Ežeras

Sekmadienio rytą mama sutaisė ryšulėlį, kuriame buvo abišala duonos, luitas kumpio su lašiniu, galas sūrio bei buteliukas limonado. Tėvas pašaukė mus, savo vaikus, ir visi  patraukėm paežerėn. Sesutę teko nešti, kadangi jos trumpos ir mažos kojos dar nepajėgė žirglioti bulvių vagom ir per pievos kupstus. Už pavyšnio tako, mūsų žemės sklypas leidžiasi pakalnėn ir susijungia su paežerės žolynų karalija. Tarp ajerų ir asiūklių sąvašynų tyvuliuoja ir laisvo vandens plotelis, liūnu vadinamas. Už jo vilnijo tamsiai žalių viksvų sala. Per žolynus, pievos pakraštį, buvo prakastas kelių metrų griovys (prieplauka). Čia pririšta plūduriavo mūsų eldija. Tėtė ją atrišo patraukdamas „laivo“ pirmagalį ant žolės ir visus sukėlė į valtelėn. Mamą su mažąja pasodino ant galinio suoliuko, mane su brolaliu patupdė priekyje, pats, aukštai pasiraitęs kelnes, brido vandeniu, stumdamas valtį. Slenkam?! Važiuojam?! Plaukiam?.. Baisu ir gera! Stipriai stumtelėjęs eldiją, kuri pasvyro ant šono, tėvas įsiropštė pas mus, mama klyktelėjo, mažoji pravirko, o mes, broliai, išpūtę akis kaip pelėdžiukai žiūrėjom į priekį.                                                                                                                                                                                                                 
Mūsų liūno laisvo vandens akis buvo apaugusi sodria paežerių, paupių augmenija. Iš vienos pusės vandens lopinėlį ribojo vešlių asiūklių sąžalynas, kurį perpus dalino vos matoma protaka į kitą akivarą. Iš kitos pusės liūną pusračiu supo skaisčia žaluma žvilgantys ajerai, tamsiai žalios viksvos, melsvi kūkalių stiebai su viršūnėse šviečiančiais geltonais žiedais. Pakraščiais plūduriavo siūbuojančios ir krutančios pupalaiškių salelės, o iš dugno kilo dygūs vandens alijošiai. Atviro vandens plotas - ir tas padengtas geltonų lugių žiedais su prie koto prakirptais jų lapais, bei rečiau išsimėčiusiomis akinančiai baltomis su gelsvai rausvom saulutėm per vidurį liūno karalienėmis-vandens lelijomis. Tirštai vandens žolių prižėlusia protaka dupinu tėvas eldiją išstūmė į atvirą upės vagos vandenį. Dupiną paguldė palei eldijos bortą, ėmėsi irklų ir stipriais mostais nusiyrė ežero link. Lėtai tekančio vandens juosta susiaurėjo, aukštų nendrių ir meldų siena tvankino orą, tamsino vandenį. Dar keli tėvo mostai irklais ir mes įčiuožėme į raibuliuojančią ir spindinčią vandens plynę. Ežeras! Lydekis... Sėdėjom su broliu prie laivo šonų,  bijodami sukrutėt, ir prasižioję, kaip žąsiukai karštą dieną, dairėmės aplink, o aplink gilus vanduo, šildomas karštos rugpjūčio saulės, žėrėjo, raibuliavo. Krantai nelabai toli, gausiai apžėlę  meldais, švendrėm, karklais ir tik toliau iš juodų alksnių kupetų kyšojo viena kita skaisčiai žalia, baltai liemenuota beržo viršūnė.
Pusvalandis ir mes kitoj ežero pusėj. Meldyno prakarpoj švietė balto smėlio atabradas. Eldijos pirmagalys švelniai čiūžtelėjo ant smėlėto kranto. Pagaliau! Visi išsiropštėm krantan: mama su sese ant rankų, broliai striktelėjom basom kojom į šlapią smėlį ir išdidžiai dairėmės aplink - ar mato mus kas, kad mes taip šauniai nugalėjom,, vandenyną“? Nieko. Tyku ir ramu. Tik karšta vidurvasario  saulutė kepino trumpai kirptas galvas su atsikišusiom ausim, o ir nugarai kliuvo. Tėvai medžių paunksmėj patiesė maršką, pasidėjo atsigabentą valgį, paklojo mažą guolį sesutei. Tėtė paėmė ilgą tinklo virvę, kelis kartus apjuosė pasvirusio gluosnio kamieną, nubrido vandeniu, kartu stumdamas laivelį. Kai vanduo jau siekė šakumą, atsitraukė kelis žingsnius atgal ir kitą virvės galą pririšo kietu mazgu prie eldijos priekio. Šyptelėjęs, mostelėjo galva ežero pusėn sakydamas:,, Tiešykitės“.  Nu, mes ir tiešijoms. Tai po nurodytą akvatoriją irklavom pririštą eldiją, tai šokinėjom iš jos, tai ropinėjom vandeny (būgtai plaukiojom), tai taškėm vandenį, kad net maža vaivorykštė žiebtis bandė. Dar nelabai greit išmokom laikytis ant vandens, kai be valties ir be baimės plaukėme į kitą krantą.
Tėvai paprašė, kad prižiūrėtume mažąją ir nebristume į vandenį, kol jie apžiūrės ganyklos pievą, perriš karvutę Niušą. Mes, aišku, sutikom - tik eikit greičiau. Kai jų siluetai nutolo ir visai pasislėpė už alksnynų, iškart viskas pasikeitė. Vieta ta pati, bet kitaip siūbuoja ir garsiau šnabžda ežero nendrės, saulutei kyštelėjus galvą po debesėliu patamsėja vanduo, pūstelėjus gaiviam vėjo gūsiui sušlama visa krūmų ir medžių lapija, o meldyne klyktelėjus paukščiui  brolio ranka suranda manąją ir aš nieko prieš. Sėdim abu nuščiuvę prie sesutės. Viskas taip pat, kaip ir buvo, o nebejauku, kai nėra tėvų ir gana... Brolis jau nosim šnirpšt pradeda, o ir man į akį kažkas papuolė... Dargi matau čia pat, kur vos įžiūrimas uždumblėjęs upelis bando pasiekt ežero vandenis, jo mauruose kažin kas kruta?! Ir dėl vandens stokos negalėdamas paplaukt į paviršių, išsiraito didžiulis, ilgas ir neplonas ungurys. Dėbtelėjęs į mane melsvom pavandenijusiom akim, sliuogia nesibaigiančiai ilgu savo kūnu per mirkstančias alksnio šaknis, per prilipusias prie dumblo žoles, kol pajutęs ežerą, tįsteli į priekį ir nunyra laisvės vandenin neatsisveikinęs. (Dar ne tuoj sužinojau, kad jo laukė daug pavojų ir giminės pratęsimo susirinkimas  jūroj Saragaso).
–Nu, kaip vasarojat be mūsų? - Netikėtai išgirdom tėvo balsą ir ūmai pasaulis vėl nušvito.                                                Sėdėjom aplink mamos išvyniotą lauknešėlį. Gardi padžiūvusi dešra, sūris, duona - ir ta kitokia nei kaip namie, - o atkimšus limonado buteliuką- gardumas neišpasakytas: atsigeri gurkšnį, o po minutės pro nosį vėl muša skanieji burbuliukai. Vasarojam! Vasarojam kaip danguj! Ir mes, vaikai, linksmi, ir tėvai laimingi (jie atrodo ir vyno po stiklinaitę išragavo). Smagumėlis. Ežero vanduo vėl vilgo mūsų šeimynėlės kūnus. Mama spygauja kaip mergaitė, niurkydamasi vandeny įsitvėrusi liepto, tėvas išdidžiai plauko tolėliau kaip gaigalas, liesdamas mamą bei mus savo žalsvų akių šviesa, sesuo miega po berželiu, o mes drumsčiam vandenį ir priežolinį dumblą pagatavi visą ežerą ištaškyti.
Atmirkę iki soties, krovėm mantą eldijon, tūpėm į savo vietas ir sukom namų link. Stumiantis per protakas tarp nendrių sąžalynų, tėtei patikrinus savo panardintus bučius bei venteriuką, po viduriniu suoliuku esančioj  dėžutėj uodegom pliaukšėti ėmė keletas žuvų: porelė juodų kaip nuodėguliai ir riebių kaip paršiukai lynų, keli dryžuoti dygias kupras atstatę ešeriai, apskritus kaip mėnesėlis rudas karosas ir žalsva nugara bei baltu pilvu ilgas lydys. Tai bus rytdienos pusryčiai bei pietus.
Užlipus ant kalnelio ir pamačius mūsų kieme porą įraudusių, tėvo belaukiančių vyrų, mamos žvilgsnis pasidarė pilkai kietas, tėtė nuleido galvą, aptilo brolių erzelynė, papūtė vėsus vakaro vėjas...
... Šiandien vakarienei - tik balta zacirka. Pavalgius  gult klaimelin ant kvepiančio ajerais ir viksvom šieno, nerimastingai laukiant išėjusio su vyrais tėvo.
Kita kelionė buvo tik kitų metų rugpjūtį. Keliavom jau  šešiese ne eldija, o pėsti, ir tikslas buvo pasiekti sraunią upės brastą pilną vandenio, šapalų, žolių ir kuojų. Turėjom dar vieną sesutę, kuri buvo tik kelių mėnesių... Plaukti eldija ji buvo per maža, ir garbė ją nešti nugarinėj maišo terboj teko man. O kol paaugo - ne vieną dešimtį kartų ji maiše už mano nugaros stovėjo, kietai manųjų karčių įsitvėrus. Ir kai ją susitinku, aš kažkodėl vis prisimenu skubantį į nerštą ungurį, vidurvasario pilnatvę, bei skaisčią, karštą saulę... beje, o jos plaukai gelsvi kaip vasarinė pieva...