Trumpiausias kelias Namo -71

-Roki Bulbo, gali traukti, tarė Šerifas -Komisaras Pasagėlė. Tankas buvu be vikšrų, su plačiais protektoriais. Patraukus lėta eiga, ėmė buksuoti. Trosas išsitempė kaip styga, gaudė nuo variklio vibracijos aukščiausia gaida. Staigiais, trumpais patraukimais, apsamanojusi plokštė pagalaiau pajudėjo ir buvo išvilkta toliau nuo atsivėrusios angoa. Bjaurus dvokas su garais išsiveržė pro atvirą angą. Teko
atsitraukti ir palaukti kol prasivedins ir pasišalins susikaupusios dujos. Kitaip negalima, gali įeiti ir nebegrįžti. Taip ne karta atsitiko Lietuvoje. Netikėtai iš gilumos pasigirdo spygaujantis gaudesys. Komisaras Pasagėllė į angos gilumą nukreipė prožektoriaus spindulį. O Dieve. Iš požemių gilumos greitai slinko, panašu į išlydytą lavą. Geriau įsižiūrėję, visi pamatė pilka, panašią į daugybę mutavusių žiurkių laviną. Jos gavusio gaivaus oro, spygaudamos, veržėsi prie atsivėrusios angos. Visai operatyvinei grupei teko pasitraukti į šalį. Su tokia stichija nepakovosi. „Žiurkių“ lavina išsiveržė iš angos . Jos matomai buvo apakintos šviesos, užsigaubę kapišonus bėgo pirmyn, kur akys ir kojos neša, į pūrų baltą sniegą. Pramynusios taką, susirikiavo ilgu šniūrų ir nurūko link prekybos centro „Akropolis“, kur vyko naktinė Naujametinė akcija-išpardavimas.

-Uch, kaip išgąsdino, -tyliai ištarė Komisaras Pasagėlė.

Po pauzės, maždaug po dešimties sekundžių, iš gilumos pasigirdo:
-Uraaaaaa, Uraaaaa, ir iš angos,  ištiestom rankom, laikydami kabliu, desantinius durklus-kinžalus, badydami orą, išsiveržė Pskovo divizijos desantininkų dalinys. Priekyje būrio, iškėlęs „Makarovo“ pistoletą, bėgo matomai jų vadas, papulkininkis Golovastikas. -Uraaaaaa... pavieniais šūviais, drąsino savo gaują, nusivijo sniego taku bėgančią „žiurkių-pacukų“ gaują, klykdami:
- Stokit, -Stokit, -Palaukit Lydos plente, reikia baigti Paskutinį posedį. - Palaukiiiiit...
Praėjo dar kelios dešimtis sekundžių, ir vėl iš gilumos pasigirdo trečioji polimo banga:

-Uraaaaaa, -Uraaaaa, -ir iš angos, su trumpais Kalašnikovo automatais, išsiveržė, panašu, Vilniaus ir Rygos OMON-o, burys. Jie įkvėpti sekmės, palinkę, pasileido paskui tolstantį desantininkų būrio. Šaudyti nešaudė, matomai buvo sudrėkęs parakas, o tikriausiai nenorėjo kelti didesnės suirutės, - veikė pagal Statutą. Tik vėliau, per Vakaro žinių radiją, buvo pranešta, kad jie nepasiekė nei „Akropolio“, nei „Maksimos“ nei \'Vikondos“ prekybinių centrų, o išsibegiojo mažomis grupelėmis po Šalčininkų regioną, neaplenkė Medininkus, išsisklaidė po Gudijos miškus ir pelkes. Žiniasklaidoje buvo ne Siaurai, o Plačiai pranešama, kad jie susisiekė su Lukuošiaus ir Petrapilo chirurgo štabais Smolensko Mokomojoje diversantų Akademijoje, laukė tolesnių nurodymų iš aukščiau. Buvo pranešta, kad jie persigrupavo ir subūrė labai slaptą, diversinį „Mirties eskadroną“. Uždotis buvo duota labai aiški ir nedviprasmiška; palaikyti glaudžius ryšius su“ Penktąją kolona“ likusią Lietuvoje, Gudijoje, Ukrainoje ir kitose Vidurio . Europos valstybėse. Tik vėliau, praėjus kuriam laikui, braliukų latvių Specialus burys „Vanags“ sulaikė vieną iš jų. Jis buvo sulaikytas ir
atiduotas Lietuvos teisingumui. Taip buvo susekti ryšiai ir informacija apie ęsamą „Mirties eskadrono“ ardomąja veiklą. Apie tai pakalbėsim vėliau.
Nuitilus siaubingam triukšmui, reikėjo apsispręsti; -eiti į požemius, ar neiti. Pasitarę Komisaro Pasagėlės kovotojai, apsisprendė, - eiti. O kam dabar čia atvyko „Aitvaras? -jei nevykdyti Generaliteto užduoties? Tikslas buvo kitas, tik patikrinti kas gi požemiose naktimis pastoviai gaudžia ir neleidžia ramiai mėgoti ne tik šalia gyvenantiems gyvenantiems, bet ir visoje Lietuvoje. Pastoviai vyksta paslaptingos vibracijos ir orgijos ne tik per Haloviną, bet nuolat. Ypatingai kas keturi metai per Vasario 29 naktį. Sapnuojasi gyventojams baisūs košmarai. Besitariant operacijos „Likvidacija“ dalyviams, ką toliau daryti, Komisaro Pasgėlės partneris Rokis pastatė ausis ir amtelėjo: - Au, -ir nubėgo link vieno gyvenamo „chruščiovkos“ tipo blokinio namo, nuo kurio, sniego takeliu, ramiai žingsniavo žmogaus siluetas. Keturkojis komisaras Rokis pribėgo, apuostė žmogu ir visų nuostabai lįžtelėjo jo ranką, eidamas priekyje paslaptingo žmogaus, vedė jį takeliu prie Komisaro Pasgėlės. Komisaras atydžiai pažvelgė į naktinio svečio akis, -buvo labai nustębintas. Prieš jį stovėjo Lietuvos Savanorio uniforma apsirengęs žmogus. Gerai pažvelgęs į akis, su nuostaba, susijaudinęs tyliai tarė:
-O, -Jūs? Kom batas? -Jūs, Bataljono vadas, majoras Nikolajus Vasiljevičius Borodinas? - Kiek metų nesimatėme. -Gyvas? - Jūs likote Lietuvoje, vade Borodinai?
-O, -Tu, seržante Pasgėlė? - Kiek dienų, kiek naktų nesimatėme, seržante Pasagėlė? - Nejaugoi vėl tave matau, Bataljono žvalgybos Vade Pasagėlė? - Nejaugi tai Tu? - Taip, aš likau čia, Lietuvoje, nes
tai mano Namai, Mano antroji Tėvynė. Ten, Rytose, aš nereikalingas. Šalis, kuri primena 1933 metus Germanijoje, man yra svetima. Nuo tada, kai 1944 metų vasara, prie Vitebsko, kai mano prieštankinę bateriją sutriuškino SS ir Vermachto tankų daliniai. Kontūzitas traukiausi su savo, sutriuškintos mano prieštankinės baterijos karių likučiais, traukiausi pas savus, į polančios Raudonosios armijos užnugarį, buvau suimtas savųjų NKVD komisarų. NKVD daliniai vykdė operacija „Ščyt“ /Skydas/. Jei tiksliau, jie „drąsino“ mūsų Vitebsko Raudonosios vėliavos, Gvardijos motošaulių divizijos puolimą užtveriamąja kulkosvaidžių ugnimi, kad panikos apimti Raudonosios armijos kariai negalėtų trauktis, o tik pultų pirmyn, tik pirmyn: -Uraaaaaa.. -Uraaaaaa. Tiekimas buvo nutrūkęs, todėl maistu ir šaudmenimis privalėjome pasirūpinti pays iš nugalėto priešo paimtais ginklais: patrankomis, tankais ir naikinti juos jų pačių ginkluote, žygioti tik pirmyn, tik pirmyn į Vakarus: -Uraaaaa, - iki Berlyno. Pagal jų logiką, mūsų kariai turęjo plikomis rankomis nugalėti priešą, atimti jų karine amuniciją o maistą pasirūpinti patiems pliešikaujant ir grobiant viską iš gyventojų., viską kas tik padės Didžiąjai nenugalimai Raudonąjai armijai nugalėti priešą.
    Pasirinkimo nebuvo. NKVD komisarai mane tuo kart pasigailėjo, Jie matė kaip mano prieštankinį pabuklą sutriuškino sprogęs svėdinys, iš paleisto netoliese mūsų pamušto vokėčių tanko „Tigras“ Paskutinių užtaisu buvau jį pamušęs, bet kiti mano baterijos pabūklai tylėjo, nes nebeturėjome sviedinių. Iš mano karių vienas buvo nukautas antras sunkiai sužeistas, - buvo nutraukta koja. Trise sušokom į aviacinės bombos išraustą dobę ir nutilome. Mūšio kanonadai pasislinkus į vakarus, išlipome iš duobės, surinkau man priklausančių 7 pabūklų baterijos karius, vildamasis, kad liko gyvų, teko surinkti sužeistus. Surinkęs mažą burelį patraukėm į Rytus tikėdamiesi surasti savus. Gal pavyks surasti mūsų divizijos Vadavietę. Vos surinkus karius, patraukėm į paiešką. - netikėtai -Tam tararai, atsitik tuman, nors nujaučiau, kad jie kaž kur yra šalia, iš krūmų išlindo mėlynos NKVD komisarų kepurės, mus apsupo ir suėmė. Visus surikiavo į grandinę, surišo virvėmis ir nuvedė į savo Šūršių lizdą, vadinama štabą. Ėmė visus tardyti, klausinėti kodėl netesėme puolimo. Mūsų atsakymas juos netenkino. Turėjome pulti priešą, arba būti nukauti. Šie nėkšai viską matė ir suprato. Po ilgalaikių pasityčiojimų, pagaliau liovesi ir jau ramesniu balsu tarė.
          -Nori būti didvyrių, leitenante Borodinai?
Aš nieko neatsakiau, tik pagalvojau apie savo Mamą, likusią toli rytuose, Sibiro platybėse.   
        -Būsi didvyriu, leitenante Borodinai. Stokis prie pušies veidų į kamieną. Atsistojau, apkabinau pušį. Išgirdau vokiško automato seriją ir
pajaučiau kojose deginantį skausmą, suklupau ir netekau sąmonę, nieko nebeatsimenu. Prisimenu tik, kad skrendu tuneliu į ryškią šviesą, girdžiui „Titaniko“ smuikų garsus ir Angelų giesmes: A-aaaa, A-aaa A-aaa, Santaaaa Mariiiija...