos. Matyt gerai gydė, nes visi rumbai užsitraukė taip gerai, lyg būčiau ir gimęs su jais.
  – Nu, broleli, kiek tu be reikalo iškentėjai už svetimus griekus, – suaimanavo motina.
  – Ne visai, ne visai be reikalo, – nuramino dėdė Mykolas. Dabar klausykite, kaip buvo toliau.
  – Kai jau visai pasveikau, mane nepažįstamas žmogus, gražiai pakinkytame brikelyje, nuvežė pas malonius senukus ir pasakė, kad aš pas juos būsiu, kaip jų augintinis. Tie senukai turėjo tris dešimtines žemės, kurią kartu lengvai apdirbdavom. Dar man kažkas reguliariai atsiųsdavo algą, atsieit, vaikai moka už tėvų priežiūrą. Tiek buvo paslapčių, jog aš nustojau visai jomis domėtis ir gyvenau be rūpesčių, gana pasiturinčiai, palyginus su kitais mano metų samdiniais.
  Mano bendražygis Leonas Daugiris ilgai nesirodė Lietuvoje. Išsirūpino dokumentus, ir apsigyveno Prūsijoje dar prieš sukilimą, ten vedė turtingą pačią. Namo parvažiavo, kai viskas buvo aprimę. Susiradęs mane, padėkojo, kad jo neišdaviau ir pasakė: „Iki šiol tavimi rūpinosi mano tėvai, o dabar aš pats pasirūpinsiu. Visą amžių būsiu tau skolingas už tai, ką dėl manęs iškentėjai!.. “
  Kai jiems gimė pirmoji duktė, mane pakvietė į kūmus ir suporavo su savo žmonos giminaite. Vaiką pakrikštijom vardu Agne, kuriai dabar jau dvidešimt penkti metai eina. Nuo tų krikštynų taip ir nebepaleido manęs: vis kviesdavo savo podės aplankyti, ir ten vis sutikdavau savo porą. Netrukus ir mes susituokėm, apsigyvenome mano žmonai nupirktame ūkelyje.
  – Tai ir tą ūkelį nupirko tas tavo bendražygis? – pasidomėjo motina.
  – Taip, tikriausiai jis, bet mes apie tai nekalbame ir nieks neturi to žinoti. Žmonos pasoginis – ir viskas!...
  – Tai tavo... prūsai? – stebisi motina.
  – Ne prūsai, o lietuviai iš Prūsijos. Juk Klaipėdos krašte daugiau lietuvių, negu vokiečių. – paaiškino Mykolas. – Jeigu ne Prūsija, kažin kiek bebūtų likę gyvų maištininkų po trisdešimt pirmųjų ir dabartinio - šešiasdešimt trečiųjų sukilimų, – pakinkavo galvą Mykolas.
  – Tai papasakok daugiau apie savo krikšto dukterį, – pareikalavo motina. – Juk aš turiu žinoti apie savo būsimą marčią.
  – Mūsų sodybėlė nuo jos tėvų ūkio keliukais einant, gal bus apie tris kilometrus, o takais, tiesiai per laukus ir dviejų nebus. Mūsų podė jau nuo šešių-septynių metukų atbėgdavo pati viena pasisvečiuoti, o paskui, augdama, pasidarė nuolatinė mūsų lankytoja. Pakol maža buvo, mes ją globojome, o dabar ji mumis rūpinasi.
  Kuomet gimė mūsų dvynukės, Agnė buvo jų auklė, paūgėjus mergaitėms, pasidarė jų mokytoja, auklėtoja ir geriausia draugė. Dabar, sužinojusios, kad žadu Agnei piršti jų pusbrolį – iš džiaugsmo galvas pametė. Tą žinią tuoj nunešė Agnei, o neseniai, namuose suradusios fotografiją, nulakino jai parodyti . Atsimeni, kai per atlaidus Kalvarijoje fotografavomės? – paklausė Kazimiero.
  – Taip taip, prisimenu. Su tėvu ir seserimis buvau nuvažiavęs. O ar aš jai patikau? – susirūpino Kazimieras.
  – Mūsiškės sakė: žiūrėjo Agnė į nuotrauką kraipė ją visaip ir juokėsi. „Tai mano vyrelis, tai mano užtarėjas!... Bet kodėl jis susiraukęs, gal labai piktas“- teiravosi mergaičių.
  – Ir kam reikėjo tokią netikusią nuotrauką rodyti! – piktinosi sūnėnas. – Gal dabar ji su manimi ir šnekėtis nenorės, – pergyvena jis.
  – Na, žinai, jeigu toks vyras nepatiktum, turėtum ką nors negražaus iškrėsti; nebent susiperstum prie stalo, - pajuokavo dėdė.
  – Dėl ko tu tokiu neramiu laiku sumanei apvesdinti podę,, – nori išsiaiškinti abejones motina.
  Ji vis negali patikėti laime, tarsi iš dangaus nukritusią sūnui, tokiu momentu, kai abu nebežinojo, nė ką daryti. Motina bijojo prietaro – kai viskas gerai – negali ilgai tęstis.
  –Tas neramus laikas ir atvijo mane pas jus. Agnės tėvai yra sekami, nes neaišku, kur sūnus bastosi. Matyt, kieno tai nepamiršti nuo anų laikų buvę įtarimai. Būtų biednas mužikėlis, niekas juo nesidomėtų, o dabar toks pavyzdinis ūkis daug kam kelia pavydą, o valdžios norą pasodinti į jį savo žmogų. Per buntmetį prie Daugirio sodybos buvo kaimo sargybos postas, kuriame tykojo maištininkų buvę bežemiai. Jiems valdžia pažadėjo po tris dešimtines, atimtos iš maištininkų žemės. Jau po visko, tie patys mužikėliai juokėsi: „Kai kvietė mus į sukilimą, žadėjo duoti po tris margus, o kai nėjome, Muravjovas davė po tris dešimtines... “
  – Dėde, minėjai, kad toje šeimoje visi mokyti, kaip aš prie jų pritapsiu?
  – Taip jau yra: Agnės jaunesnė sesuo baigė gimnaziją ir ištekėjo už karo gydytojo, su vyru kažkur Rusijoje gyvena. Sūnus, pats jauniausias, baigė gimnaziją ir mokėsi kažkur prie Maskvos agronomijos. Agnė įtaria, kad broliui visai nerūpi žemės ūkis, o tariamu mokslu jis tik tėvus mulkina, pinigus traukia iš namų. Kai apie tai bandė užsiminti tėvams, šie labai supykę apšaukė ją, jog ji pavydinti broliui, todėl ir apkalbanti. O Agnė yra baigusi pradinį mokslą ir žemės ūkio mokyklą, ir pasakiusi: „Man, būsimai kaimo ūkininkei, mokslo pakaks, o salonų ponia aš nesiruošiu tapti. “
  – O dėl manęs ar ne perdaug jį mokyta? – suabejojo Kazimieras.
  – Nebijok, tu ūkio reikaluose vis tiek būsi už ją mokytesnis, nes praktiškai viską išmokai. Pakol ji knygoje pasiskaitys, kaip ką dirbti, tu jau būsi viską padaręs. Ji pati gąsdinasi, kad nemokanti nei verpti, nei austi ir duonos savarankiškai nėra kepusi. Pas juos viską rėdo akmistrinė ir jos prie tokių „juodų darbų“ neprileidžia.
  – Maža bėda – visko išmokysiu, jei tik ji norės, – net apsidžiaugė motina.
  – O kraitį jai tėvai paskirs kokį? – susirūpino motina. – Ar pinigų žada duoti? Juk Kazys dar pasogas seserims neišmokėjo.
  – Kas link pasogos, galiu užtikrinti, kad nė pas vieną ūkininkaitę tiek negausite, kiek jai paskyrė tėvas. Norėjo Agnei namus nupirkti, ar pastatydinti mieste, bet ji atsisakė būti miestiete. Tuos pinigus jai į pasogą atidėjo. Ji turi savo mylimų gyvulių: gražią veislinę kumelę su kumeliuku, olandų veislės karvutę ir jos telyčaitę, žada duot pakinkytus darbinius ratus ir prikrauti šiuolaikinių padargų. O savo asmeniniame kraityje ji turi ir baldų, ir drabužių, ir patalynės – visko, ko reikia gero ūkininko apyvokai.
  – Nu broleli, tu jau įsibėgėjai kaip tikras piršlys, – sustabdė jį motina.
  – Taip, sesute, čia mano įprotis, bet šiuo atveju pagražinimų nepripasakojau. Esam ne kartą įsikalbėję, kas jai paskirta. Mat ji ir anksčiau turėjo viltį, kad aš jai surasiu vyrą.
  – O Agnės tėvas, man išvažiuojant pas jus, aiškiai pasakė: „Viskas, kas dukrai priklauso, yra atidėta ir po raktu paslėpta. Bet esant tokiai padėčiai, nežinia kas gali atsitikti. Gali ir užraktai nebepadėti. Todėl, jei supiršim, meldžiu viską kuo greičiau išsivežti. Kai atidalinsiu paskutinę dukrą, ramūs lauksime savo likimo. – Matyt, žmogus žino, ką šneka, “ – užbaigė dėdė Mykolas.
  Kuomet tariamas piršlys atsakė į visus užduotus ir dar nesugalvotus klausimus, su Kazimieru sutarė, kad jis po savaitės atvažiuos pas dėdę ir brauks jie pas Daugirius jau kaip piršlys su jaunikiu.


                                                                      XV

  Kitą savaitę, po to paslaptingo svečio apsilankymo, rodos kas pakeitė šeimininką. Samdiniai nebuvo matę tokio darbštaus ir linksmo gaspadoriaus. Vis pajuokaudamas visiems užduoda darbus, o pats, kur buvęs kur nebuvęs, vis gražina savo brikelį: tamsiai žaliai nudažė gardeles, ienas ir pasostę; raudonai nugražino tekinius; stebules ir metalinius apkaustus nublizgino juodais dažais. Turėdamas laiko, išsinešęs ant prieklėčio, blizgina šikšninių pakinktų sagtis, kamanų papuošalus.
  – Ne be reikalo gaspadorius taip čiustijasi, – gudriai vienas kitam mirksi samdiniai.
  Šeštadienio ryte, dar su aušra, Kazimieras išsitraukė iš pastoginės dar kvepiančią dažais brikelę, prikimšo po sėdyne dobilų atolo, įsimetė terbą su avižomis ir ėmė kinkyti išmaudytą ir iššukuotą bėriuką.
  Tyliai, kad nesužadintų šeimynos, Kazimieras privažiavo arčiau trobos, iš kur motina sunešė ir sukraustė į brikelį giminėms lauktuves. Kiek užkandęs, motinos ant greitųjų paruoštus ankstyvus pusryčius, ėmė rengtis, jaudindamasis, kad kuo nors gali neįtikti būsimai uošvienei ar poniškai augintai dukrai.
  Su motina buvo aptarę rengtis pirktinės medžiagos kostiumu, bet geriau pagalvoję, abu nusprendė, kad tai būtų darkymosi prieš dar nepažįstamus žmones, pamėgdžiojant valdininką ar kokį pašlemėką miesčionį.
  – Esi ūkininkas ir visur būk savimi, – galutinai nusprendė motina.
  Kazimieras apsirengė tuo pačiu naminio audeklo kostiumu, su kuriuo kadaise buvo toje nelemtoje gegužinėje. Apsiavė jau padėvėtus aulinius, užsidėjo naują kepurę ant šalies ir pasijuto tvirtas, kaip ąžuolas išaugęs savo žemėje.
  Motina, palydėjusi iki vežimuko, su medalikėliu peržegnojo sūnų ir su ašaromis akyse palinkėjo:
  – Laimingai, sūneli, tegu tau Dievas padeda!...
  Išvažiavus iš kiemo į tylią rytmečio vėsą, Kazimierui nejučiomis dingtelėjo: „ Kažin kaip būtų buvę, jei motina anuomet į gegužinę jį būtų taip išlydėjusi? “ Dabar jį palaimino, dar nemačiusi marčios, o kaip jam seksis su poniškai auginta moterimi – tik vienas Dievas gal numano.
  Pirmą kartą gyvenimas sviedžia Kazimierą į sūkuriuojantį verpetą, kurio dugnas sunkiai nuspėjamas. Kadaise trobelninko mergelė pavarė jį, kaip nesubrendėlį, o įnoringa panelė tokį senbernį gal išjuoks ir dar šunimis užpjudys!... Bet kelio atgal nėra! O kokius jis kitokius turėjo kelius? Giminių prakeiktas gyveno kaip ant parako statinės, kuriai anksčiau ar vėliau sprogus, būt nelikę nei jo, nei tėvonijos!...
  Gaivus paryčio oras, ramybe dvelkiančios dar mieguistos sodybos, lengvai riedanti brikelė iš po nakties dar drėgnu smėliu, visa tai Kazimierą veikia raminamai. Gal iš ten jam ir ateis tikrasis išsigelbėjimas. Juk dėdė, kaip bemylėtų savo krikšto dukterį, neturėtų ir sūnėno skriausti... Be to, juk ten jo pusseserės, kurių jis dar nėra matęs. Svarbu, kurią pusę jos palaikys... Anot dėdės, jo paauglės dvynukės su jų pode Agne, neišskiriamos draugės, todėl būtina pirmiausia su jomis susidraugauti. Gaila, kad jis anksčiau nebuvo pažįstamas su dėdės šeima!
  Saulė jau pakilo aukštokai. Sparčiai risnojant avižom pašertam bėriukui, jau toli toli matyti Plungės bažnyčios bokštai. Laikas dairytis kelio į kairę ir ten važiuoti per kaimus, prisilaikant dėdės nupasakotų ženklų.
  Kazimieras pravažiavęs dar apie porą varstų, tikrai pamatė besileidžiantį į pakalnę neblogą keliuką, kurio dešinėje riogso nemažas akmuo. Ant jo, pagal dėdės pasakojimą, seniau stovėjo medinė koplytėlė, kuriai sutrūnijus, niekas neatstatė. Į tą pakalnę smagia ristele ir pasileido. Greitai atsidūrė plačiuose laukuose, matyt, kokio tai dvaro. Pravažiavęs vieną-kitą nedidelę giraitę, išvydo lomoje pirmąją sodybą. Kazimieras apsidžiaugė, kad kelias pro vienkiemius neįsuko į sodybas, o raitėsi palaukėmis, aplenkdamos jas, kur nebuvo jokių užtvarų ir nereikėjo šokinėti iš vežimaičio atsikiloti vartų.
  Jau saulei įdienojus, jis pervažiavęs pakalnėje tiltelį, dešinėje ant kalniuko išvydo sodybėlę labai panašią į Onutės tėvų. Jau norėjo braukti toliau, bet atidžiai apžvelgęs, pamatė dėdės Mykolo nupasakotas žymes: dviejų galų trobelę, paskendusią diemedžių krūmuose, molio drėbtą tvartą su daržine prie galo ir nedidelį klojimą, ant kurio kraigo minėtas gandralizdis. Ana ten pakalnėje pririšta ir ta palša kumelė, su kuria dėdė buvo atvažiavęs pas juos. Nebėra jokios abejonės, kad tai ir yra dėdės Mykolo sodyba, jo žmonos pasoginis ūkis. Kazimieras, iš kelio pasukęs į kalnelį, privažiavo prie klojimo ir išlipęs ėmė dairytis, kas čia jį pasitiks. Iš trobos išpuolė gal kokių aštuonių, dešimties metų mergytės tiek panašios, kad Kazimieras net aiktelėjo. Už kokių dešimties žingsnių nuo jo sustojusios, pusbalsiu pradėjo derėtis:
  –Tai jis! – sako viena. – Gal ne, kad toks didelis! – abejoja kita.
  Paskui viena žengtelėjo arčiau ir paklausė:
  -Ar tu esi mūsų pusbrolis?
  –Jeigu judvi esat mano dėdės Mykolo dukterys, tai aš judviejų pusbrolis Kazimieras.
  Abi sukliko iš džiaugsmo ir puolė su pusbroliu sveikintis. Viena stryktelėjusi ant tekinio stebulės, pabučiavo jam į žandą, kita krato ranką pagriebusi, o paskui abi nutvėrusios jį už skvernų, suka ratu skanduodamos:
  – Mūsų brolis, mūsų brolis...
  – O kokie judviejų vardai? – suzgribo Kazimieras paklausti.
  – Aš Birutė, – stabtelėjo viena.
  – O aš Barbutė, – prisistatė kita. – Bet mes kartais pasikeičiame vardais, tuomet niekas nežino, kuri esame. – išdrožė Barbutė.
  –Tai tau!... – sumišo pusbrolis. – O kaip aš judvi atskirsiu, jei esate tokios panašios, o dar ir vardais kaitaliojatės? Geriau aš judvi vadinsiu sesutėmis.
  – Gerai, gerai!... – abi vėl šokinėjo ratu apie pusbrolį. –O mes tave broliu vadinsime, broliu!...
  Kieme artinosi šypsodamasi pusamžė ramaus veido moteris.
  – Ką, vaikai, čia išdarinėjat, juk esate dar nepažįstamos.
  – Mes jau susipažinome. Mūsų tėtis jam yra dėdė, o jis mums – pusbrolis. Bet mes sutarėm jį vadinti broliu. Ar gerai, mam?
  – Žinoma gerai, jeigu jis leidžia jums taip vadinti jį.
  – Leidžiu, leidžiu, - pasiskubino patvirtinti Kazimieras. – O aš jas sesutėmis vadinsiu.
  – Jeigu jau visi susitarėte, tai ir aš jums būsiu teta Barbora, – mergaičių motina padavė ranką vyro sūnėnui. Šis pabučiavo į ranką ir paprašė jį vadinti Kaziu.
  – Gerai, Kazeli, gerai. Man apie tave vyras galvą praūžė, o dabar pati matau, kad tikrai tiksi į porą mūsų Agnelei.
  – Man labai nedrąsu, teta, juk aš pirmą sykį vykstu pirštis, – pralemeno Kazimieras, žvilgčiodamas į savo pusseseres.
  – Nebijok. Viskas bus gerai. Jos, – kryptelėjo teta galvą į dukras, – už akių tave supiršo. Dabar tik į akistatą suves.
  – Pačios, nemačiusios mane supiršo? – susijuokė Kazimieras.
  – Mes turėjom tavo fotografiją ir piršom, – pasiteisino pusseserės.
  – Jeigu šiandien važiuosime ten, reikia arklį pašerti ir pailsinti. – susirūpino Kazimieras.
  Visi sušokę, greitai iškinkė bėriuką, mergaitės pagirdė, o paskui, nuvedusios į sodą, pririšo, kur sodresnis atolas atžėlęs ir suskato rūpintis, kur tas tėvas užtruko.
  Kazimieras, iškėlęs iš brikelės motinos suruoštas lauktuves, padavė mergaitėms ir tetai nešti į trobą.
  – Kiek čia visko pritiekta! – stebisi teta Barbora, kraustydama krepšius. – Kam reikėjo tiek kaštytis, juk čia dar ne vestuvės, – apsimetinėdama rūsčia, priekaištavo Kazimierui, o savyje džiaugėsi, kad tokia dosni dar nepažįstama giminaitė.
  Kuomet rimtai visi ėmė nerimauti, kur tas tėvas bastosi, kaip į gaisrą, iš kažkur atsiradęs, į trobą įpuolė dėdė Mykolas.
  – Dovanok, Kazeli, kad tavęs nepasitikau. Matau, su moteriškom jau esi susipažinęs, ir ačiū Dievui! Mane, einantį iš kalvės, Bertulis įsitempė padėti šunkailiu aptraukti būgną. Jam šį vakarą reikės barabanyti, o būgnas kiauras. Kažkas pradūrė, jam einant iš vestuvių. Teta, priekaištingai pažvelgusi į vyrą, palingavo galvą.
  – Tokiu atsakingu momentu, tau svetimi būgnai rūpi, o Kazys, sukoręs tokį kelią, nerimauja savo būsimą nuotaką pamatyti.
  – Pamatys, motinėle, pamatys. Aš savo pareigą šventai įvykdysiu!... – vos ne žegnojosi dėdė.
  – Jei esi pasivaišinęs, tai gal šiandien niekur ir nebevažiuosite, – vėl priekaištingas tetos žvilgsnis.
  – Šiandien, šiandien važiuosime! – suriko abi dukros. – Mes sutarėm. Mūsų laukia!...
  – Ką-ą-ą? – išpūtė akis tėvas. – Su kuo judvi tarėtės, kas leido kištis į suaugusių reikalus?!
  – Čia mūsų reikalas! Mes pačios piršim brolį mūsų Agnei! Neleisim jos apgauti! – kone su ašaromis šokosi abi dukros.
  – Tai ką? Judvi ruošiatės brolį apgauti?
  – Ir brolio neapgausime, ir Agnės – ne. Mes piršim naujoviškai... – užtikrino sesutės.
  – Ar judvi Agnė taip pamokė? – sukluso tėvas.
  – Mes pačios žinom, kad senovės piršliai visi apgavikai ir sukčiai, – išdrožė, atrodo, Birutė.
  – Ir pijokai, – pridūrė, atrodo, Barbutė. – Todėl juos ir karia!...
  Tėvas net apstulbo, išgirdęs tokį jo amato įvertinimą. Iš karto net nesuvokė, ar supykti, ar tik pasijuokti. Ir dar kas pasakė tą karčią teisybę – jo mylimos dukrelės...
  – Kaip jos nežinos, kad kiekvienoje apie vestuves dainoje piršlį plaka, piršlį karia... - nuramino vyrą teta Barbora.
  – O kaip tu, Kazy, žiuri į tokį tavo pusseserių išsišokimą? – užklausė dėdė sūnėną, tikėdamas, kad jis išbars jas už piršlybų ardymą.
  – Žinote, dėde Mykolai, jeigu jos pradėjo mane piršti, tegu jos ir užbaigia. Tuomet ir Tamstai bus ramiau, ir man linksmiau.
  – Ir mano tokia pati nuomonė, – pasiskubino su savo patarimu teta Barbora.
  – Jeigu taip, tai ir važiuokite su Kaziu vienos, o aš namie pabūsiu, – apmaudingai dėdė mostelėjo ranka ir nuėjęs atsisėdo užstalėje.
  – Ne, ne, tėti, tu mus nuvežk! Jeigu bus kas ne taip, galėsi pamokyti, – išsigando dukterys.
  – Na, nebent už vežėją pabūsiu, – dėdė pats nusigando per griežto savo sprendimo. – O tu, motina, važiuosi?
  – Ne, Mykolėli, apsieisite ir be manęs. Man bepiršliaujant, varnos viščiukus išnešiotų. Kaip kokių nelabųjų, negaliu nuo kraigo nuvyti, vis taiko į vištininką įsigauti.
  – O malūnėlis kam? Neatbaido?
  – Jos tupi ant tavo malūnėlio, - juokiasi teta.
  – Nu, bjaurybės, iškamšą pakabinsiu! Jėgeris žadėjo nušauti kokią.
  – Jeigu nevažiuotumėt, gerus pietus jums suruoščiau. Tavo seselėlė tiek skanėstų visokių prikrovė, kad kelioms savaitėms užteks. Bet važiuoti pas gimines prisivalgius, kai ten, mergaitės matė, kalnai vaišių prigaminta, būtų neprotinga ir net nemandagu.
  – Mergaitės matė? O kada jos suspėjo viską sutikrinti? – kraipo galvą dėdė.
  – Jos ir vakar ten buvo, ir šiandien kažkuri nukūrė pranešti, kad jau atvažiavo...
  – Aš bėgau, - stabtelėjo viena mergikė.
  – Ir ką tu ten nuveikei? – susidomėjo tėvas.
  – Nieko. Pasakiau Agnei, ji kitiems pranešė. Agnės mama pasakė: „Laukiam, laukiam, tegu atvažiuoja“
  – Matai, vaikeli, juk tai pakvietimas, o tu parbėgusi tyli, - susirūpino jau ir pati motina.
  Kazimieras nustebęs žiūri į dėdę, nesuprasdamas, kas čia darosi.
  – Matai, tiesiai per laukus ir miškelį, jos per pusvalandį ten ir atgal sulaksto. O važiuojant aplinkui, bus apie keturis varstus, – paaiškino dėdė sūnėnui.
  – Sėsk prie stalo, Kazeli, su tėvu nors kiek užkasitau, kad svečiuose tušti pilvai negurguliuotų. Pakol ten tave supirš, gali ir iš bado numirti, – šyptelėjo šeimininkė. – Be to juk ten nepulsi prie valgio, kaip nuo bado saito paleistas, kai visų akys tave varstys, kaip būsimą jaunikį, – lyg ir patarė, lyg ir perspėjo teta Barbora savo vyro giminaitį.
  – Bent jau tu, motin negąsdink mūsų, o tai Kazys, pabūgęs, gali, braukšt, ir namo pasprukti! – juokiasi dėdė Mykolas.
  Ant slenksčio pasirodžiusios seserikės, dar kartą savo panašumu suglumino pusbrolį. Abi ilgom baltom suknelėm, su baltais batukais, tokiom pat pirštinaitėmis; plaukuose vienodos rausvos kokardos, prisegtos prie tokios pat spalvos kaspinėlių, juosiančių lino spalvos plaukus.
  – Ė-ė-ė, panelės, kur jūs susiruošėte? Juk tai nuotakų rūbai, o ne piršlių, – suniekino tėvas.
  – Aš sakiau, kad taip piršlėms rengtis netinka, – pritarė motina.
  – Tikros panelės, tikros princesės, – kraipo galvą Kazimieras, negalėdamas atsigerėti savo seserikėmis...
  – Tai Agnės menas, – šypsosi teta. – Pati siuvo, pati matavo, taikė... Pirmajai komunijai ruošė.
  – Laikas jai pačiai turėti dukterį, – duoda suprasti tėvas, patenkintas savo dukterų padarytu įspūdžiu sūnėnui.
  – Pasirodėte, mergaitės, galite ir persirengti, – pasiūlė motina.
  – Mes greitai! – spruko abi.
  Po kiek laiko sugrįžo kukliai, bet tvarkingai persirengusios. Džiugios, kad vėl laisvai galės šokinėti iš vežimo, atidarinėti vartus.
  Prieš sėdant į vežimėlį, mergikės tėvui, kaip vyriausiam vežėjui ir piršlių prižiūrėtojui, prisegė prie atlapo jurgino žiedą, o Kazimierui prie kepurės ir sau į plaukus - po raudoną gvazdikėlį.
  Susėdo brikelėje: Kazimieras su dėde ant sėdynės, o mergikės sutūpė ant dobilų šėko už sėdynės atkaltės.
  Kazimieras net susidrovėjo, kad jo tokios šaunios sesytės, kaip vištelės, tupės užpakalyj.
  – Kai lėksime į pakalnę, mes atsistosime, – pareiškė mergaitės, lyg atspėjusios pusbrolio mintį.
  – Nebus jokių lakstymų, dar iškrisitau ir bus judviem po piršlybų!... – atsigręžė tėvas, susirūpinęs, kad nesugalvoja, kaip išvažiuoti iš kiemo, kad sektusi.
  – Važiuokite su Dievu, važiuokite!... – peržegnojo visus iš tolo dėdienė. – Viskas bus gerai.. – nuramino keleivius teta ir pati balta skarele, tarsi švyturys, liko stovėti ant kalnelio...
  Nusileidus nuo kalniuko, bėriukas susimėtė sukti į kairę link namų, bet Mykolui timtelėjus vadeles, nenoriai nuturseno į dešinę,
  Saulė jau pavakaryj, švelniai glosto subatvakario nuotaiką. Rodos, jog šalia kelio plytintys laukai, pakelės medžiai ir ten, vienkiemių sodybose, amsiantys šunys, stebisi mūsų keleiviais ir spėlioja, kur jie taip vėlai išsiruošė.
  Palikę užpakalyj geresnes ir skurdesnes sodybas, mūsų keleiviai išvažiavo į lygius laukus, tvarkingai išmargintus pasėlių rėžiais. Priekyje, tarp žalių medžių, pasirodė raudonais stogais sodyba.
  – Kieno tokioje gražioje vietoje dvaras? – susidomėjo Kazimieras
  – Tai ne dvaras, o tavo uošvija, berneli! – nudžiugino dėdė.
  Bet Kazimieras visai neapsidžiaugė, o susimuistė, tarsi ruošdamasis lipti iš vežimaičio.
  – Nejuokauk, dėde, man žmonos reikia, ne dvaro panelės, o ūkininkės, tokios, kaip ir aš pats.
  Dėdė Mykolas, sutrikęs net arklį sustabdė.
  – Tai ką? Tave į kumetyną vežti? Juk ubagią galėjai ir namuose rasti, – jau supyko dėdė.
  – Nepyk, dėde, ubagių man nereikia, bet ir išjuoktas nenoriu būti.
  – Ko čia išsimislijai „dvaras, dvaras“, o žemės pas juos tiek pat kiek pas tave – trys valakai. Tik čia ūkis sutvarkytas prūsų pavyzdžiu. O ten visi stogai čerpiniai ir kiekvienas žemės lopinėlis duoda naudą. Ne taip, kaip pas mus, kai zuikiai šabakštynuose savo vaikų negali surasti.
  Įsikarščiavęs Mykolas visą lekciją išdrožė, bet matydamas išsigandusį, pasimetusį berną, pradėjo juoktis:
  – Koks tu vyras? Dar nematęs mergos, pradėjai drebėti, o kas bus, kai į lovą reikės ją guldytis?
  Toks įžeidimas, girdint pusseserėms Kazimierą, kaip perlieta botagu, nutvilkė:
  – Aš ne dėl savęs, o jums nenoriu gėdos padaryti, kad atvežėte netinkamą jaunikį.
  – Jaunikis tu būsi, kai stosi prie altoriaus, o dabar tu dar kavalierius, ieškantis sau poros. Gal tave išbrokys, gal tau nepatiks, tam ir yra piršlybos. Retai kada būna, kad susitaria iš pirmo karto.
  – Mes iš karto supiršime, – nutraukė įtampa mergaitės, pritilusios, kai pradėjo nebesuprasti, ko tas pusbrolis spyriojasi.
  – Tai ką, važiuojam pirmyn, ar sukam ienas atgal? – rūsčiai klausia dėdė.
  – Gal pirmyn, dėde, visa viltis, kaip seserikės piršliaus, – lyg ir juokauti mėgina sūnėnas.
  – Girdėjote išdykėlės? Dabar viskas nuo judviejų priklauso, – pažvelgė tėvas į surimtėjusias dukras.
  – Nebijok, broli, čia mums visi pažįstami... Ir šunys, mus pamatę, vizgina uodegas, - drąsina pusbrolį mergikės.
  – Judvi – taip, o mane kažin kaip sutiks...
  Privažiavęs prie plačių medinių vartų, pakabintų ant kalviškų apkaustų, tarp figūromis papuoštų mūrinių stulpų, dėdė sustojo ir dairosi, kas lips atidaryti. Tuojau iš kažkur atsirado guvus berniokėlis, atidarė iki galo vartus ir nusilenkęs pranešė:
  – Šeimininkas liepė važiuoti tiesiai prie gonkų.
  Jau važiuojant, viena iš mergaičių šūktelėjo:
  – Pėtri, ar šunys pririšti?
  – Pririšti, panele Birute, pririšti... – išpyškino Petriukas, matyt, gerai pažįstąs mergaites.
  – Ar tu regi? Čia tavęs, kaip vyskupo laukia, – gudriai šypsosi dėdė.
  Aplink visą sodybą raitosi aukšta žiogrių tvora, išpinta tarp tašytų juostų, suleistų galais į masyvius ąžuolinius stulpus. Įvažiavus į vidų, kaip į kokią aptvertą pilį ar senovinio miesto teritoriją, Kazimierą apstulbino įvairiausių pastatų gausybė. Čia buvo lauko virtuvė ir ledainė; skliautuotas, iš tašytų akmenų išmūrytas, rūsys ir tarsi varpinės bokštas, įmantrus šulinio aptaisymas su vėtrunge viršuje. Kiemo gilumoje, tarp aukštų medžių, pasislėpęs didžiulis svirnas su daug kamarų prie galų. Pagaliau tarp klombų ir gėlynų pasirodė didelė senovinė troba, pavargusi nuo laiko tėkmės ir lyg prisimerkusi, niekindama aplink vykstančias naujoves. Pravažiuodamas pro svyruokliais apaugusią kūdrą, Kazimieras užmetė akį į ūkinį kiemą. Kiek arčiau matėsi mūro staldai naujos daržinės, o tolumoje, tarsi juodas debesis, aprūkęs jaujos stogas.
  – Jau šeimininkas stovi prie gonkų, – kumštelėjo dėdė alkūne sūnėną, negalintį atitraukti akių nuo ūkio įmantrybių.
  Dėdė, apsukęs klombą, sustojo prie stambaus pliktelėjusio vyro su nukarusiais ūsais. Mitriai iššokęs iš vežimaičio, draugiškai apsikabino su šeimininku; abu viens kitam patapšnojo per nugaras, atsigręžė į vežime tebesėdinti Kazimierą ir už sėdynės atkaltės sustojusias mergikes.
  – Atvežiau, Leonai, apžiūrai savo sūnėną, stambų ūkininką, bet dar vargstantį be pačios. O ten mano vištytės užsigeidė pačios piršliauti, ir niekaip nesutiko likti namie.
  – Prašom, prašom! Seniai jau laukiame!...
  Mergytės tik strikt iš vežimaičio ir stovi prie gonkų, nežinodamos, ką toliau daryti. Kazimieras, išsirangęs iš brikelės, nusiėmė kepurę ir sustojęs priešais buvusį sukilimo vado adjutantą, nusilenkė jam, nedrįsdamas atkišti rankos. Šeimininkas apkabino jį, smagiai papurtė ir pasakė:
  – Buvau diktas vyras, bet imtynių kažin ar būčiau ėjęs su tavo sūnėnu.
  – Kaip imtis su juo, jeigu jo dar nebuvo, – lyg pats sau tarstelėjo Mykolas.
  – Taip Mykolėli, dabar jie yra, o mes baigiame išnykti, – atsiduso Leonas Daugiris. – Bet dabar mums ne tas galvoje. Einame į vidų, o tai moterys ten užsilaukė, ir pradės mus visus barti.
  Apsidairęs šeimininkas mato, kad visi žvilgčioja vieni į kitus ir nieks neina į priekį, sukomandavo:
  – Piršlės pirmyn, už jų jaunikis, o mes  seniai iš paskos.
  – Ne ne, tegu tėtis eina pirmas! Mes nežinome, ką sakyti įėjus.
  – Tai tau piršlės, – pasišaipė tėvas. – Gal jau ir piršliauti atsisakote?
  Neatsisakome neatsisakome, tik nežinome, kaip pradėti. Tu, tėtuk, parodyk, o mudvi piršime, – gudrauja mergytės.
  – Na, žiūrėkite žiūrėkite, o tai tikrai suardysite piršlybas, tėvas, nutaisęs rūstų veidą, pasikvietė sūnėną ir abu žengė į gonkas, o iš ten į saloną, kur nekantraudamos laukė motina su dukra.
  Dėdė Mykolas manieringai nusilenkęs pasisveikino ir su seno piršlio liežuviu prabilo:
  – Brangioji mamyte, ir jaunoji dukryte, leiskite jums pristatyti mano sūnėną, atvykusį iš tolimo turtingo krašto ieškoti savo laimės, kuri slepiasi šiuose namuose.
  Pasisukęs į šoną, dėdė nežymiai stumtelėjo Kazimierą.
  – Na, prieik, keliauninke. Pirma nusilenk mamytei, o paskui susipažink su jos dukrele.
  Nuo kanapos pakilo dvi liaunos moterys: viena baltais, lyg vyšnių sodas gegužyje, į kuodą susuktais plaukais, kita – geltonplaukė, nebalinto lino kasomis: viena permesta per petį už nugaros, kita – gundančiai raitosi ant iškilios krūtinės.
„Tikros prūsės“, - pagalvojo Kazimieras, prisiminęs dėdės šnekas apie prūsišką tvarką. Pagautas smalsumo bei pagarbos šiems namams, priėjęs prie motinos, žemai nusilenkė ir pabučiavo jam ištiestą ranką. Atsitiesęs pažvelgė į dukterį, nežinodamas, kaip su ja pasielgti. Bet Agnė, nelaukdama, pati žengė prie jo, padavė ranką ir tvirtai pakračiusi pasakė:
  – Mes berods jau esame už akių supažindinti. Mergikės net paties fotografiją rodė. Tik ten dar esi nedidelis ir susiraukęs, o dabar, va koks! Ir su ūsais...
  – Jei būčiau žinojęs, kad po tiek metų į mane žiūrės graži mergina, būčiau iš juoko susirietęs, – nepasidavė Kazimieras.
  „Kandus vyras – tas nepasiduos! “ – pagalvojo Agnė, sodindama svečius į minkštus krėslus, sustatytus aplink uosinį stalą.
  – Tėti, ar mes jau galime pradėti piršti?
  – Ką gi, dukrelės, manau, kad judviejų superšama pora jau apsiprato ir, jei nesusipešė, galima pradėti piršti. Kam temti į naktį darbą, kurį reikia atlikti šiandien.
  – Katrą kuri klausinėsime? – pusbalsiu tariasi piršlės.
    – Tu klausinėk brolį, o aš Agnę, – nusprendžia viena iš merginų.
  – Mūsų broli Kazimierai, ar tau patinka mūsų Agnė?
  – Patinka! Labai patinka...
  – Agnele, ar tau patinka mūsų senbernis brolis? – klausia kita.
  – Kaip gali nepatikti toks vyras, – susisarmatija Agnė, išraudonavusi, kaip putino uoga.
  – Mūsų broli, ar tu imsi į žmonas mūsų Agnelę?
  – Imsiu imsiu, jeigu ji tik tekės už manęs, – skubinasi Kazimieras, bijodamas, kad piršlės neiškrėstų kokios išdaigos ir neišardytų piršlybų.
  – Ar tu Agnele, tekėsi už mūsų senbernio brolio?
  – Kur aš dingsiu, pati būdama senmerge. Žinoma, tekėsiu!
  – Na, rodos, ir supiršom! – sako viena piršlė.
  – Tai tegu pasibučiuoja, kad žinotume, jog supiršom, - pasiūlo kita piršlė.
  – Mergelės mergelės! Bučiuotis galima tik po šliūbo, kuomet kunigas pasakys! – išsigando Agnės mama.
  – O kaip mes žinosim, kad supiršom? – abejoja abi seserikės.
  – Juk judvi supiršot prie liudininkų, o ir supirštieji visą amžių atsimins, – nuramino dukteris tėvas.
  – Amžių baigiu, o tokių piršlybų nebuvau matęs: čia ne tik supiršo – beveik suvenčiavojo, – trina rankas Agnės tėvas.
  – Pasirodo, galima apsieiti ir be piršlio retorikos, – patenkinta ir Agnės motina.
  – Gerai joms piršti, kai iš anksto yra sutarusios su abiem pusėm, – bando savo piršlio reputaciją ginti seserikių tėvas Mykolas. – Jeigu aš pirmą sykį atvažiavęs į svetimus namus taip stačiokiškai imčiau klausinėti – mane tikriausiai su kačerga išvytų! – neslepia savo nuoskaudos senas piršlys.

 
                                                        XVI
Jau seniai Daugiriams kėlė rūpestį užsilikusi namuose neištekėjusi vyresnioji duktė. Metai bėgo, o po 1863 metų sukilimo vyrams ne piršlybos rūpėjo. Ne viena mergelė apraudojo savąjį galvą padėjusį ar ištremtą į Sibirą.
  Valdžiai pradėjus domėtis kur per sukilimus buvo jų sūnus, tėvai sužinojo, kad iš Žemdvikystės akademijos prie Maskvos jų sūnus dokumentus atsiėmė dar prieš sukilimus, bet namuose nepasirodė.
  Dabar ramiais laikais Agnė matė, kad broliui – tėvonijos paveldėtojui – visai nerūpi žemės ūkis. Per atostogas jis su atsivežtais draugais aptarinėdavo kažkokius slaptus reikalus ir nė karto neidavo laukų apžiūrėti ar pasidžiaugti tėvo veisliniais gyvuliais. Tai matydami tėvai tarpusavyje paaimanuodavo:
  - Kažin kokie tie jo agronomijos mokslai, jeigu namuose niekuo nesidomi... – dūsaudavo motina.
  - Man ir jo draugai nepatinka, - pritardavo tėvas.
  - Tai kodėl tu su juo nepasišneki? – priekaištaudavo motina.
  - Bandžiau kartą, o jis man - „Tėveli, aš suaugęs žmogus ir pagal išsilavinimą į daug ką turiu savo požiūrį“, - atšovė man, nepalikdamas jokios dingsties tolimesniam pokalbiui. Man, atrodo, kad tą mudviejų pašnekesį jis aptarė ir su savo draugais, nes po to jie greitai išvažiavo.
  - Tai ką tu jam pasakei? – susirūpino motina.
  - Pasakiau, kad gal pakaks tų mokslų, laikas ūkiu užsiimti.
  - O jis? – išgąstingas motinos šūktelėjimas.
  - O ką jis? Pašoko kaip įgeltas ir išdrožė man pamokslą, kurio iki šiol dar neperpratau. „Jeigu, papa, buvęs kovotojas taip apsnūdai, jog nebematai, kas aplink dedasi, atsimink, kad priešai nemiega. Tu jiems esi ant kabliuko užkibęs karosas, kurį truktels taip, kad Sibire atsidursi. Jiems tavo ūkio reikia, o tu pats jau seniai nurašytas į 1831 metų kapinyną. “
  - O kodėl ne tavo ūkis? – mečiau jam kvailą klausimą. O jis man: „Mano ūkis? Man gali pakakt ir dviejų metrų duobės... “
  - Ir kodėl tu nuo manęs nuslėpei tą judviejų kivirčą? - puolė tuomet į ašaras motina. – Nebūtume jo išleidę.
  - Todėl ir nesakiau. Dabar gal jau Sibire visi būtumėme.
  Praėjus metams po šešiasdešimt trečiųjų sukilimo, Daugiriai per patikėtinį gauna ir sūnaus laišką.
  „Esu užsienyje. Kad nepakenkti jums ir giminėms, į Rusiją grįžti negaliu. Tegu visi laiko mane dingusiu be žinios. Jums taip pat ten ramybės nebus. Mano supratimu, geriausias variantas būtų pasiūlyti ūkį kokiam rusų generolui ir patiems įsikurti – patys žinote kur. “
  Matyt ir patikėtinis to neturi žinoti, nusprendė Daugiriai. Juos kiek suglumino sūnaus prierašas laiško gale: „Šį laišką sudeginkite prie mano patikėtinio akių. Taip bus geriau jums, man ir mano pasiuntiniui. “
  - Tai ką, jis mumis nebepasitiki? – sumišo motina.
  - Liaukis, motin! Tas laiškas – bilietas į tremtį mums, tam žmogui jį atnešusiam, o sūnų ir ten surastų, - sudraudė Daugiris žmoną.
  - Žinai, Leonėli, ką jis norėjo pasakyti tuo „patys žinote“? Jis yra mano tėviškėje ir ten mus kviečia, - po kiek laiko sumojo motina. – Tik ten mūsų išsigelbėjimas nuo to košmaro, kurį mums spendžia carinė valdžia!..
  - Sakai, mus kviečia. O kokį ten dvarą įsigijo? Pas tavo brolį kiaules gano arba bernauja. Į kumečius eiti mudu per seni! – piktai pasišaipė Leonas Daugiris.
  - Tu jam nupirksi ten dvarą ir mudu ten amžių baigsime! – supyko ir Daugirienė.
  - Atleisk, žmonele, mūsų padėtyje tik pasakoje gali viskas gerai baigtis, - palingavo galva Leonas. – Beje, parduot ūkį kokiam generolui gal ir pasisektų: jie dabar graibsto ūkius Lietuvoje. Vieni veltui gauna, kiti perkasi. Dabar valdžios strategija – pasienį apgyvendinti savais žmonėmis, o vietinius arba į Sibirą, arba išvyti visai iš Rusijos.
  - Todėl mums ir palanku iš čia ištrūkti, - sužibo viltis motinai.
  - O kodėl mes turime savo noru užleisti okupantams Tėvynę ir ieškoti prieglobsčio svetur? – šauksmas tyruose išsiveržė Leonui iš užguitos krūtinės. – Mes tiek aukų sudėję, bėgom palikę savo vaikus vergijoje.
  - Kur aš gimiau ir užaugau, ten mano šviesesnė tėvynė, negu čia. Ar mes kalti, kad Lietuvos kunigaikščiai veržiasi į Rytus, o mus paliko likimo valioje? – jau užkliuvo Daugirienei istorijos klaidos.
  - Taip, žmonele, taip, - jau susitaikė Leonas Daugiris su tikrove. – Gal kada nors taip nulems likimas, kad tavo ir mano lietuviškos žemės vėl sugrįš Lietuvai... O dabar, gal prisiminęs savo neramią jaunystę tarsi pats sau nusiskundė: mes čia ir jūsiškiai ten savo namuose esame benamiais; atėjūnai gali mus tremti, niekinti ar net sunaikinti.
  - Žinai, Leonėli, mudu gal jau nieko nebenuveiksime, bet mūsų ainiai ištaisys istorijos klaidas, kad jų palikuonims nebereiktų rugoti praeities, - ramina vyrą Daugirienė.
  - Nu nu, - kraipo galvą Leonas. – Kad dar labiau nesugadintų!..
  Ką tik įvykusios linksmos piršlybos tarsi saulės spindulėlis iš tamsių debesų properšos pradžiugino senius Daugirius ir vos ne iš depresijos išvadavo jų dukrą. Agnei pa tiko gražus drovus vyras nors, kaip sakoma, grubiai nutašytas kaimietis. „Iš jo padarysiu kaimo inteligentą“, - šypsosi savyje Agnė, negalvodama, ką iš jos padarys tamsus pobaudžiavinis kaimas.
  Tėvai jau metuose dukrai ir dar po vykusios sumaišties, net nesvajojo tokios sėkmės. Šaunus, brandaus amžiaus vyras, stambaus ūkio paveldėtojas, namuose gyvenąs tik su motina, kuri dar pajėgi apeiti namus „Kaip jo nepagriebė ten vietinės? “ – stebėjosi tėvai. Tik Agnė iš savo krikštatėvio žinojo, kad jo sūnėnas tiesiog bjaurėjosi važinėtis pakiemiais siūlydamas save. Pakol jis dvejojo su piršlybom jo amžiaus merginos ištekėjo ir vaikais apsikrovė. Jaunesniosios kartos mergužėlės solidų ūkininką pradėjo vadinti dėde. Negi dėdė piršis piemenėms! Taip apibūdino Agnei savo sūnėną krikštatėvis.
  O tikrosios jo senberniavimo priežasties ne tik dėdė Mykolas, bet ir motina nežinojo. Gal tik Silvestras numanė, bet jis jau toli gyveno ir, svarbiausia, nebuvo iš plepių. Pavakary, kaip esamų ir būsimų giminių pirmas pasimatymas, šeimininkė pakvietė visus į valgomąjį. Kazimieras pirmą sykį išvydo ponišką valgiais apkrautą stalą. Tarp krištolinių taurių ir patiekalų porceliano induose, kyšojo įmantrūs buteliai su nematytais neregėtais gėrimais. Nors buvo visai šviesu, Agnės motina uždegė tris laibas žvakes, įstatytas į puošnias žvakides. „Negi prie stalo dar kalnus giedosim, - pagalvojo Kazimieras. – Ir ko tie ponai neišsigalvoja! “ Bet pamatęs, kad giedoti niekas nesiruošia, dargi net nesižegnoja prieš valgydami, Kazimieras nusiramino ir nutarė laikytis motinos perspėjimo, kad prie kilmingų žmonių stalo negriebk pirmas, o pažiūrėk, kaip kiti ką daro. Laimė, padrąsinamai nusišypsojo iš dešinės prisėdusi Agnė. Ji pati jam ėmė patarnauti: į lėkštes dėjo valgius, padavinėjo stalo įrankius ir, kaip jais naudotis garsiai patarinėjo šalia sėdinčioms mergaitėms. Kazimieras suprato, kad tai jį taip subtiliai moko elgesio prie stalo. „Su tokia žmona nepražūsiu“, - pagalvojo jis ir pirmą kartą gyvenime pajuto pasididžiavimą, kad tokia moteris priklausys tik jam.
  Mykolas, sėdėdamas šalia šeimininkės, jos pageidavimu, įpylė į taures raudonojo vyno, o vyrams šeimininkas iš kito butelio pilstė į taureles kažką balzgano. Mergaitėms Agnė pripylė sklidinas taures putoto gėrimo ir šyptelėjo:
  - Tik nepasigerkite, piršlelės!..
  Kai jau pakilojo vyrai taureles ir moterys nugėrė iš savo taurių, Mykolas atsargiai užsiminė apie vestuves.
  - Ne laikas avims linksmintis, kai apie gardą vilkai suka ratą, - pažvelgęs į Kazimierą Daugiris priminė: – Nenoriu būsimą žentą gąsdinti, bet turiu pasakyti, kad mano namai yra valdžios pareigūnų sekami, - kiek pagalvojęs dar pridūrė: – Ir ne tik pareigūnų, bet ir žmonių, kuriems pažadėta išdalinti mano žemę, jei tik pagaus sūnų ar nutvers mane, palaikantį ryšį su buvusiais maištininkais.
  Visiems pritilus ir nustojus peilių ir šakučių skimbčiojimui, Agnės tėvas ryžtingai išdėstė:
  - Po viso to, kas vyko, ir dabar tuščiuose ištremtųjų namuose naktimis tebestaugia benamiai šunys, kelti vestuves būtų tas pats, kas šokti ant parako statinės ar tyčiotis iš žmonių palaikų!..
  - Oi kokias baisybes, tu, tėvai šneki, - susiėmė už galvos Agnės mama. – Geriau mes su vaikais jau eisime i saloną, o jūs vyrai vieni baikite aptarti reikalus. Kaip sutarsite, taip ir bus gerai.
  Moterims su mergaitėmis išėjus, Agnės tėvas kreipėsi į Kazimierą:
  - Dabar, ženteli, žinai mūsų padėtį ir jei neišsigandai ir nežadi pabėgti, pasakysiu ką toliau daryti.
  - Aš, uošveli niekur nesu įsipainiojęs ir nieko nebijau, o gyventi be jūsų dukrelės niekaip nebegalėčiau. Dabar tik supratau, kokie tušti būtų namai be jos, - net susigraudino Kazimieras.
  - Jeigu taip, tai kuo greičiau susituokitau be jokių iškilmių ir išsivežkitau jos kraitį, pakol nėra uždėtas mano turtui areštas. O dabar per tokį reakcijos siautėjimą, kasdieną nežinai, kokių represijų gali sulaukti, - nelinksmai baigė savo nurodymus būsimas Kazimiero uošvis.
  Daugiris pažadėjo su gerai pažįstamu Plungės klebonu sutarti sutuoktuves be užsakų, o laiką ir visą tvarką Kazimierui praneš jo dėdė Mykolas

 
                                                        XVII
 
  Prieš kelias dienas iki sutarto laiko Kazimieras pranešė savo bernui Kostui, kad jam teks važiuoti parvežti jaunosios šeimininkės kraitį. Jam priminė, kad tai labai atsakinga užduotis, nes tame kraityje bus ne tik rakandai, bet ir gyvulių, ir paukščių. Kitaip tariant – bus gyvo inventoriaus.
  – Bet juk ir pats kartu važiuosi, – nesupranta Kostas šeimininko užuominų.
    – Tas ir yra, Kostelį, kad aš tave iš ten išleidęs, su savąja važiuosiu ant šliūbo, o tik po to namo. Gal mes ir pavysime tave, juk tu tik žingine galėsi vilktis, nes prie vežimo pririši kraitinę olandišką karvelę.
  – O kas ten dar bus iš to gyvojo inventoriaus?
    – Į ratus tau įkels tos karvės keturių savaičių buliuką, geros veislės avelę su ėriukais ir tekį aviną; dar žada prikrauti visokių dekoratyvinių paukščių, ir dar, ką ji pati ten sugalvos...
  – Na, žinai, šeimininke, mane jau šiurpas krato! Ar tie paukščiai skraidantys?
  – Nežinau, Kosteli, nežinau. Manau, kad tai mandros vištos su gaidžiu, gal povų porą, mačiau ten vaikšto uodegas išskėtę... Nežinau, - susimąstė Kazimieras.
  Kazimieras, apeidamas ruošiamą kelionei vežimą ir pašnairavęs į susirūpinusį berną, neryžtingai pasakė:
  – Dar ne viskas, Kostai, ten bus tau paruoštas dar vienas porinis vežimas su padargais ir jaunosios baldais.
  – Ką? Aš ant dviejų vežimų ponausiu? Taip net čigonas nesugebėtų. Manau, juokauji, šeimininkas?
  – Nejuokauju, Kosteli, nejuokauju. Čia dabar tau viską išpasakojau, kad tu nuspręstum, kuriuos iš mūsiškių tu imsi sau į pagalbininkus. Gal ta karvelė nenorės eiti pririšta prie vežimo, gal reikės ją pavedėti. O juk tokioje kelionėje reikės gyvulėlius ir pagirdyti, ir pašerti, ir pailsinti...
  – Dėl to gali nesirūpinti, su gyvulėliais aš moku apsieiti. O dėl pagalbininkų – paimsiu pusmergę Domicėlę ir pusvaikį Adį. Adį paleisiu su baldais pirma važiuoti, o mudu su Domicėle pasistovinėdami, pasiilsindami, krapštysimės iš paskos.
  Kaip buvo sutarta, liepos viduryj, vieną rytą dar auštant, iš Sodaičių kiemo išdardėjo porinis vežimas iki gardžių viršaus prikimštas šviežio šieno. Adis ir Domicėlė mieguisti įsikasė į šieną, o Kostas, vis paragindamas arklius, stengėsi neatsilikti nuo priekyje važiuojančio brikelyje šeimininko.
  Kostui tarpais miegas sulipdo vokus, bet atsiminęs, kokia atsakomybė ant jo užkrauta, pasipurto, lyg šuo, ištrauktas iš markos, ir vėl dairosi į pakelėse nušienautas pievas, paskendusias nakties ramybėje.
  Kartą po tokio alpulio praplėšęs akis Kostas mato: ten toli šeimininkas net atsistojęs vežimaityje dairosi, kur jis atsilikęs. Supykęs ant savęs Kostas sutampė vadžias, pliaukštelėjo botagu per tekinį, per gardis, ir arkliai pasileidę risčia greit pavijo šeimininką, jau pasukusį iš vieškelio ir važiuojantį lauko keliuku.
  Dar saulei nepatekėjus, mūsų keliauninkai sustojo prie sunkių ąžuolinių vartų. Kazimieras išlipęs bandė atidaryti, bet tie – nė iš vietos. Matyt, užrakinti ar užsklęsti iš vidaus. Apsidairęs mato, prie vartų ant grandinės kabo kažin koks kočėlas. „Gal tas prietaisas yra sargui pažadinti, “ – sumojo Kazimieras ir pagriebęs gražiai nuapvalintą pagalį tik dunkst, dunkst į vartų lentas!... Vaje, koks ten triukšmas pakilo! Suamsėjo, suskalijo dideli šunys, plonais balsais sulojo ir net cypdami sukilo mažiukai...
  – Į kokią čia pilį braunamės? – pakėlė šienuotą galvą Adis.
  – Šok lauk ir pulk po vežimu, tuoj iš patrankų pradės pilti! – suriko Kostas, apsimetęs drebąs iš baimės.
  – Geriau suk atgal, Kosteli, matyt mes ne ten pataikėm, – atsibudo ir Domicėlė.
  – Aš jums pasuksiu atgal! Ar nematot, kad šeimininką į nelaisvę paėmė? Eisim vaduoti...
  Vartus atidarė kažkoks su ilga barzda senis, ir šeimininkas įvažiavo į jau pažįstamą sodybą.
  Paskui jį savo vežimą pasuko ir Kostas.
  Kai vežimai sustojo prie raudonų plytų ambarių, mūsų kraitvežiai net išsižiojo iš nustebimo: tiek daug visokiausių pastatų ir mūrinių, ir iš rąstų suręstų; visur pažvyruoti keliukai ir takai, apsodinti nematytais medžiais; nuo kūdrų dar neišsisklaidęs rūkas, o ten jau tekšenasi kažkokios žuvys.
  – Tai čia jūsų uošvija? – stebisi ir Kostas. – Juk čia miestas ne miestas, o galas jį žino, kas do per sodyba.
  – Čia prūsiško pavyzdžio ūkis, – paaiškino patenkintas Kazimieras ir pagalvojo: „Dabar visi žinos, iš kur jis parvedė žmoną. “
  Toliau, nuo pasislėpusių medžiuose pastatų, atskuba kiek gunktelėjęs ūsuotas vyras.
  – Tai ankstyvi svečiai! Maniau, kad kokie plėšikai vartus laužia, – nesuprasi, ar juokauja, ar priekaištauja Kazimiero uošvis.
  Abu apsikabina, o Kazimieras rimtai nusiteikęs paaiškina:
  – Juk su gyvuliais reiks žingsneliais važiuoti, o kelias ne artimas.
  – Taip, taip - suprantu! – patapšnojo Kazimierui per petį ir atsigręžęs į jo namiškius, pamojavo ranka:
  – Sveiki, kraitvežėliai! Mes su jumis, padedant namiškiams, greit viską sukrausime.
  – Sveikas, gaspadoriau, sveikas! Mes išvešim viską, iškratysim iki šapelio!... – suvaidino tikrą kraitvežį Kostas, nustebindamas net Kazimierą.
  O Domicėlė jau spėjo abiem vyrams prisegti po jurginų žiedą, atsivežtus iš namų. Išvažiuojant iš namų taip padaryti liepė senoji šeimininkė.
  Neužilgo guvūs uošvio berniokai spėriai sugabeno ir sukėlė į Kosto vežimą gyvulėlius, sukrovė paukščių narvelius su kudakuojančiais ir gagenančiais jų gyventojais; viską apkamšė, priraišiojo, padavė Domicėlei lesalus ir indus su vandeniu, kad įdienojus pagirdytų gyvąjį kraitį, neieškant pakelėse griovių su nešvariu vandeniu.
  „Kas viską taip gražiai supakavo: Agnė ar jos tėvas, “ – suka galva Kazimieras.
  Pamatęs prie ratinės tvarkingai pakrautą ir apraišiotą vežimą su Agnės baldais, suprato, kad vis tik čia tėvo nuopelnas.
  Ir tas stebuklingai tvarkomas ūkis taip pat tėvo rūpestis; ir duktė Agnė jo auginta, bet ne prie ūkio darbų, o motinos salone. Ir kaip ji pritaps prie jo vargingo ūkio, palyginus su jos tėvo namais?
  „O juk neatbėgo pažiūrėti, kaip jos kraitį tvarko, savo mylimus gyvulius išlydėti, “ – paniuro Kazimieras.
  Tik vėliau iš jos pačios sužinojo, kad motina neleido. „Kaip tave pristatys saviškiams, jeigu tu jam dar ne žmona? O jaunajai prieš šliūbą lakstyti patvartėmis – tai jau žemiau pajuokos!... “ – karščiavosi motina.
  Kuomet Kazimieras išleidęs į kelią saviškius, užėjo į saloną, moterys sutiko jį gana santūriai. Pasisveikinęs su uošviene, pabučiavo jai ranką, o priėjęs prie Agnės vėl stabtelėjo, kaip aną kartą, ir prisiminė: „Bučiuotis galima, kuomet kunigas pasakys“
  Agnė, atspėjusi jo mintis, pasakė:
  – Tu mane bučiuosi, kai kunigas pasakys, o aš galiu ir dabar, – pakštelėjo lūpomis Kazimierui į žandą.
  – Pakol moterys puošis ir susikraus viską kelionei, žentelis numigsi bent kiek. O tai važiuoti tuoktis nevalgius ir per naktį nemiegojus – per didelė pakūta, - ir kone per jėgą nutempė Kazimierą į priešinę ir paguldė ant kanapos.
  „Tikrai tas mano uošvis supratingas žmogus, – pagalvojo ir nugrimzdo į užmaršties būseną. Bet kaip čia dabar yra, kad jis dar vaikas ir žardienoje kumeliuką gaudo ir niekaip negali pagauti...
  Pabudęs dairosi į nepažįstamas sienas ir lubos nematytos. Kur jis dabar randasi? Ar vis dar tebesapnuoja?
  Girdi, kur tai žmonės brazda, kalbasi, moteriškas balsas mini kumeliuką. Kumeliuką? Nejaugi jie pagavo mano kumeliuką?
  Na, ženteli, laikas jau ir mudviem ruoštis. Moterys jau viską surėdė kelionėn ir pačios išsicackijo, kaip tikros modistės.
  „Tai štai, kur aš buvau ir dabar tebeesu! “ – pradeda atsitokėti Kazimieras.
  – Lyg tai girdėjau ar sapnavau apie kumeliuką, – nedrąsiai užsiminė uošviui.
  – Agnė nori su savimi pasiimti savo kumeliuką, o motina sako, kad bus vargo su kumeliuku. Laukia, kaip tu nutarsi.
  – Imti imti – jis mus palinksmins kelionėje, – nudžiugo Kazimieras, suvokęs, jog taip greit pildosi jo sapnas.
  Kazimieras, pamatęs pasipuošusią savo jaunąją, net žado neteko: balta, visa balta. Balta nuotakos suknelė, baltos pirštinaitės, balti bateliai, ant galvos balta, smulkiai rantyta karūnėlė.
  „Kur aš tokią mačiau? – dingtelėjo jam. – Ogi jo seserikės, - prisiminė. – Lygiai taip buvo Agnės išpuoštos“
  Į Plungę barzdotas sargas pro vartus išleido tik dvi brikeles ir greit juos vėl uždarė ir užstangavo, tarsi būtų apgulties metas.
  Pirmajame vežimėlyje sėdėjo Daugiriai, o antrajame jaunieji, prisikrovę vežimaitį skrynių, pintinių ir prie galo, tarsi važiuotų į jomarką, kumelę su aplink spraigančiu kumeliuku. Mieste bandys su pasaitėliu prikabinti šalia motinos.
  Prie bažnyčios jau belaukiąs dėdė Mykolas su savo dukrelėmis, pasipuošusiomis nuotakų rūbais. Kai sustojo jos šalia Agnės, sunku atskirti, kuri tikra jaunoji, kurios pamergės.
  Kuomet toks mažas būrelis suėjo į milžinišką seną medinę bažnyčią, atrodė tarsi saujelė kviečių, pabertų tuščiame aruode.
  Prie altoriaus, už grotelių, jau belaukiąs pasiruošęs ceremonijai klebonas, geras Daugirių pažįstamas ir ramiais laikais dažnas jų svečias.
  Kuomet vestuvininkai sustojo priešais, klebonas pakraipė galvą ir paklausė:
  – Kaip čia yra? Trys nuotakos, o vienas jaunasis?
  – Čia mano pamergės, – pasiskubino paaiškinti išsigandusi Agnė.
  Klebonas nusišypsojęs palingavo galvą:
  – Pamergės yra, o pabrolių nežinomi keliai... Tai laikai atėjo...
  Išėjus iš bažnyčios, Agnės mama pasikvietė visus į arbatinę, kur prie dviejų sustumtų stalų jau buvo paruoštos atsisveikinimo su jaunavedžiais vaišės.
  Dėdė Mykalas, jaunavedžių paprašytas vadovauti stalui, pirmiausia visiems, neaplenkdamas ir jaunavedžių, pripylė taures ir taureles: moterims raudono vyno, vyrams„baltosios“, dukterims dažyto limonado.
  Tuomet, atsistojęs, savo ir „piršlelių“ vardu pasveikino jaunavedžius, palinkėjo jiems meilės, turtingo ir vaisingo gyvenimo! Apžvelgęs stalą, pasakė:
  – Mes dabar tarsi benamiai iš sudužusio laivo, prisiglaudę svetimoje pastogėje, bet neprarasdami vilties ir ryžto vėl rūmus pastatysime, kuriuose, jei ne mes, tai nors mūsų ainiai gyvens...
  O dabar pakelkim taures ir išgerkim, kad jaunavedžiams važiuojant namo kelias nedulkėtų!
  Neilgai vestuvininkai užsibuvo Maušienės arbatinėje, kur nuolat nosis kaišiojo kažkokie įtartini tipai ir šnairavo į neįprastą kompaniją.
  Ir ko ten besėdėti, jei Agnės motina po Mykolo prakalbos, apsipylusi ašaromis, taip ir nebešyptelėjo. Agnės tėvas, vis patampydamas žmonos rankovę, ragina nusiraminti, o ši vos žvilgteri į dukrą, vėl ir vėl pratrūksta!...
  Agnė laikosi sukandusi dantis, o Kazimieras iš viso nemoka pasakyti nė vieno raminančio žodžio
  „Tikras stuobrys, “ – nepiktai pagalvojo Agnė, o pati jau glosto mergikes, maišančias limonadą su ašaromis.
  Mykolas sutrikęs smerkia save: „Geriau būčiau liežuvį nusikandęs, negu papylęs žibalo ant karštų žarijų! “
  Visiems išeinant, prie Daugirio prišoko susirūpinusi arbatinės šeimininkė:
  - Ui, kas čia jums numirė?
  – Nieks nenumirė, Maušienėle, nieks.
  – Ui, kam čia verks visi?
  – Iš džiaugsmo verkia, ar nematai! – piktai numojo Daugiris ranka ir atkišo sutartus pinigus.
  Vėliau tarpusavyje žydeliai stebėjosi: nieko nevalgė, už viską apmokėjo ir iš džiaugsmo verkdami išėjo... Keisti tie lietuviai!..
  Visi susėdę į vežimus, kartu nuvažiavo per miestą, o toliau vieškeliu lydėjo jaunavedžius iki sankryžos nuo kurios atsišakoja kelias į Daugirių sodybos pusę, o kitas – tiesus veda į Kazimiero namus
  „O Viešpatie, kaip baisu važiuoti į nežinią, kuomet baltas keliukas taip vilioja namo“, - graudenasi Agnė, bet tyli, nes motina ir taip alpsta. Atsisveikinant vėl sukeltų „graudžius verksmus“.
  Pagalvojusi, kad gal amžinai palieka savo dar vaikiškų kojų sumintus takelius, nerūpestingos jaunystės godas, vos sulaiko ašaras, bet prisiminusi, kad ji nebepriklauso tėviškei, pasiduoda likimo valiai. „Kam graudinti tėvus, jeigu jau nieko nepakeisi“
  Argi ji norėtų keisti dabartinę savo laimę į senmergės dalią? Baisu prisiminti, kokioje neviltyje ji buvo įklimpusi!...
  Ana, jau sankryža, kur kelias į tavo namus, Agnele – kryptelėjo galva Kazimieras.
  - Ne ne – ta sankryža ne į mano namus, o į mudviejų naują gyvenimą, – tvirtai nusprendė Agnė.
  Atsisveikinant ant vieškelio, tėvas kalbėjo:
  – Atleisk, dukrele, kad nelydim tavęs į būsimus namus. Paaiškės mūsų likimas, būtinai atvažiuosime aplankyti.
  Prišokusi motina vėl puolė prie dukros nesąmoningai kartodama:
  – Neleisiu neleisiu vienos...
  – Aš jau neviena, mama, štai mano globėjas, – pamojo Kazimierui.
  Šis prišokęs plačiu glėbiu apkabino Agnės tėvus ir pasakė:
  – Neliūdėkit, Tėveliai, dabar aš ją vieną išsivežu, o po kurio laiko atvažiuosime pas jus su būriu anūkų. Ji bus mano namų karaliene, - dar pridūrė, sumišęs nuo savo gražbylystės.
  - Duok Dieve, duok Dieve! – šyptelėjo motina pro sutinusius akių vokus, vis dar laikydama dukrą už rankos.
  Nutaikę momentą, kuomet motina grabaliojosi nosinaitės, abu jaunavedžiai, atšokę nuo tėvų, greit atsisveikino su Mykolo šeima ir sušoko į brikelį.
  Jau važiuodami, atsigręžę pamojuoti pasiliekantiems, mato stovi panarinęs galvą kumeliukas ir nejuda iš vietos. Kazimieras net arklį pristabdė nustebęs. Agnė pašaukė:
  – Kuzia, kuzia, kuzia!...
  Šis tik maktelėjo galvą, apsigręžęs paspyrė dulkių sūkurį ir, kilstelėjęs uodegėlę, šuoliais pasivijo savo motiną.
  – Matyt mergaitės jį viliojo, bet mes jam svarbiau, – džiūgauja Agnė.
  – Ne mes, o kumelė. Juk jis dar žinduklis tebėra, – atvėsino Agnę Kazimieras.
  Agnė skersa akim metė žvilgsnį į savo vyrą. „Be jokios fantazijos“, – pagalvojo ir garsiai pasakė:
  – Juk ir kumelė mūsų ir jos vaikas mūsų...
  – Taip, Agnele, mes dabar turtingi, bet gyvenant daug dar ko reikės.
  – Ko trūks, mes savo darbu įsigysim, – tarstelėjo jaunoji žmona ir sutrikusi nutilo: juk ji nėra aguonos grūdo savo rankomis uždirbusi; visus turtus sukrovė tėvų tarnai, darbininkai...
  Kurį laiką važiavo tylėdami, kiekvienas savaip pergyvendami atsisveikinimo sukrėtimą.
  – Man neišeina iš galvos – kur tas dėdė Mykolas prisigraibė tų graudulingų kalbų, kuriomis sugadino paskutinį su tavo tėvais pasisėdėjimą?
  – Ne jis sugadino, o mano mama dėl savo nesusitvardymo, – šokosi Agnė. – Matytum, ką jis piršliaudamas per vestuves išdarinėja su savo kalbomis: sukelia peštynes ir sutaiko mušeikas, juokina visus iki nukritimo ir pravirkdo per daug įsilinksminusius... Bent pats man taip girdavosi. Ir kiti tą patį apie jį šneka. O tų posakių, išsireiškimų, papročių tvarkos, aš pati, jo prašymu, iš etnografijos knygų esu jam storą sąsiuvinį prirašiusi.
  – Tai ir pati galėtum piršliauti?
  – Ne, ką tu! Tam reikia talento. Jeigu ne tavo dėdė ir mudu tikriausiai būtume likę nepažįstami, – susimąstė Kazimiero žmona.
  – Taip, tikrai. Aš būčiau nukaršęs neženotas, – sutiko Agnės vyras.
  – Ar aklos tos jūsų mergos, kad tavęs neprigriebė, – šaiposi Agnė.
  – Aš jų nestvarsčiau, o kai apsidairiau, jos visos jau ištekėjusios beesančios. Jų vaikai mane dėde vadina.
  – Dėde, – kreipiasi Agnė. – Nieko sau dėdulis, - juokiasi.
  – O kodėl tavo motina taip sielvartingai išlydėjo tave?
  – Todėl, kad numano, jog daugiau gal nepasimatysime. Netyčia yra prasitarusi, jog ruošiasi parduoti ūkį ir grįžti į Prūsiją pas savuosius. Ten esą ir mano brolis jų laukiąs.
  – O tavęs nekvietė ten vykti?
  – Brolis šaipėsi: jeigu aš noriu būti jo vaikų aukle, turiu išmokti tris svetimas kalbas: vokiečių, prancūzų ir rusų. Dabar nuvykusi tik prasta tarnaite būčiau, – karčiai iš savęs tyčiojosi Agnė.
  – Bet parduoti tokį ūkį?!
  – Nebijok! – piktai šyptelėjo Agnė. – Ten brolis dar geresnį įsitaisys. Čia gali bet kas mūsų žmogui sudaryti bylą ir atimti, o ten įstatymai tvirti. Ir maištų niekas nekelia, visi patenkinti. Bet aš ten nenoriu. Noriu gyventi Lietuvoje, ir kad mano vaikai kalbėtų lietuviškai, – užbaigė Agnė.
  Kazimieras žmonos veide pamatė tokį ryžtą, kad, rodos, ištaškytų visus caro ir Kaizerio valdininkus.
  – O tavo... kas nors iš tavo giminių sutiks mus? - susirūpino Agnė.
  – Kam, jei be vestuvių tuokiamės? Mus sutiks tik mama ir mūsų šeimyna.
  Agnė net pašoko iš džiaugsmo.
  – Tai gerai, vyreli, kad mes tik saviškiai būsime! Aš tavo šeimyną jau mačiau per langą.
  – Tai kodėl neatbėgai išleisti savo kraičio?
  – Mama neleido. Sakė, sutuoktuvių rytą jaunoji nelaksto po diendaržius.
  – Protinga tavo mama, – pagyrė Kazimieras.
    – O dabar, žmonele, trauk saldainius iš po sėdynės. Matai, kas ten prie vartų darosi? Matyt, kraitvežiai išplepėjo.
  O prie vartų būrys vaikų ir tarpvartyje ištemtos vadžios, apkarstytos žolynais.
  Kazimieras, privažiavęs prie vartų, sustojo ir šūktelėjo:
  – Nu, bimbalai, kuris iš jūsų čia viršininkas? Vyriausiasis, prieik ir paimk išpirką.
  Vaikai pradėjo vienas kitą kumščiuoti, stumdydamiesi į priekį.
  – Tik nepulkit visi iš karto, o tai iškratysite ir suminsite į dulkes saldainius, – perspėjo Kazimieras.
  Pagaliau, išsiskyręs iš būrio, vienas išstypėlis, priėjo prie brikelės, nusivožė didžiulę sulamdytą kepurę ir atkišo ją Agnei. Ši greit pripildė kepurę saldainių, sausainių ir dar kažkokių cackų, kokių ir Kazimieras nebuvo matęs.
  Kai tik vaikėzas atsitraukė nuo brikelės, vaikai puolė prie jo, vos neperversdami dalintojo. Ant kelio liko numestas tariamas vainikas ir atdari iki galo vartai.
  – Vartus užkelkite, padaužos, vartus! – šūktelėjo Kazimieras, važiuodamas per sutryptą vainiką. – Dar gyvulius suleis į mano žemę, besidalindami grobį, – lyg ir supyko jis.
  – Tai mes jau namie? Ten tavo dvaras? – pasimetęs Agnės žvilgsnis.
  – Mūsų, žmonele, ūkis, mūsų. Jis ne toks ištaigingas, kaip tavo tėvų, bet jis tik mūsų; paskui mūsų vaikų, proanūkių...
  – Ocho, kaip toli numatai, – stebisi jaunoji žmona, žvelgdama į didžiulę sodybą su daug trobesių, atvirą iš visų pusių keleiviui ir net plėšikui...
  – Ar padūko! Parvažiavę spėjo bromus pastatyti! – stebisi patenkintas Kazimieras, kad namiškiai taip gražiai juos sutinka.
  – O kaip man dabar elgtis? – išgąstingas, pagalbos prašantis Agnės žvilgsnis.
  – Ech, Agnele, apsieisime be knyginių ceremonijų: paragausime duonos su druska ir padėsime ant stalelio dovanas. O ten matysim, ką toliau daryti...
  – Ten tiek daug žmonių, kas jie?
  – Visi savi: vidury mama, šalia jos Elena – vyriausioji merga, kitoje pusėje Domicėlė – pusmergė, kurią jau matei; toliau stovi mūsų bernas Kostas ir pusbernis Adis, kuriuos taip pat šį rytą regėjai savo namuose; ten toliau, su botagu rankoje mūsų piemenukas –Kaziukas, matyt, atbėgęs nuo bandos.
  Pakol jaunavedžiai ropštėsi iš brikelės, smalsus kumeliukas jau prie bromo karpo ausimis, žiūrėdamas į nepažįstamus žmones, sukeldamas visiems linksmą šypseną.
  Jaunavedžiams artėjant prie bromo, į priekį su padėkliuku rankose iššoko Elena ir linktelėjusi prabilo:
  – Su duona ir druska sutinkam ilgai lauktus ir išsvajotus jaunavedžius! Savo laimei ir visų mūsų džiaugsmui vesk, gaspadoriau, savo jaunąją žmonelę į tėvų namus, kur jai paklotas šiurkštus patalėlis ir padėtos klumpės bristi purvynėlį.
  Kazimieras, atgnybęs mažą duonos gabalėlį ir pasūdęs į rupią druską, kokią Agnės motina drausdavo dėti ant stalo, padavė savo žmonai; pats sau atsilaužęs ir pasūdęs į druską didesnį gabalą duonos, ją kramtydamas, nuvedė Agnę prie savo motinos ir pasakė:
  – Štai, mama, atvežiau tau martelę, kurios tu taip laukei ir barei mane, kad delsiu.
  – Tai ačiū, sūneli, tai ačiū, vaikeli!... – dėkoja sūnui, apkabindama ir bučiuodama Agnę. – Kokią gražią atvežei martelę, kokią puikią ir iš gerų namų gavai žmonelę! – rypuoja Kazimiero motina iš džiaugsmo tai ašaras braukdama, tai juokdamasi...
  Agnė, ką tik ištrūkusi iš motinos glėbio ir patekusi į anytos, nori susigaudyti, kurios iš jų žodžiai nuoširdesni. Savo motinai užsibuvusi duktė jau buvo tapusi našta, trukdanti tėvams tvarkyti reikalus, o anyta gal vaidina pagal papročių tradicijas? Bet ašaros?... O juk artistai įsijautę taip pat verkia... ir dar gailiau, negu tikrovėje, nesiliauja dvejojusi Agnė.
  Motina apkabinusi Agnę nusivedė į trobą, o Kazimieras atidavė Elenai lauktuves ir pasakė:
  – Padalink visiems. Ačiū už tokią gražią prakalbą ir visiems nuo mūsų padėkok už bromą.
  Pats sėdo į brikelį ir nuvažiavo į žardieną prie pastoginės. Ten apžiūrės ir sudėlios į vietas dieną parvežtą žmonos kraitį, pasirūpins pargabentais gyvuliais ir paukščiais. Juk negalima iš kart suleisti su savais: susibadys ir užsikapos...
  Skrynią ir pintines iš vežimėlio Kostas nunešė su Adžiu šeimininkėms į trobą.
  Kazimieras žino, kad motina ruošia šeimynai vaišes, o ten sukrautos uošvienės gėrybės.
  – Savi namiškiai arčiau kokiai bėdai ištikus, negu toli esantys giminės ar kaimynai, užsiėmę savais reikalais, – teisingai protauja motina.
  Agnė, eidama į trobą, per aukštą slenkstį kniubtelėjo, lyg krisdama į duobę ir, atsistojusi ant plūktinės aslos, pagalvojo: „Gerai, kad tėvai nelydėjo. Motina nuo pirmo žingsnio būtų puolusi isterijon! “
  Nors pats vidurvasaris, kambaryje tvyrojo prieblanda ir drėgno molio kvapas, sumišęs su kažkokiu raugu ir pamazgų tvaiku.
  Du nedideli langai šiaurinėje pusėje niekad nematę saulės, iki pusės užtemdyti šiaudinės pastogės šešėlio, nedaug duoda šviesos; galinis, iš rytų pusės langas užtemdytas palangėje sulapojusios obels.
  – Atsidarei langą ir skink obuolius, – didžiuojasi anyta.
  Palei šiaurinę sieną, veik du trečdalius kambario ilgio, užima didelis uosinis stalas, o iš visų pusių pristatyti uosiniai suolai.
  Tai šeimininkų pasididžiavimas. Tuos baldus padirbino dar Kazimiero tėvas, prieš keliantis į perstatytą trobą.
  Kiek gadina prastosios trobos vaizdą suklypusi lova, stovinti prie gerosios trobos sienos, priešais tokį brangų stalą; virš lovos ištiesta kartelė drabužiams, į kuriuos nakčiai sulenda ilsėtis musės.
  „Toje vietoje pastatysiu kanapą ir prie jos patiesiu takelį“ – sumetė savyje Agnė, bet anytai pakol kas nesako.
  Prie tos pačios šiaurinės sienos, tarp stalo ir prastosios priemenės durų, įgrūstas platus, medinis suolas, ant kurio visas kaimiškos virtuvės turtas. Čia stovi ir mediniai kibirai su vandeniu, ir medinės melžtuvės, sudėtos čia pat po ranka raugintos daržovės ir įvairūs virtuvės rakandai. Po suolu... po suolu geriau niekam nerodyti.
  Dešinėje pusėje nuo priemenės durų, prie kamino sienos, sumūryta iš nedegtų plytų didžiulė keturių skylių viryklė, pajungta į sienelę, kuri šildo ir gerąją trobą.
  Prastoje troboje, prie šiltos sienelės stovi karšinčių suolas, ant kurio žiemą visi veržiasi pasėdėti; ant murelio, pakol nėra mažų vaikų, šildosi tik katinai.
  Tarp priemenės durų ir viryklės, ant sienos pritvirtinta nuo laiko pajuodusi indauja. Joje sudėti moliniai indai, graduotos stiklinės ir stovi ropinė su valerijonų antpilu; pailgame jos skyriuje palaidai suversti mediniai šaukštai, samčiai ir menturiai; po indauja kabo keptuvė ir visad randasi ražinė šluota.
  Apyvakaryj, kai jau buvo parginti galvijai ir pamelžtos karvės, apeiti kiti namų apyvokos darbai, visi susirinko į trobą. Sveikindami jaunavedžius, Elena su Kostu Kazimierui užkabino ant kaklo didžiulį ąžuolų lapų vainiką, o Agnei įteikė jurginų žiedų ir žemčiūgų puokštę.
  Ant stalo jau sukrauta viskas, ką pagamino motina, laukdama jaunavedžių, ir daug kas iš Agnės pintinių, ką įdavė lauktuvėms jos motina.
  Šeimininkas uždegė palubėje kabančią cilindrinę lempą ir pakvietė visus sėstis į savo vietas.
  Kazimieras su savo jaunąja žmona susėdo vainikais išpuoštoje galustalėje, o prie jo kairės įsitaisė motina, negalinti atitraukti akių nuo savo martelės.
  Kuomet užstalėje šeimyna užėmė savo vietas ir nutilo šurmulys, Kazimieras mato, kad visi kažko laukia.
  – Pasakyk kalbą, padėkok... – kumštelėjo į pašonę motina.
  Kazimieras iškart lyg ir pasimetė, bet, apžvelgęs stalą, suprato, kad čia ne kokie ponai, o visi savi, todėl drąsiai atsistojo ir išdrožė:
  Savo ir žmonos vardu dėkojame už tokį gražų sutikimą, už sveikinimus ir tuos vainikus, kurie visad primins mums jūsų nuoširdumą!... – pasižiūrėjęs į motiną, dar pridūrė: - Pasamdyti liokajai neatvyko, matyt, važiuodami paklydo, todėl prašom kibti į vaišes be jokių raginimų ir patarnavimų iš šalies!
  Agnė, matydama, kad nieks nežino, kaip pritarti kalbai, pati pradėjo ploti, o visi kiti, pritardami, sukėlė tikrą audrą.
  Kazimieras pavedęs Kostui pilstyti alų, pats paleido ratu Agnės atsivežtą butelį.
  – Paragaukite jaunosios šeimininkės užsienietiško gėrimo, – kiek patylėjęs, perspėjo: – Jis skanus, bet trenkia į galvą kaip žaibas!
  Kuomet draugiškai sušurmuliavo stalas, Agnė dar kartą pagalvojo: „Gerai, kad tėvai jos nelydėjo. Jie nebūtų pritarę tokiai puotai!...


                                                              XVIII

  Atėjusi į Sodaičinę Agnė galvojo: „Jeigu anyta tokio amžiaus viena apeina namų ruošą, tai ką mudvi dvi veiksime? “
  Lyg atspėjusi marčios mintis, anyta, dabar vadinama mamunėle, tarp kitko pasakė:
  – Kai mudvi būsime dviese, imsimės audimo. Aš jau kelinti metai mažai beaudžiau. Sudėvėjo samdiniai apatinius ir viršutinius rūbus; reikia į lovas paklodžių, drobulių, apklotų, dvilinkių įpilų – viskas išdūlėję, kad net skalbti baisu!...
  – O Elena su Domicele ar nemoka austi, verpti? – išsprūdo Agnei.
  – Moka, kur nemokės! Žiemą visos plušame, bet jos nuo pavasario daugiau lauke – namuose mažai pasirodo. Nukasus bulves ir nurovus daržus, jau prasideda kūlės, linaminės – jos daugiau po jaują darbuojasi, o namie tik prišokdamos padeda karves pamelžti.
  – O Viešpatie! Tai kada jums pailsėti senatvėje? Juk taip ir galą galima gauti, o darbai vis tiek liks neužbaigti! – išsigąsta Agnė.
  – Kai žmogus dirbdamas Viešpačiui dūšią atiduos, jo darbus užbaigs palikuonys. Jeigu žmogus latraudamas galą gaus, to paties ir jo vaikai susilauks, nes jų atžalos išleistos ant supuvusių šaknų.
  – Iš kur, mamunėle, tokių baisybių prisigalvojai?
  – Ne aš, vaikeli, prisigalvojau, ne aš. Pernai per rekolekcijas vienuolis, daužydamas kumščiu amboną, taip gąsdino girtuoklius.
  – O man, mamunėle, neteko nė verpti, nė austi, - sunerimo Agnė.
  – Kaip tau, Agnele, teks, jei tavo mama tuo neužsiima. Aš irgi nemokėjau nei verpti, nei austi, kai atėjau į šituos namus. Dabar audžiu milus, pusmarškonius, plonas drobes ir pašukinius – ką tik nori išausiu. Ir tave, martele, išmokysiu visko, ko pati moku. Mudvi prisiausim ir trinyčių, ir šešenyčių, ir aštuonyčių. O kai prigausim laiko, ir raštuotų pabandysim. Visko išmoksi, jei tik noro turėsi.
  – Noro man, mamunėle, nepritrūks, kad tik sugebėčiau, - nuogąstauja Agnė.
  – Visas savo piemenaites ir pusmerges išmokiau. Pirma pasodinu prie marškonių, o kai įpranta spardyti nytis ir mėtyti šaudyklę, duodu austi ir sudėtingą audinį. O pati, būdama mokytesnė, greit ir mane pralenksi, - džiaugėsi anyta.
  – Mano namiškiai rengėsi pirktinės medžiagos apdarais, o samdiniams aprengti akmistrinė samdė audėjas ir siuvėjus, -–nenoriai prasitarė marti.
  – Gerai ir pirktinės medžiagos, kai yra pinigų. Bet ūkyje darbiniams drabužiams nepripirksi. Pati sau ir vaikams turtingesnė ūkininkė nusiperka. Ir samdiniai sau išeiginius siūdinasi iš pirktinės medžiagos, norėdami pasipuikuoti, bet dažniausiai susideri ir naminio audeklo nuosaviems drabužiams.
  – O tavo vyras, Agnele, šaiposi, kad pirktinė medžiaga tik įkapėms tinka, nes esą susibezdėjus gali kelnės perplyšti, – juokiasi mamunėlė.
  Agnė su savo anyta labai gerai sutaria: jokios veidmainystės ar paslapčių tarp jų nebėra, todėl lengva gyvent.
  Agnei ir plūktinė asla pradėjo patikti: prinešė purvo, pašlavei ir vėl blizga kaip plikas pakaušis. Kas išgramdytų kasdien medines grindis, kai per dienas šimtai sykių jas mindo ir purvinos naginės, ir mėšlinos klumpės; per speigus ką tik atsivestus ėriukus atneša, ir avelę atveda į šiltą trobą. Po tokių įnamių reikėtų medines grindis lupti lauk, o dabar, pabarstai smėliu, pašlavinėji ir asla vėl – kaip buvusi...
  Kai Agnė vos ne per stebuklą tapo ūkininke, dabar suprato, jog daugiau stebuklų nebus. Jei reikia ne perversmus čia daryti, o pačiai pritapti prie šimtmečius susiklosčiusių tradicijų. O tam reikia išmokti visus namų ruošos darbus; virti ne ponų stalui, kaip mokė toje mokykloje, o visai šeimynai, su kuriais valgys jos vyras, anyta, ji pati ir... būsimi vaikai. Visi – ir niekam jokių išimčių!...
  Nuo šeimynos niekur nepasislėpsi: visi kartu prie darbo, ir kartu prie stalo. Pas ūkininkus ponų nėra, o tik šeimyna ir šeimininkai.
„Čia šeimyna, kaip gausi šeima“, – stebisi Agnė, niekaip nesuvokdama, kodėl jos tėvai taip bijo samdinių... Niekuo nepasitiki...
  Visi žino jaunąją šeimininkę atėjusią iš turtingų namų į paprasto kaimiečio buitį, kur nuo aušros iki sutemų tenka bristi purvą, dirbti vis tuos pačius įkyrius darbus. Gyvuliai ir tie aptarnaujami lyg kokie ponai: šeri, girdai, kreiki, valai; ko nors nesuspėjai paduoti, mykia, bliauna, baubia, žviegia; jiems nerūpi, kad Agnė beskubėdama klumpę pametė purvynę, o dabar basa koja grabalioja po srutyną.
  Jos motina, pamačiusi tokį vaizdą, nualptų, o čia, Adis, kapodamas virbus, tik šiepiasi, kaip velnias prieš žaibus ir nepuola padėti.
  Ir savo vyrą Agnė susitinka tik lovoje. Vienu kitu žodeliu gali persimesti ar pasiguodžiodama trumpai pasiglamonėti, pakol šis, nuvargęs per dieną, greitai užsnūsta.
  Kamaroje, kur jaunieji šeimininkai nutarė miegoti iki žiemos, gerai girdėti nakties garsai: nuo vakaro kūdroje pašėlusiai kvarkia varlės, toli kažkur paklydusi daina ir naktigonių šūkaliojimas; naktį tyla pasiglemžia garsus, ir Agnė pradeda klajoti savo vaikystės saulėtom pievom, su dvynukėmis pina vainikus... Ir staiga – šaižus klyksmas! Vos neišmetęs Agnę iš lovos. Tai pelėda prie svirno kleve kelintą naktį gąsdina peles aruode ir šiurpina mergas kamaroje.
  „Matyt netoli lizdą turi tas klaikus, bet naudingas paukštis“, - pagalvojo vėl migdama šeimininkė; jai už vyro plačios nugaros nieks nebaisu.
  – Ko tu, vyreli, vis toks susirūpinęs, vis dūsauji kažko? – dar prieš Onines vieną vakarą užklausė Agnė. – Ar per daug prisivargini darbe, ar turi kitą kokį rūpestį?
  – Darbas manęs dar nepriveikia, o rūpestį turiu, apie kurį ir pasakyti nežinau kaip.
  – Gali nesakyti. Ir rūpintis nustok, – nustebino Kazimierą žmona. – Man viską papasakojo mama.
  – Mama, apie ką?
  – Na, apie tavo, tai yra apie mūsų skolas.
  – O jergau! Juk tu dabar mane apgaviku skaitai?!
  – Kaip tu gali būti apgaviku, jeigu aš tavęs nieko neklausiau ir tu man nieko
nepasakojai? – nuramino Agnė vyrą. – Jeigu būtum pradėjęs tikinti, jog be skolų taip atkūrei ūkį, būčiau pagalvojusi, kad po tiltu patykojai ką, ar banką apiplėšei, - pajuokavo Agnė.
  – Man tos skolos, Agnele, tikra karonė. Jas užtraukė mano tėvas, bet tik gero norėdamas savo vaikams. Pats padėjo sveikatą prie trobesių atstatymo, gal ir į kapus be laiko nuėjo, - susigraudino Kazimieras.
  - Jeigu atiduotume visus tavo pinigus, dar gyvulių parduotume, turimą antro trobos galo įrengimui ir svirno atstatymui medieną, panašiai ir sukrapštytumėm banko skolą. Bet ką pasakytų seserys, neatgavusios savų pasogų? - pasiskundė vyras Agnei.
  – Jeigu tau reikia mano patarimo, vyreli, tuoj pat atsiskaityk su seserimis. Ar galima šitaip gyventi, kai senelė negali savo anūkų aplankyti?! – piktinosi Agnė. – O kitus reikalus tvarkyk savo nuožiūra. Su laiku gal ir kitas skolas išmokėsime, – visai nuramino vyrą.
  – Ačiū, žmonele, ačiū, brangioji! Nuritai tu man akmenį nuo širdies... Gal to sunkumo teks ir mūsų vaikams, bent jau ne man vienam jį temti...
  Sutarė, kad dukroms pasogas nuveš pati motina, kuri galės ir pabūti pas jas, pasidžiaugti anūkais.
  Per savaitę prieš išvykimą abi su marčia aptarė jai paliekamus namų ruošos reikalus ir, svarbiausia, - šeimynos maitinimo rūpesčius. Motina, kaip turtinga uošvienė ir dosni senelė, prisikepė, prisiruošė visiems lauktuvių, Kazimieras svainiams įdavė po buteliuką iš likučių, o Agnė svainėms parinko dovanų iš savo kraitinės skrynios.
  Išvykimo rytą Kazimieras pakinkė bėriuką į išeiginę brikelę, ir paprašė Kostą saugiai nuvežti motiną pas gimines.
  – Ne tuščiomis motina važiuos, o pakelėse dar šlaistosi visokių žmonių. Gal tau po sėdynę pakišti titnaginį muškietą?
  – Nejuokink svieto, šeimininke! Po maišto su pikštelėtu nepagąsdinsi, o žandarams pakračius, gali ir nemalonumų apturėti. Aš turiu patikimesnį ginklą – įsidėsiu dvinagę su ilgu kotu. Tiks ir šėkui įsimesti, ir per arti priėjusiam smarkautojui nuvyti.
  – Teisingai rukuoji, Kosteli! – apsidžiaugė Kazimieras.
  Išleidusi mamunėlę, Agnė pirmą kartą troboj pasijuto tikra šeimininke.
  Praėjo tie laikai, kai šeimyna patykomis stebėjo, ar neužsiverkusi jaunoji šeimininkė. Visi matė, kaip ji, į tvorą ramstydamasi, mokėsi vaikščioti su klumpėmis, kaip jai sunku tampyti net tuščius medinius kibirus. Pilnus kibirus senoji liepia dviese su Domicele nešti, bet pusmergė čiupt ir nulakina viena pati. Siauras takas dviem eiti, pasiteisina senajai.
  Dabar Agnei juokas ima prisiminus, kaip Elena mokė sudrausminti kiaules. Atneša ėdalą, o kiaulės apgulusios lovį, o kitos net į lovį sulipusios. Elenai to tik ir reikia – ji rykšte, kad ims jas čaižyti per knysles, per ausis, pakol visos atšoka nuo geldos ir sustoja rykšte nepasiekiamame atstume. Tuomet Elena subarškina kibirą – tos vėl prie lovio – ir vėl gauna su rykšte. Taip Elena kartoja tą „auklėjimą“ pakol kiaulės, subarškinus kibirą, prie lovio nebepuola, o stovi kaip apdujusios ir tik knysles tiesia į lovio pusę. „Juk tai žiauru“, – tuomet pasakė Agnė. „O pilti jovalą ant galvų, kad jos paskui badu pastiptų, ar nėra dar blogiau? “ – sugėdino šeimininkę supykusi Elena.
  O kad kiaulės jovalinėtom galvom, jau ir senoji buvo pastebėjusi, bet gėdinosi barti martelę. Dabar tokio sugėdinimo Agnė užsipuolė vyrą:
  – Tučtuojau padaryk man vartomus lovius, į kuriuos jovalas supilamas per angą išorėje, o ne iš viršaus kiaulėms ant galvų.
  – Tai tau! – nustebo Kazimieras. – O kodėl iki šiol buvo gerai: ir moterys nieko nesakė, ir kiaulės nepyko?
  – Nueik ir pažiūrėk, kuomet Elena šeria kiaules. Ne tik kiaulės, bet ir pats gali gauti su rykšte.
  – Už ką aš?
  – Už tą, kad sugebėjai naujus tvartus pastatyti, o pritrūko išminties tinkamai lovius įrengti. Ar tas pašaras eina į kūną, jei prieš šeriant gyvulys mušamas?
  Pirmą kartą Kazimieras pamatė supykusią žmoną, ir su tokiu atkaklumu ginančią savo nuomonę, kad tuoj pat ryte, pasiėmęs pusbernį, pertvarkė gardą taip, kad net Agnė nustebo. Įėjai į tvartą ir be jokio vargo supylei ėdalą į prakištą išorėn geldą, o nori išvalyti lovį, pakėlei viršuje įspraustą lentelę ir darbuokis, kaip ant dirvono.
  Tai buvo pirmoji Agnės pergalė, kurios nauda neginčitina. Ir Kazimieras prasitarė:
  – Seniai taip reikėjo padaryti, bet niekas nepasakė.
  Agnė su baime laukė savarankiško duonos kepimo. Mamunėlė ne kartą jai sakė:
  – Persūdei viralą, ar nepasūdei – maža bėda: suvalgė ir pamiršo. Iškepei prastą duoną – tave gyvą suės! Be raugo ar susmegusi duona šeimyną išvaiko: kas norės tarnauti pas tokią gaspadinę, kuri nemoka duonos kepti.
  Agnė, prieš užraugdama tešlą ir meldėsi, ir apžadus davė, ir pas kaimynę Jurginienę norėjo bėgti patarimo, bet pabijojusi apkalbų, pati viena ėmėsi.
  Ir ką tu pasakysi: duonelė pasisekė, kaip niekad gera.
  Dabar Agnė nieko nebijo, nors girdėjo, kad ir įgudusiai šeimininkei vieną kartą pasiseka, o kitą sykį, kad ir ašaromis vilgysi plutelę – pasmerkimo neišvengsi.
  Baigiasi vasara. O dukros vis dar nepaleidžia namo motinos. Ir žentai, atgavę savo žmonų dalis, šilkiniais pasidarė. O anūkams tiek ir tereikia tos senelės – svarbu, kad dovanų atvežė. Jeigu juos ta senelė būtų nuo lopšio auginusi, gal ir kitaip būtų...
  Žentai buvo nulėkę savo ir žmonų vardu atsiprašyti Kazimiero, susipažinti su jo žmona.
  – Ko juda čia dabar atsiprašinėjate, aš judviejų vietoje taip pat ar dar blogiau būčiau pasielgęs.
  Parvažiavę, uošvienei labai išgyrė jos marčią, ir pranešė, sužinoję, kad ji jau laukiasi.
  – Namo! Tuoj pat namo, - šoko rengtis senolė, net dukras nustebindama savo džiugia permaina, kai jai pranešė apie marčią.
  „Ir ko aš čia, kvailė, užsibuvau, lyg savų namų neturėčiau! Ten mergos po daržines, po jaujas dinderį muša, o Agnė dar išsimėtys, betampydama sunkius kibirus! “ – negali sau atleisti mamunėlė, tik niekam apie tai nepasakoja.
  Jaunesniosios dukters vyras, parvežęs namo mamunėlę, nusistebėjo:
  – Nebuvau matęs, kad taip pultų viena kitai į glėbį – marti ir vyro motina, lyg šimtą metų nesimačiusios geriausios bičiulės, - pasakojo savo žmonai sugrįžęs vyras.
  – Nežinau, kuo ji pakerėjo mūsų motiną, kad ši taip didžiuojasi savo marčia: „Graži, mokyta, iš turtingo, vos ne dvaras, ūkio... “ Nors pati nei tame ūkyje buvo, nei jos tėvus matė.
  Žinoma, niekas to nesupras ir niekam nereikia žinoti, kad motina su sūnumi buvo ant bedugnės krašto. Jeigu ne martelė, gal motina jau ubagyne lauktų savo galo, o sūnaus... gal jo iš viso jau nebebūtų... ir tą būtų padariusios dukterys su savo vyrais...




                                                                XIX

  Besileidžiantis žemyn rūkas dar gaubia pievas ir žada kaitrią dieną. Sausros nualintose daržuose kėkso retos javų gubos ir gąsdina tuščiais aruodais.
  Kazimieras, užsimetęs ant peties brizgilus, eina parsivesti arklius, nakčiai raišiojamus podirvių lomelėse, kurios, nenuvalius dirvų, dar nenuganytos.
  Apluoke ir ganykloje žolė jau seniai kruvinai nugraužta ir nežinia, kada be lietaus atžels.
  Iš pakilesnės vietos Kazimieras mato: o stebuklas! Jo arklių nugaros plaukia virš rūko, o kojų nematyti; kylant saulei ir krintant miglai pasirodė ir arklų kojos, ir nutremta pieva.
  „Jei nesiliaus ta prakeikta sausra, kur guvulius reiks dėti? “- jau ne kartą puolą į neviltį Kazimieras. Kaimynai taip pat skundžiasi, kad išdžiuvo kūdros, nuseko šuliniai; guvuliams vandenį sunkia, kasinėdami duobes buvusiose pelkėse ir durpynuose.
  Sodaičių kūdras ištiko irgi toks pat likimas; vietoj vandens kūdras padengė storas dumblo sluoksnis su nugaišusiais jame karosais
  Tą dumblą Kazimieras su talka išvežė į pūdymą, o kūdrų dugnus išgramdė taip, kad liko tik kietas šlynas, susigulėjęs per daugelį metų ir saugojęs kūdrų vandenį nuo nutekėjimo į gruntą.
  -Kad prilytų reikia tvano, - atvėsino jį Kostas.
  Kaip visi nustebo, tarsi žydai išvydę Mozės stebuklą su vandeniu, kai iš po nakties pirmoje kūdroje atsirado iki pusės blauzdos vandens. Po dviejų savaičių abi kūdros prisipildė drungno, truputį drumzlino vandens, kuris tikrą džiaugsmą sukėlė šeimininkams, šeimynai ir žąsims.
  - Kas galėjo patikėti, kad per tokią sausrą tas nematomas upeliukas tiek vandens slėpė? – stebisi ir džiūgauja Kazimieras. – Per dvi savaites dvi kūdras pripildė, o per metus, per šimtą metų?! Jau ir suskaičiuoti tokios galybės nesiimu, - atlaidžiai šypsosi atgaivinto ūkio savininkas.
  Kuomet jis padirbino ir pastatė kieme tėvo atminimui kryžių, daug kas spėliojo, kad tai padėka Aukščiausiajam už stebuklingą upeliuką; tas kryžius iš kartos į kartą vis atnaujinamas, taip ir neišnyko iš tos sodybos, kaip ir ta išganinga vandens srovelė, palaikanti vienkiemio ir jo laukų gyvybę.
  Prabėgo giedros vasaros diena, niekam neįkyrėjo ir sausas ruduo. Po pirmųjų Advento dienų gerokai pašalo, o paskui gausiai užvertė puraus sniego ir paslėpė sausros padarinius.
  Senoji šeimininkė nė iš tolo neprileidžia Agnės prie sunkių kibirų tampymo, saugo nuo pasitempimo ką nors kilnojant, nors jos pačios niekas niekada nesaugojo, ir nieko jai neatsitiko.
  Artėjant Kalėdoms iškilo rūpesčiai su šeimynos samdymu. Elena po kiaulių „auklėjimo“ incidento taip ir neatgavo Agnės atviro nuoširdumo. Negana to ji matė kaip Elena atėjusi į tvartą spyriu verčia karvę atkelti nuo tešmens koją, tuo sunervindama gyvulį, dar nepradėjusį melžti. O kai ši nenoriai atleidžia pieną, Elena, pritrūkusi kantrybės, dunkst jai kumščiu į paslėpsnį – visai sugadindama melžimą.
  - Ne ne, Elenai tik jaujoje su spragilais švaistytis, o ne prie gyvulių darbuotis, kuriems kaip vaikams reikia švelnumo, - pasakė mamunėlė Agnei, jausdama kad tarp Agnės ir Elenos kažkas nutiko.
  O kas nutiko senajai netyčia prasitarė Domicelė, kuri kiaurai perprato Elenos būdą, bet skųsti jos nė nemanė. Tik pasakė, kad jaunajai šeimininkei nepatinka, kaip Elena elgiasi su gyvuliais.
  O senajai šeimininkei, pačiai buvusiai samdine, nė nederėjo klausinėti apie kitus samdinius.
  Kartą Elena užtikusi vieną Agnę jai pasakė:
  -Po Kalėdų aš iš jūsų išeisiu.
  -Gal tu, Elenėle, dėl manęs išeini? – sumišo Agnė
  -Ne ne šeimininke, aš jus tik geru minėsiu. Mudu su Kostu planavome abu išeiti, išsinuomoti žemės ir gyventi savarankiškai. Bet dabar jis persigalvojo, - Elena atgalia ranka piktai nubraukė skruostu riedančią ašarą ir pasišaipė:
  -Aš jam jau per sena. Mudu vienmečiai, o man jau dvidešimt antri metai eina.
  -Tai tu dar jauna. Man dvidešimt šešti eina ir tai ištekėjau, - ir Agnė pati susigėdo savo palyginimo.
  -Jūsų ženydba ir sumaišė jam protą! – užsirūstino Elena. – Sako aš ženisiuos, kai man bus tiek metų, kiek dabar šeimininkui. Per tą laiką užsidirbsiąs pinigų, nusipirksiąs trobelę ir žemės.
  -Tai jis ir tave kviečia tiek laukti?
  -Ne, jis manęs nekviečia, nes žino, kad po tiek metų aš būsiu kaip nudėvėta naginė.
  -O jis?
  -Jis bus kaip jūsų vyras – pačiame gražume.
  -Tai ką, Elenėle, mes turime daryti, jei Dievas mus kurdamas uždėjo moteriškumo terminą, po kurio mes nebegalime turėti vaikų? O vyrams tokio apribojimo neuždėjo, todėl jie ir mandravoja.
  -Tuo piktnaudžiaudami jie sau duobę kasa. Ar mažai porų, kai vyras susirietęs į ožio ragą vos kinkas pavelka, o šalia jo žmona stirna laigo ir šypsnius svetimiems vyrams svaido! – kerštingas Elenos iššūkis vyrams.
  - Man atrodo, kad moteris tekėjusi ar netekėjusi sendama turi gražėti, o ne nagine, kaip sakei, virsti. O vyrams tikrai nėra ko pavydėti: jų pajėgumą gamta žiauriau apribojo, negu moterų, todėl ir senatvės negalios ankščiau juos užklumpa, - pamąsčiusi Agnė dar pridėjo: - Tokie savimi pasitikintys naivuoliai dažnai tampa klastingų piemenių aukomis, kurioms ne vyras rūpi, o jo turtas ir padėtis.
  -Tai mano Kostui taip gali nutikti?
  -Visko žmogui gali būti; gali taip nutikti, kad tu jau būsi ištekėjusi už ūkininko, o jis pas tave ateis į kumečius prašytis, - šyptelėjo Agnė prajuokindama Eleną.
  Praėjo Kalėdos, atėjo Dievo Kūdikėlis, sukėlęs išgąstį karaliams, drebantiems dėl sosto patvarumo, suteikęs rūpestį ūkininkams, dėl naujos šeimos samdymo.
  „Argi Kalėdos tik laikini džiaugsmai ir žemiški rūpesčiai? “- galvoja mamunėlė stebėdama jaunavedžius abejingus religinėms apeigoms – „turbūt ir poterių eidami gulti nekalba? O ryte ar spėja bent persižegnoti? “ – tokių minčių kamuojama mamunėlė kartais ir užsnūsta bepoteriaudama.
  Kostas pasikinkęs kumelį į vienkinkes darbines šlajas dar prieš Kūčias išvežė savo pusbernio ir piemens uždarbius.
  Elena paprašė palaikyti šeimininkų jos daiktus ir uždarbį, pakol ji susiras vietą kur išsivežti.
  -Ar nepabarei Kosto, kad taip negarbingi pasielgė su Elena? – klausia Agnė vyro.
  -Sakiau jam. O jis man: „Tai ką šeimininkas patariate? Ženytis su ja ar pasilikti pas jus, tegu mūsų vaikai laksto kartu su jūsiškiais? “ Ką aš galėjau jam atsakyti? „Ženykitės ir keliaukite sau kur norite! “
  -Jis pasakė, kad pradėti gyvenimą savarankiškai abu neturintys jokių santaupų.
  -Gaila Elenos. Jeigu anas galas trobos būtų įrengtas, būtų galėję kumečiais pas mus būti – svarsto Agnė.
  -Ką tu Agnele? Kostas sakė, kad Elena tik savarankiškai ūkininkauti pageidauja.
  -Žinai vyreli, mes jų reikalų neišspręsime, nes ir savus dar nežinome kaip įveiksime...
  - Savi savais ir lieka, bet šeimyna privalom rūpintis, kaip vaikais.
  - Dar neturi vaikų, o jau šeimyną lygini prie jų.
  - Aš, Agnele, čia tėvo žodžius pakartojau netyčia.
  - Ir tavo mama sako, kad apiplyšusi šeimyna – gėda gaspadinei. Prie tokios ir tarnauti niekas nenori...
  - Į pusbernius vietoj Adžiaus paimsime Kaziuką. Padirbėjęs porą metų pusberniu, žada eiti kalvystės mokytis. Turėsime savo kalvį.
  O į piemenėles atsivešiu Vaičiulių Kotrelę. Ji vis atbėgdavo pažaisti pas krikštatėvių dvynukes ir nugąstaudavo, kad greit ją išvarys tarnauti. Paganys porą metelių ir paimsime į pusmerges, o ten ir mergą būsiu pati užsiauginusi, - svajoja Agnė.
  - O iš kur dabar pusmergę paimsi? – rūpinasi Kazimieras.
  - Mamunėlė jau kaip ir sutarė su buvusia Bučinskių piemenėle Ancike. Juk esi matęs: atsivarydavo prie mūsų tvoros gyvulius ir šaukodavosi per tvorą su mūsų Kaziu.
  - Tai ką? – Vėl meilės su nusivilimais!
  - Pratinkis, būsimas tėveli, pratinkis. Juk pats sakei, kad šeimyna ir vaikais reik vienodai rūpintis, - šypsosi Agnė. – Domicelė ištekės, Ancė jos vietą užims.
  O vėliau ji taps kalviene, - juokiasi Kazimieras. – O ką Kostui numatei?
  Kostui pakol kas – nieko. O kad išeitų tikras romanas, jis arba grįš pas Eleną, arba sutuoksim su Domicele ar Ance.
  Ką čia makaluoji! Juk Ancė jau suporuota...
  - Ech, vyreli, nesi skaitęs romanų. Ten kuo daugiau makalynės, tuo įdomiau, - nesuprasi šaiposi Agnė ar rimtai šneka...
  Po Trijų Karalių, vieną saulėtą priešpietį, į sodybą gerai suvažinėtu keliu pasuko rogės, kuriuose sėdėjo vyras ir moteris su vaikais.
  - Čigonai atvažiuoja! – suriko Kazys, pažvelgęs pro langą.
  Jeigu čigonai, niekas ir neskuba jų pasitikti. Užvažiavo ir ateis ko nors kaulyti.
  Neiškentusi Domicėlė irgi prišoko prie lango
  - Viešpatie, juk tai Elena ateina vaikais vedina! – sušuko Domicėlė, bėgdama atidaryti duris.
    Elena, įėjusi su vaikais į trobą, nuo galvos ant pečių atmetė skarą, pagarbino Kristų, žodžiu visus pasveikino su Naujaisiais metais ir nusivedusi vaikus prie lovos, ėmė juos nurenginėti.
  - Ar tu, Juzėli, nenušalai kojelių? – apčiupinėja, numovusi naginėles vaiko kojas. – Mano Elenutė šilta, kaip kleckėlis: vežiau apklojusi gūnia ir apkamšiusi šienu, -paaiškino Elena, į nieką tiesiogiai nesikreipdama.
  - O kieno gi tie vaikai? – nebeiškentė nepaklaususi Agnė.
  - Mano, šeimininke. Dabar jau mano, - pakartojo Elena. – Man seniai reikėjo juos pasiimti, o kodėl delsiau, šeimininke, žinote... Dabar ne tik vaikai, bet ir jų tėvas man priklauso, - pasididžiavo Elena.
  Tai tu, kaip čia pasakius, dabar pamotė esi? – pralemeno Agnė.
  - Nekenčiu to žodžio„pamotė“. Aš jiems buvau, esu ir būsiu tik cioce Elena. Jų motina – mano pusseserė prieš mirdama verkdama prašė neapleisti jos vaikelių.
  - O kas jis – tas tavo žmogus? – vis dar negali atsikvošėti Agnė dėl tokios staigios permainos.
  - Mažo ūkelio šeimininkas: savi trobesiai, penki margai žemelės. Kai Juzėlis paugės, dasipirksim žemės ir būsim tikri gaspadoriai, - lyg juokaudama pasakė Elena.
  - Matau pildosi mano pasakyti juokais žodžiai, - stebisi Agnė.
  - Nevisai, šeimininke, nevisai. Pas mus samdinių ar kumečių nebus – viską dirbsime tik su savais vaikais.
  Kazimieras į trobą parsivedė Elenos žmogų, kaip ji pati vadina, savo vyrą, matyt, jau išsiaiškinusi, kas jis ir ko atvažiavęs.
  - Papa pareina, papa, - sušurmuliavo abu vaikai.
  - Sakykite – tėvelis, - pamokė vaikus Elena.
  - Papa tėvelis, papa tėvelis, - pakartojo vaikai, prajuokindami visus.
  - Gal nakvosite? Pabūsite, pasirukuosime, o rytoj, pakilus saulei ir braukite sau... – pasiūlė Kazimieras.
  Ne, ne! Ką jūs. Niekaip negalime. Pas mus ir gyvuliai, ir troba tuščia palikta! Na, kiek čia ir to kelio iki Kapsodžio.
  - Na, jeigu jau taip, kol vyrai sukraus Elenos kraitį, mes ant greitųjų paruošime ką nors užkąsti, - suskato mamunėlė su Agne. – juk vaikeliai išalkę.
  - O kur jis? – paklausė Elena Agnės, apsidairiusi, kad arti nieko nėra.
  - Pas motiną dar vieši.
  - Gal ženijasi?
  - Ne, ką tu! Juk pati sakei, kad lauks Kazimiero metų. O tu tikra šventojo, Elena, jei apsiėmei našlaičius globoti.
  - Aš juos mylėsiu labiau, negu savus, nes jų širdelės sužeistos, netekus motinos; o tas pamote, kurios skriaudžia mažus našlaičius, turėtų pasmaugti iš kapų atėjusios tikrosios motinos!...
  - Na, žinai! Tu, Elena, viską mėgsti perdėti, - palingavo galvą Agnė.
  - Toks jau mano būdas. . Gal dėl to ir tas išsigando, - nebenori Elena ir Kosto vardo minėti.
  - O kiek tam pačios žmogui metų? – įdomu Agnei.
  Jam dabar dar tik dvidešimt aštunti eina, bet ir jis neturi tikros sveikatos, o ypač dabar suvargęs: čia žmoną laidojo, čia vienas su vaikais vargo...
  Į paviržį Elenai Agnė prikrovė, ką turėjo geriausio: ir kumpį didžiulį, ir skilandžio gabalą, ir dešrų porą ringių; senoji šeimininkė sugraibė vilnonių siūlų vaikų kojinėms, įdavė pačiai susiverpti linų, pakulų...
  Kazimieras apart sutartų grūdų,  dolikį sėklinių kviečių ir dolikį rinktinių miežių įpylė.
  - Bus sėklai pagerinti, - pamokė smulkų ūkininką.
  Prie rogių Elena, apkamšiusi vaikus, pasivedėjo Agnę į šalį ir pusiau šnibžda pasakė:
  - Jų motina nuo džiovos mirė. Ir vaikus tampom su savimi – nėra kur palikti: visi bijo leisti prie savo vaikų.
  Agnė, tai išgirdusi, truktelėjo atgal, ir pritrenkta baisios žinios, nuleido rankas. Po kiek laiko, tarsi iš letargo pabudusi, mato iš nuvažiuojančių rogių jai moja vaikiškos rankutės ir į ją atgręžtas nustebęs Elenos veidas.
  Agnė pašoko iš vietos, ir mojuodama abiem rankom metėsi į priekį. Pabėgėjusi geroką galą, sustojo ir lydėjo akimis roges, pakol jos dingo Mindeikos beržyne.
  Sugrįžusi Agnė mato ant kiemo tebestovįs Kazimieras nesuprasdamas, ką čia jo žmona išdarinėja.
  - Tokią auką prisiėmė Elena, tokią auką!... – puolė Agnė prie Kazimiero ir įsikniaubė  į jo petį.
  - Kokia čia auka? Vis tiktai nuosava sodyba, nuosavas žemės sklypelis, - nesupranta Kazimieras.
  - Tai džiovininkų šeima! Pirmoji auka, vaikų motina, krito. Ji buvo Elenos pusseserė.
  - Ach tu, Dieve! – nustebo Kazimieras. – O aš galvojau, ko toks nelinksmas tas jos žmogus? Ko jis nešokinėja iš džiaugsmo, gavęs tokią žydinčią žmoną? Džiova skina žmones, nežiūrėdama nei amžiaus, nei turto.
  - Žmones kaip žmones, o kam ji, prakeiktoji, vaikus skina, nespėjusius nė apsidairyti šiame pasaulyje! – ant ko Agnė pyksta – pati nežino.
  Baigiasi gili žiema, pailgėjo dienos, skaudžiai ryški saulė dar balto sniego fone, verčia prisimerkt iš tamsių pirkių išėjusius žmones; vilioja nusimest per žiemą drengtus kailinius ir pakabinus juos ant tvoros, atstatyti krūtinę pavasario vėjui...
  Paskutinėmis kovo dienomis į pasaulį atėjo Agnės su Kazimieru sūnus – gražus šviesiaplaukis rubuilis. „Mūsų giminė, “ – pagalvojo motina, bet tėvui nieko nesakė. „Dar užsigaus, kad ne į jį atsigimė“
  O tėvas lyg sukvailėjęs iš džiaugsmo, laksto po trobą, pasigriebęs suvystytą vaiką vis kartodamas:
  - Tai vyras, tai paveldėtojas! Dievas žinojo, ko mums reikia.
  Prisėdęs ant lovos krašto ir žiūrėdamas į maitinamą kūdikį, svarsto:
  - Gal reiktų neštis aprodyti jam ūkį...
  Domicėlė, išgirdusi tokią kalbą, žiūrėdama į Agnę, pasukiojo pirštą prie smilkinio. Matyt, šį gestą Kazimieras pagavęs, jai pasakė:
  - Nesukiok, nesukiok tu piršto prieš jo tėvą. Kai užaugęs prigriebs jis tave, tai žinosi!...
  - Manęs jis tikrai neprigriebs, o mano dukterį – ką gali žinoti...
  - Tai ką tu, gimdyt ruošiesi? – apstulbo Kazimieras.
  - Dar ne. Bet ateityj, negi aš be dukters būsiu...
  - Aš irgi dukters norėjau, bet, va, Dievas davė sūnų, kurio dabar jau į nieką nemainyčiau! – šypsosi patenkinta Agnė.
  Pribuvėja Zoselė Griaustienė taip pat negali atsidžiaugti:
  - Tokį didelį, sveiką vaiką taip lengvai pagimdei, jog nežinodamas nepatikėtum, kad tai pirmas vaikas.
  Griaustinėle, ką tu čia dabar kalbi! Dar vyras išgirdęs, mane išvys, pagalvojęs, kad be jo dar turiu krūvą vaikų.
  - Aš tave, vaikeli, pagyriau, negirdint vyrui ne dėl išvarymo, o dėl to, kad nelieptų tau kasmet gimdyti. Kartais dideliame ūkyje nori turėti tiek vaikų, kad nereiktų šeimynos samdyti. O apie žmonos sveikatą toks nevisprotis nė nepagalvoja, - niršta Zoselė.
  Savo pirmagimį Sodaičiai krikštijo gegužės mėnesį, užbaigę pavasario sėją, bet dar nepradėję kitų svarbių darbų.
  Į krikštynas žadėjo sukviesti daug giminių ir iškelti atmintiną puotą. Bet kai abu tėvai ir Kazimiero motina pradėjo vardyti gimines, pasirodė, kad ir kviesti jau nebėra ko. Kazimiero giminės, buvę tėvo laidotuvėse, jau išmirę, o jų palikuonys su Kazimieru visai nepažįstami. Agnės tėvai, pardavę ūkį, su sūnumi jau Prūsijoje gyvena; Agnės sesuo su vyru – karo gydytoju, kažkur Rusijoje klajoja. Jie, tikriausiai ir nežino, kaip susiklostė vyresnės sesers likimas.
  Iš visų giminių, kažkada sunkiai į trobą sutalpinamų, liko tik Kazimiero seserys su vyrais ir Agnės krikštatėviai su savo dvynukėmis.
  Į kūmas sūnui pakvietė savo gerus kaimynus Oną ir Adomą Jurginius, kurie, beje, sutiko eiti tik su sąlyga, jog Agnė su Kazimieru bus kūmais jų pirmagimiui ar pirmagimei. Sodaičiai mielai sutiko – bus ne tik geri kaimynai, bet ir dvigubi giminės.
  Motinėlės patarimu, naujagimį pakrikštijo jo prosenelio Benedikto vardu. Atsieit, taip reikia, kad neišnyktų senolių prisiminimas.
  Krikštynos buvo be muzikantų, bet gana linksmos. Negausų giminių ratą papildė savi samdiniai, kurie, kaip tyčia, tą dieną visi buvo namie.
  - Mūsų sūnui teks augti, dirbti ir gyventi tarp savos šeimynos, o ne su kažkur esančiais giminėmis, - turėjo savo tvirtą nuomonę Kazimieras.
  O kas tą galėjo užginčyti, jei mamunėlė pati iš samdinių, jos brolis Mykolas buvęs benamis, svainiai neseniai atgavę laisvę, buvę suvargę baudžiauninkai? „Visi savi! “ – pasakytų linksmasis Benedikto prosenelis, kuris įvedė madą – tuoktis iš meilės.
  O Agnė? Juk viena ji ir bėra iš, taip vadinamos, kilmingos šeimos? Bet kilmingos šeimos ne visada kilmingai elgiasi. Ji kaip ir pamesta saviškių, o prieglobstį ir meilę atrado namuose, kur šeimininkai su samdiniais varguos ir džiaugsmuos prie vieno stalo.
  Praėjus kuriam laikui po krikštynų, Agnė ryžosi Kazimiero paklausti:
  - Kuo tas tavo senelis Benediktas pasižymėjo, jei mamulė kaip tik jį prisiminė?
  - Kiek žinau, jis buvo linksmas muzikantas, bet prastas ūkininkas. Taip nugraino ūkį, kad vienturčiui sūnui atiteko tik griūvantys trobesiai ir šabakštynais paversti laukai. „Sūnus gaus turtingą bobą ir susitvarkys naujoviškai. “ – mėgstamas jo pasiteisinimas. – O mudu su Konstancija gražiai nugyvensime amžių ir senoje troboje“
  O ta jo Konstancija – mano senelė- buvo šauni kaimo šokėja, dalininkė, giedorka bažnyčios chore ir visiškai bekraitė. Ją į ūkį pasiėmė tik iš meilės.
  - O tu mane be meilės pasiėmei? – užsigavo Agnė. – Tau mano pasogos reikėjo, o ne manęs! – niršo ji.
  - Tave? Aš tave pasiėmiau taip pat, kaip ir tu mane. Ar pamiršai piršlybas? Jeigu tuomet bent pusę lūpų būtum prasitarusi, kad nenori už manęs eiti – būčiau movęs pro duris ir daugiau kojos iš namų nekėlęs. Ant zlasties savo bočiams ir probočiams būčiau nuškrabęs neženotas ir jokių įpėdinių nepalikęs.
  - Vargšelis! Nejaugi buvai toks liurbis, kad ir panos neturėjai? – jau juokiasi Agnė patenkinta, kad vis tiktai ji vienintelė jam. O kaip būtum daręs su skolom?
  - Ar daug čia vienam reikia. Ūkį bankas būtų iš varžytinių pardavęs, o aš – lazdą į ranką, terbą ant peties ir einu sau per svietą šunis lodydamas, gaspadines graudindamas.
  - Pavydžiu aš tau! Pas mane būtum užėjęs, būčiau nebeišleidusi...
   

                                                  XX
      Kiek trūko Sodaičiams iki gyvenimo pilnumos, tą užpildė lopšyj krykštaujantis sūnus. Dabar tėvams yra dėl ko stengtis ir kam savo naštą senatvėje užkrauti.
    O vaikas jau gerai pažįsta tėvus ir senelę, vadinama babunėle. Priėjus kam iš savų, tuoj sumataroja rankom ir kojom, prašydamas ant rankų. Jei niekas nekelia jo iš lopšio, įsitveria gardelių ir atsistoja. Jei nueina, jį palikę, pasišokėjęs pakimba ant gardelių viršaus ir pats bando išlipti.
    Tėvai stebėję ir šypsojęsis, persigandę puola sulaikyti, kad neiškristų, o tas juokais netveria.
    - Reikia vaiką ant žemės leisti, tegu mokosi vaikščioti, - pataria tėvas. – Juk gardelių iki lubų nesuaukštinsiu.
    - Pasiūk jam nagines, galėsi ir į tvartą vestis, - juokiasi Agnė. – Galėtų ir ant žemės paleisti, jeigu grindys būtų išklotos kilimais.
    - Jokių poniškų išmįslų, mano sūnus bus ūkininkas, o ne ponaitis po salonus trintis.
    - O mano sūnus bus ponas ūkininkas – ne su naginėm, o su auliniais batais po dirvas vaikščios.
    - Ką judu čia nepasidalinatau, - įsikišo babunėlė. – Gal jis bus kunigas ar ministras, o jūs jam nagines, batus siūdinate...
    Senoji prisitraukia ratelį prie pat lopšio, ir verpdama šnekina stovinti lovelėje anūkėlį; niūniuoja jam seniai seniai pačios dainuotų dainų melodijas, kaskart vis daugiau prisimindama pamirštų dainų žodžius. „Juk aš pati jaunėju šalia vaiko! “ – stebisi babunėlė, ir labiau ima minti ratelio pakojį, sparčiau pešti kuodelį.
    Atpjovęs nuo rąstgalio tekinius, Kazimieras sumeistravo vaikui važiuoti ratelius. Kotriutė, parginusi gyvulius, pavežioja jį po kiemą, nusiveža prie diendaržio ir iš tolo rodo galvijus, avis, vis pamėgdžiodama: ten „mū-mū... “, čia „be-be... “ Vaikas ją kartoja ir ploja rankutėm.
    Jau ir po vasaros. Po sausos ir karštos vasaros, ir ruduo be purvo, be darganų, braukšt ir pradūmė nepastebėtas!...
    Surinkus derlių, Kazimieras prie kūlės moterų nebereikalauja. Daugiausia vieni vyrai, pasiėmę su savimi tik piemenaitę, kuri, nuėjus vyrams šertis ir gyvulių girdyti, sustumdo grūdus, sudėlioja ar apvarto pėdus.
    Pagal pareigas piemuo darbuojasi prie gyvulių: tempia šiaudus ir kreikia tvartus, iš peludės neša pašarams pelus ir dalina gyvuliams, su mediniu kobiniu peša susigulėjusį šieną ir jį krauna į ėdžias.
    Bet Kotriutė, kaip dama, nuo tokių sunkių darbų atleista. Agnė sako: jei skriausite mano augintinę, iš trobos jos neleisiu: pristatysiu vaiką prižiūrėti ir mokytis verpti.
    Kazimieras pasukiojęs ūsą ir pasiklausęs Agnės išvedžiojimų, pasakė:
    - Pasiimkite ją prie bobiškų darbų. Kam mes mokysime ją tokių darbų, kurių gyvenime gal jai neprireiks.
    O koks džiaugsmas Kotreliai. Ji trobą pašluoja, vaiką daboja. Agnei prižiūrint, valgyt verda, indus suplauna ir prišokdama bando verpti. Visus darbus ji atlieka du tokiu džiugiu užsidegimu, kad visos moterys stebisi ir norom nenorom pačios ima pasitemti.
    Senoji pamokė Kotrę megzti kojines, pirštines; pakol kas mezgimas ir bus pagrindinis jos užsiėmimas.
    Šeimyna skundžiasi, kad kojinės lopas ant lopo, o kulnai nuogi švytruoja; pirštinės prie virbų kapojimo į laskutus sudriskusios.
    - Mes skubame verpti ir austi, kad jūsų nuogi užpakaliai nešmiežuotų, o kojines ir pirštines lopykitės patys; žinote, kur padėti lopai, siūlai ir adatos, - sukomandavo jaunoji šeimininkė. – Prie žalų per vieną dieną gali sudrąskyti naujas pirštines. Ar Kotrelė gali spėti viena prinerti tiek!...
    Iki Užgavėnių pusmergė Ancė siūlus iš gijų vytuvais pervijo ant matarų, onuo jų kartu su senąja šeimininke apmetė ant mestuvų. Nuo mestuvų ant patiestos gūnios sukilpavo ilgą ilgą pynę, panašią į supintą kasą ar grėsmingai susiraičiusią didelę gyvatę. Tai pirmoji pynė siūlų, paruoštų riesti audeklui į stakles. O tokių pynių bus tiek ir tiek... nesuspėsi jų suausti iki daržų sodinimo, aus juos nurovusios ir vėliau... Paskui iki gavėnios vėl ruoš siūlus naujam audimui.
    Darbščios samdinės merginos dažnai prašo šeimininkės leisti išsiausti savo kraičiui, todėl staklės beveik ištisus metus nenešamos iš trobos. Nebent metinėms šventėms iškrausto, kai svečių laukia.
    Po dviejų sausros metų nederliaus ir paskutinės vasaros liūčių, supūdžiusių šieną ir sudaiginusių gubose ant lauko javus, atėjo baisiai alkana žiema.
    Apdairesni ūkininkai Sodaičiai, matydami, kad nebus kuo šerti, nuo rudens išpardavinėjo žydų pirkliams gerai įmitusius gyvulius.  Žiemai pasiliko tik veislinius galvijus, ėringas avis ir, žinoma, arklius, kuriems pakraigėse lengvai pridžiovino pelkių viksvų.
    Agnė verkdama atsisveikino su savo kraitine karvele, kuri turėjo užleisti vietą tvarte jos pačios telyčaitei.
    Kaip Agnė su Kazimieru besistengė apmažinti bandą, tačiau abu pagailėjo savo užauginto prieauglio, dėl kurio paskui pirštus graužė. Galvijai, pripratę per vasarą prie sodraus šviežio atolo, neėdė suplėkusio šieno, sumaišyto su papilkėjusiais nuo drėgmės šiaudais, taip pat atsiduodančiais pelėsiais.
    Moterys, neiškentusios širdį draskančio baubimo, kaišiojo gyvuliams patarkuotų ropių, grieščių ar burokų, įmaišydamos juos į šieną ar šiaudus; kitą sykį nuėjusios mato, kad šienas su šiaudais nepaliesti, o daržovės kaip su pirštais išrinktos.
    - Šitaip jūs paikinate gyvulius! Jie badu išstips nuo tų jūsų skanėstų ir nepripras ėsti prasto pašaro, - niršta Kazimieras.
    Nutarta gerinti pašarą tik veršingoms karvėms, kad jos nenusilptų prieš teliavimasi.
    Mamunėlė ramina:
    Kol ėdžiose bus bet kokio pašaro, galvijai nors ant kojų nebepastovės, bet išliks. Pati atsimenu, kaip plėšėm nuo stogo šiaudus, smulkiai kapojom, maišėm su žirginiais ir šėrėm.
    Žiema įsišėlo: kaip alkani vilkai kaukė vėtros, siautėjo pūgos; o gyvuliai ėjo vis silpnyn ir silpnyn. Jauniklės, Sodaičių pasididžiavimas, jau rytais nebesikelia nuo pilko sušalusio mėšlo ir nebegrabalioja ėdžiose pašaro.
    - Jeigu joms leisi gulėti, jos nebeės, o lauks smerčio, - perspėjo mamunėlė. – Jas reikia ........... po............... pakišus po papilve kokį maišą ar plėškę. Tuomet grūsti į prusnas ką benutvėrus, kad jas nurytų ir pradėtų atrajoti.
    Taip bekovodami žmonės dėl gyvulių gyvybės, pamiršo savo ligas ir kitokias bėdas. Savo laiku nusišypsojo pavasaris, sugrąžinęs ir žmonėms, ir gyvuliams viltį, kad vėl lakstys po laukus.
    Atidarius tvarto duris į lauką, pilną gaivaus oro ir žalumynais kvepiančios šilumos, pradėjo staipyti uodegas  ir laidyti pusiau gyvi atsivesti veršeliai; paskatintos teliukų išdaigų, suskato remtis ant nuosavų kojų ir stotis paluby pasietos telyčios.
  Katriukė kur buvus kur nebuvus vis ką nors tempia savo gyvulėliams, kad tik greičiau atkustų, kad tik greičiau į ganyklą išvaryti. Ji ganys paskutinius metus: po Kalėdų stos pusmerge tarnauti.
  Ancė grįš pas Bučinskius jau už mergą tarnauti. Bučinskienė netveria džiaugsmu, tik niekam nesigiria. „Dabar aš ją, praėjusią senosios Sodaičienės mokyklą, galėsiu ir į stakles sodinti, ir duoną gal bus išmokusi kepti pagal išgirstą Sodaičienės raugą... “
  Ne visiems šis pavasaris atnešė džiaugsmą. Ten kur nuo stogų nuplėšti pašarams šiaudai, ir dabar riogso pliki grebėstai, primenantys kritusių gyvulių griaučius, ten ir tvartai jau tušti...
  Kazimieras išsaugojo arklius ir iš Agnės kraitinės kumelės vėl sulaukė kumeliuko, tik jau ne kumelio, o kumelaitės, kuri su laiku pakeis motiną.
  Pašarui turėjo jaujos pirtyje prisidžiovinęs dobilų, kuriuos maišė su pelkės žole ir vasarojaus šiaudais, susmulkintais panašiai, kaip rūkoriai ............. pjausto.
  - Mano arkleliai, mano žiorgeliai!.... – mėgo pabrėžti Kazimieras. – Be jų man iškart bankrotas būtų!
  Avelės irgi visos išžiemojo ir atsivedė būrį ėriukų. Pirmąsias, apsiėriavusias per patį speigą, teko net į trobą gabenti ir palaikyti, kol apdžius ir sutvirtės ėriukai. Tai buvo džiaugsmo Beniui! Juk pirmoji jo pažintis su naminiais gyvulėliais iš arti.
  Žiemą pėdos rodė, kad palei avidę slankiota vilkų ir ne tik keturkojų, bet ir dvikojų, tik nė vieni neišdrįso laužtis į naujus tvartus užrakintus su štangomis, ir dar saugomus budraus Džekio. Žinoma, su vilkų ruja šuo nepasigalynės, todėl, bėdai esant, priemenės duryse jam buvo palikta landa patekti į kaminą, kuris ir šiaip per didelius šalčius ar pūgos metu įlįsdavo pasišildyti prie dar neišblėsusio ugniakuro.
  - Kam mums tas šuo, jei jis tik kaminą saugo, - sakydavo mamunėlė.
  - Pririštą šunį vilkui papjauti – vieni juokai, - užtardavo Džekį Kazimieras. – Kai atšils aš jam landą padarysiu į arklidę, o tą užkišiu, - pažadėjo jis
  - Kam jam ta arklidė? Jei nešalta, jam ir būdoj gerai, - pasakė Agnė.
  - Man reikia kad jis arklius saugotų. Juk dabar jų visas žirgynas pas mus, - nenusileidžia Kazimieras.
  - O kuomet lauke raišiosi arklius, tai prie kiekvieno ir po šunį riši? – juokiasi Agnė, pralinksmindama visą šeimyną.
  - Benis su tėvu neišskiriam draugai. Į ėjus tėvui žiemą į trobą, tuoj lakina šluotą sniegui nusivalyti, o paskui sėdi gale stalo šalia tėvo.
  - Einant su tėvu per kiemą, gaidys nenoriai nužengia nuo tako, o žąsinas iš tolo tiesia šnypšdamas kaklą, o artyn neina.
  Kuomet Benis vienas eina per kiemą, gaidys tyčia stovi vidury tako, o Benis dideliu ratu jį apeina.
  - Koks tu vyras, jei gaidžio bijai, - juokiasi Katriutė. – Na, mes jam parodysim!
  - Štiš, bjaurybe, nuo tako! – ir Katriutė pamojavo žabeliu priešais snapą.
  O gaidys tik strykt išskietęs sparnus ant Katriutės ir būtų užkabinęs nagais, jei ši nebūtų spėjusi atšokti atgal.
  - Tai nelabasis! Einam iš čia, Beneli. Geriau neprasidėti su tuo bepročiu! – ir paėmusi už rankutės nusivedė vaiką šalin.
  - Aš jį pažįstu, jis iš tavo mamos dvaro, todėl jis čia visus ir niekina, - paaiškino pikta Kotriutė Beniui, iš tolo žvelgdama ant tako gražuolį gaidį.
  Sėkminės į Sausdravį suvažiouja iš visos parapijos ir iš kitur; privažiavo ir „bagamazininkų“, o paskui juos keliaujančių elgetų priplūdo. Kur žmonių susibūrimas, ten visi turi savų reikalų...
  Kazimieras pasikinkęs į brikelę per vestuves dar buvusį kumeliuką, o dabar išaugusį į staininį eržilą, bet likusį tokiu patikimu ir mielu.
  - Pačių išaugintas gyvulėlis, kaip savas vaikas, - mėgstamas Kazimiero palyginimas.
  Agnė, pasipuošusi savo kraitiniais apdarais, gražiai aprengusi vaiką, pirmą kartą šalia vyro važiuoja į Sausdravio atlaidus. Pakely ne tik trobų durys, bet ir vartų stulpai apkaišyti beržų šakelėmis. Tai vaikų išmįslas, laukiančių prie vartų su dovanom pravažiuojančių keleivių, aiškina Agnei Kazimieras.
  Vartų atkelėjams Kazimieras saldainių beria tiesiog ant žemės, o Agnė sausainiukus, suvyniotus į popierių paduoda kuriam nors vaikui, liepdama pasidalinti.
  Kazimiero šeimai važiuojančiai per miestelį daug smalsių akių spėlioja: „kas ir iš kur tie ponai su mažu vaiku ir tokio gražiu eržilu atvažiavę? “
  Kazimieras susiradęs laisvą vietą prie barjero, apsidžiaugė kad nuo šventoriaus bus gerai matomas vežimas ir arklys.
  Suėję į šventorių Sodaičia sustojo po tuo pačiu medžiu, iš po kurio kadaise Kazimieras spoksojo į mergas, ieškodamas akimis savosios. Dabar šalia jo inteligentiškos išvaizdos madingai apsirengusi žmona ir baltu kostiumėlio papuoštas jo sūnus.
  O ten prie bažnyčios durų vėl merginų būrys nuoširdžiai meldžiasi, bet jau kitos kartos palikuonės. Ant cementinių laiptų klūpo kaktą priglaudusį prie sukežusios medinės sienos pusamžė moteris, matyt, didelė sielvarto palaužta, nes nejunta, kai ją kliudo aplink besigrūsdami žmonės. „Ko ji ten riogso, dar sutryps, kai paleis iš bažnyčios žmones! “ – pyksta savyje Agnė.
  Bažnyčioje jau girdėti pamokslo šūkaliojimai.
    - Prieikime ir mes arčiau durų, - siūlo Agnė. – Seniai nebeesu girdėjusi pamokslų. Įdomu, kaip dvasiškiai vertina buvusias gamtos baisybes.
    Kazimieras, paėmęs ant rankų vaiką, su Agne prisiartino prie apgultų laiptų pakopų ir ėmė klausytis pamokslo tęsinio.
„... Per du sausros metus aimanavome ir šaukėmės lietaus, išdžiuvusiuose duburiuose ir javų stagaruose regėjome tragediją; o Dievas, gal būt, tuo metu nuvarė audrų debesis į dykumas, kur dar labiau troško žmonės; tuo pačiu jis išgelbėjo milijonus salų gyventojų nuo pražūtingų potvynių; gelbėjo daugybę žmonių nuo gyvų palaidojimo po kalnų nuošliaužomis.
    Kuomet Dievas sugrąžino debesis ir pradėjo atgaivinti perdžiuvusią žemę, vėl klykėme: „Užteks! Nusibodo lietus! Šieną supūdys, javus sudaigins ant lauko! “ O argi galima buvo užraugti tuos debesis, kai dar kūdros ir vandens telkiniai buvo tušti, kai dar šulinių dugnai buvo matyti? O žiemą užklupę speigai be vandens, būtų visą gyvybę sunaikinę.
    O ko žmonės laukėte ir negelbėjote savo turto, kai tuo tarpu net lauko pelė sugebėjo prisivilkti sau maisto į urvą?
    Protingesni ūkininkai nešė, vilko į pastoges, kur ant skersvėjo džiovino; rugius ir javus jaujų pirtyse džiovė...
    Tinginiai laukė bobų vasaros, nors žinojo, kad rudens saulė jau nieko nebepadės. Jie ir sulaukė: žiemą badu išdvasino galvijus, net arklius išnovijo, o dabar kaltina Dievą, kad jis esą nesugeba valdyti gamtos.
    Broliai ir seserys Kristuje, nebandykite Visagalio kantrybės neprotingais prašymais ir net reikalavimais; neburnokite, jei ne viską gavote, ko norėjote, gal jūsų pageidavimai galėjo pakenkti kitiems žmonėms.
    Žmogus mato tik savo daržą, o Dievui rūpi ne tik Žemės planeta, bet ir Visata, kuri yra begalinė, kaip ir Dievo galybė!...
    Visada atminkite, kad tinginystė, girtavimas ir paleistuvystė naikina žmoguje Dieviškąjį pradą, be kurio jis šėtono pinklėse gali tapti  blogesniu už  plėšriausią žvėrį, nuožmesniu už patį Erodą. Tokio žmogaus nuopuolis persiduoda į ateinančias kartas, kurios jau veda į tautos išsigimimą...
    Kad to neįvyktų...
    -Einam jau einam! – timtelėjo Agnė Kazimierą už rankovės. - Svarbiausia išgirdom. Benis jau knykia, o ir aš vos ant kojų bestoviu...
    - Tai bent pamokslas! – džiugus susižavėjimas išsprūdo Kazimierui, stovint jau prie vežimo.
    Bet Agnė, kažkodėl, nerodo entuziazmo pritarti.
      - Aš maniau, kad dievas ilgu botagu pasišvaistė: kliuvo kam reikia, ir kam nereikia. O, pasirodo, jis kitais, o ne mumis rūpinasi, - raukosi Agnė. – kitą sykį, kai jis užgaiš Visatoje, mūsų Žemė, išsprūdusi iš savo orbitos, gali ir į dausas nulėkti...
    Kazimieras, matydamas sugižusią Agnės nuotaiką, nebekalbino jos. Tik priminė:
    - Reiktų Benį nusivest ir nupirkt ką nors. Ir namiškiams šį tą parvežti.
    - Eikitau su Beniu, o aš pasėdėsiu ant vežimo. Padabosiu mūsų žirgą.
    Benis iš džiaugsmo šokinėja ant vienos kojos ir tempia tėvą greičiau prie prekystalių.
    Tėvas nupirko jam meduolinį arklį, porciją ledų ir ilgą, ilgą, su lyg jo ūgiu saldainį. Babunėliai paėmė šaltmėtinių „cukierkų“, o Agnei pralinksminti nupirko meduolinę širdelę, kurią įteiks Benis.
    Važiuojant namo Kazimieras neiškentęs paklausė:
    - Ko tu, Agnele, tokia surūgusi? Ar atlaidai nepatiko?
    - O kas ten galėjo patikti? Pastypsojom pazomaty- ir atgal. Nei mes pažįstamų sutikom, nei kokių pramogų pamatėm.
    - Juk ne į jomarką ar balių važiavom, o pasimelsti, kad šiemet neapnyktų bėdos, - stebisi Kazimieras.
    - Ir daug tu pasimeldei? Kažkodėl nemačiau žegnojantis ar lūpas krutinant, - kandi Agnės pastaba.
    - Aš mintimis meldžiausi, Agnele, ir daug greičiau, negu švebeldžiuočiau žodžius.
    - Taip gali ir darbą dirbdamas melstis. Juk Dievas yra visur. Ir dar geriau savais žodžiais, negu šimtais metų kartoti tuos pačius poterių žodžius; juk tai pasityčiojimas iš žmogaus proto ir Dievo kantrybės!...
    Agnė patylėjusi nusišypsojo:
    - Mačiau, kaip tu „ meldeisi“, žiūrėdamas į tas mergikes prie bažnyčios durų. Rodos, imsi ir pulsi prie jų, - tyčiojosi Agnė.
    Kazimieras sumišo, lyg vagis, nutvertas už rankos, o paskui linksmai nusikvatojo:
    - Juk ten vaikai buvo, piemenės!...
    - Dabar madinga paauglėms vilioti turtingus senius, paskui, nukaršinus juos, pasiimti pliką, bet jauną vaikį.
    - Nu ir širšė šiandien tu, Agnele. Kas tau užėjo?
    - Mane suerzino tavo išgirtas pamokslas. Kodėl mes turime atsakyti už tuos, kurie vulkanų papėdėje augina vynuoges, nors žino, kad ten pavojinga?
    Arba vėl: ant nuplaunamų salų įsirengia linksmybių namus ir ten lupa pinigus iš nuotykių mėgėjų, nors žino, kad bet kuriuo momentu gali paskęsti.
    Jei žmonės patys nelįstų velniui į nasrus, nebūtų reikėję Dievui ir vėjų po dykumas vaikyti, o mums nuostolių pasidaryti! – pyksta nežinia ant ko Agnė.
    - Žinoma negerai, kad kunigai nepasako, kad visos nelaimės priklauso nuo žmonių kvailumo ir čia maldos nepadės, - lyg ir pritaria Kazimieras žmonai.
    - Ir gobšumo! – kerta Agnė. – Žmonėms reikia pasakyti, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, o ne kartoti tą patį, ką jiems yra sakiusi babunėlė prieš pirmąją Komuniją, ar patys žino iš katekizmo.
    - Kad kitus mokyti, reikia pačiam daugiau išmanyti už kitus. Pasakei tokia Dievo valia, ir kvit! – jau su viskuo sutinka Kazimieras.
    Gal mes, vyreli, per daug įsileidom į kitų reikalus, - baisiai surimtėjusi Agnė nužvelgė vyrą. – Atrodo, patys per akis turėsime savų rūpesčių...
    - Rūpesčių, po viso to? – sutrikęs ir išsigandęs Kazimieras.
    - Šiandien aš galutinai įsitikinau, kad vėl laukiuos.
    - Ką?... Ką tu šneki? Iš ko sprendi – juk saugojomės?
    - Viskas kartojasi, kaip prieš ateinant, - kryptelėjo galvą Benio link. – Ten prie tų skadų vos nenugriuvau.
    - O, Viešpatie, Agnele, juk mums pats Dievas atpildą siunčia po visų patirtų vargų!
    - Nespręsk prieš laiką. Už tą atpildą man dar reiks atkentėti. Viską išskęsčiau, jei Dievas atsiųstų dukrelę, kurios kraitis be reikalo kandija skryniose.
    - Jei bus sūnus, paskirsim jį mokslui. Kai du broliai surems pečius – dvaras išdyks mūsų ūkio vietoje, - džiūgauja Kazimieras. – Toks, kaip tavo tėvo, o gal dar mandresnis...
    - Į kokį dvarą mes važiuojam, mama? Aš noriu namo, - nepatenkintas Benis, kad tėvai visai jį pamiršo.
    - Namo ir važiuojam, Beneli, namo, - glaudžia vaiką Agnė.
    - Mum tie dvarai nė po kam, be tik linksmai gyvenam, - uždainavo tėvas, kutendamas smyla vaiko kaktą.