Šerno medžioklė

.       Tyras dangus pranašavo žvaigždėtą ir šviesią naktį. Geresnės ir negalėtum sugalvoti, jei ketini ją praleisti po atviru dangumi. Aš ketinau ir tai didino entuziazmą. Nesvarbu, kad vaizduotėje įsitvirtinęs scenarijus realybėje dažniausiai subyra į šipulius (tuo ne kartą teko įsitikinti). Visi laukiame geriausio. Todėl tas entuziazmas žlugdo kantrybę net ir tokiems seniams kaip mes. Aš ir trijulė panašių į mane - jautėme lygiai tą patį. Nors esame skirtingi, ta pažįstama būsena mus jungė kaip niekas kitas.

        O galbūt man taip tik atrodė. Bet išvažiavus šypsojosi visi. Net mūsų jėgeris Grigas. Na, bent esu įsitikinęs, kad ta jo grimasa ir buvo ne kas kita, o šypsena. Atvykę prie miško išlipome ir puolėme krauti savo mantą iš bagažinių. Minkšti auliniai batai, šautuvai, peiliai, žibintai, naktinio matymo įrenginiai – tik dalis mūsų inventoriaus.
Medžioklė prasideda. Jos laukiu visada, nuo pat to momento, kai ji baigiasi. Taip ištrūkstu iš kasdienybės spąstų, patenku į kitą realybę, alternatyvią tikrovę. Medžioklė tai magija. O aš – šamanas, klaidžiojantis tarp šio ir ano pasaulio, ieškantis atsakymų į visiems rūpimus klausimus. Tik šiuo atveju - visų nėra, yra tik Rolandas, tik aš pats. O mano užduotis: grįžti iš ano pasaulio su įrodymu, su šerno trofėjumi rankose.

        Mano draugas Renaldas pirštų galais užkabino šlapios žemės nuo džipo paliktų vėžių ir kruopščiai prabraukė jais sau per skruostus. Jeigu jo nepažinočiau, tikrai palaikyčiau kvaištelėjusiu.
      - Teisingai, - taupiai nusikvatojo Feliksas, - kad pagautum kiaulę, turi elgtis kaip kiaulė! Įsilieti į jų tarpą.
      - Jis ir yra kiaulė, - atsakiau, - pirma šauna, o tik po to žiūri, kas ten sujudėjo.
      - Gerai, gerai, Rolandai, jei suspurdėsi miške, taip ir žinok – Sudžeržgėjo kiaulės balsas.

        Buvo dar pakankamai šviesu, tad teko kiek palūkėti prieš išsiruošiant į mišką. Be to, neseniai ūžę automobilių varikliai galėjo pabaidyti žvėris, tad reikėjo leisti šiems užsimiršti. Sustojome rateliu ir šnekučiavomės.
      - Tai, sakei briedžių nenusimato? – prabilo Feliksas žiūrėdamas į jėgerį Grigą.
      - Nė per kur. Jų čia aplink jau seniai nebūta.
      - Ką gi, pats laikas pirmam stirnino trofėjui šiemet.
      - Vis tiek telksimės į šernus, - įsiterpiau į pokalbį. - Kaip matėm ryte, jų čia daugoka. Ir turi būti nemažai apsišėrusių senių, kaip tik medžioti.
      - Šerniokų drūtai užteks visiems. – net tylomis Renaldo balsas traškėjo.
Dangus netikėtai užsitraukė. Bet oras vis vien buvo puikus.
      - O tada kitąkart galėsim pavaikyti antis, - pasiūliau.
      - Antis! – suriko Renaldas. – Na jau ne, drauguži, pats ir vaikykis tas savo antis. Medžiosime vilkus!
      - Bus tų vilkų - antims labiau reiktų plunksneles pakedenti.
      - Grigas vienas pakedens. – Įsiterpė Feliksas.
      - Aš gi ančių nemedžioju. Nėr laiko.
      - Rolai, siūlau lažybas. - Išsišiepė Renaldas. – Kas pirmas nušaus kokį šerną, - tas išrinks ką medžiosim kitąkart.
      - Maža kuris gali laimėt. Nebus lygių sąlygų. – konstatavau.
      - Sėlinsime kartu, netoli vienas kito, tad nebus taip, kad vienam pasitaikė šernas, o kitam tik kralikas.
      - Gerai, - pamėgdžiojau draugo balsą, - o jei abu susyk šausim į vieną šerną, kaip atskirsim kurio kulka jį pribaigė?
      - Bukas ar ką? Atsivežei Saigą, šaudysi 308-u. O aš, aišku, savuoju 7x64.
Mudu su Feliksu neva sutartinai prunkštelėjome.
      - Mes liudininkai tokių tavo sąlygų, bet tegu mane skradžiai, jei kada nors tau atsisakyčiau. – numojau ranka ir sukirtau su draugu.
      - Tik medžioklę mum sugadinsit tokiais išsidirbinėjimais, - atsiliepė jėgeris ir nusispjovė po kojomis. Feliksas padėjo ranką man ant peties:
      - Kas žino, gal per jus medžioklė taps olimpine sporto šaka?
      - Čia Renaldo mintis, jam ir prikaišiok.

        Neilgai trukus pradėjo temti. Pakilo vėjas, tad oras dar labiau subjuro, bet tai mums buvo tik į naudą, nusprendėme judėti. Pūtė iš rytų, taigi apėjome miško tankmę iš priešingos pusės ir erdviu beržynėliu patraukėme prieš vėją, gilyn į mišką. Kažkur virš galvų suklykė suopis. Kiek atokiau nuo manęs, dešinėje pusėje, ėjo Renaldas. Grigas su Feliksu judėjo kairėje. Įžengėme į kitą pasaulį. Atsidūrę tankioje lapijos pastogėje išsiskyrėme - mudu su Renaldu neatsilikome vienas nuo kito, o Feliksas ir Grigas patraukė šiauriau. Miške buvo visai tamsu, tad daug laiko praleidome tiesiog žvalgydamiesi pro naktinę optiką, prispaudę ją prie akių. Po poros valandų be šių žiūronų net medžio prieš akis nebūtume pastebėję, tačiau šernai naktį ne tokie budrūs. O naktinė medžioklė suteikia aštriausius pojūčius.

        Pro objektyvą miškas atrodė lyg po vandeniu. Ir nė garselis netrikdė virš galvų banguojančių medžių ošimo. Lyg po vandeniu. Nors buvome ką tik susilažinę, nebuvome kvaili ir neskubėjome. Žinojome, kaip lengva padaryti klaidą ir viską sugadinti.
Nejučia beržus pakeitė įvairūs kiti lapuočiai bei spygliuočiai. Pratisą ošimą tik kartas nuo karto subjaurodavo netoliese sušlamėjęs krūmas ar nuo medžio šakos atskriejęs kankorėžis. Keletą kartų pro šalį pralėkė lapė ar kiškis. Nors kai kuriuos pastebėjome ir ankščiau, nei aš, nei Renaldas nešovėme. Supratau, kad taip ir nešausime, kol nepasirodys koks šerniokas. Tiesa, keletas šernų buvo, tačiau jauni, Grigas nebedraugautų sužinojęs, kad tokius patiesėme. Tad tiesiog palaukėme, kol nueis. Užtat šūvio aidas atskriejo iš už medžių uždangos. Na, bent Feliksas ką nors sumedžios, pamaniau.
Staiga už poros šimtų metrų pastebėjau kažką judant. Kažką visai nemažą. Akimirksniu širdis pabudo iš sąstingio. Pradėjau sėlinti į priekį, sustodamas kas keliolika žingsnių pažiūrėti pro naktinius akinius. Judėjo dvi figūros. Šernai ar stirnos? Tankios medžių šakos gyvūnus pernelyg užstojo, beveik nieko nesimatė. Renaldas judėjo ta pačia kryptimi kiek toliau. Neatsiliko. Labiau priartėjęs pratisai atsikvėpiau. Regis, judančios figūros ne kas kitas, o medžiotojų pora. Negi mes tokie lėti, kad jie spėjo mus aplenkti eidami lanku?

        Sekančią mintį pervėrė iš čia pat atsklidęs šūvio garsas. Po akimirkos dar vienas. Laikas trumpam sustojo. Vėl pažiūrėjau pro žiūronus, bet draugų priekyje nebemačiau. Nejučiomis pasileidau prie Renaldo, su širdimi kulnuose.
      - Kur šovei?!
      - Ana ten, šerną paklojau. – Medžiotojas parodė į tą pusę, iš kurios atsėlinome. – Uuuch, pasisekė.  Ko taip triedi? Lapas ant nosies užkrito?
Demonstratyviai nusispjoviau per petį ir nusikeikiau, stipriai kaip tik įmanydamas.
      - Aš jau maniau į priekį šovei. – Ši mano replika galbūt deramai susilaukė patyčios. Renaldas patikino, kad žmones priekyje taip pat atpažino. Tik po kiek laiko supratau, kad pralaimėjau lažybas.
      - Nušovei šernioką? Už nugaros? Iš kur jis ten? Kodėl aš nemačiau?
Draugas nusijuokė, neketindamas atsakyti į mano klausimus. Iškart dingtelėjo – apgavo, vėpla. Vėliau paaiškėjo, kad ten buvo kiaunė. Nedaug iš jos liko – mat sudorota dviem šūviais.

        Po to kurį laiką buvo ramiau. Aš taip nieko ir nenupyliau – turbūt vienintelis iš mūsų kompanijos. Nuotaika nežymiai subjuro. Nors, greičiau ne bjuro, o tiesiog bluko. Bet gera žinia ta, kad šerno savo sąskaitoje neturėjo ir Renaldas. O kas jei taip nė vienas iš mūsų ir nesumedžios šerno? Ne, negali būti, jų čia devynios galybės! Netrukus įžengėme į rytinę miško dalį. Joje velėna buvo kietesnė, daugiau sausų šakų po kojomis. Judėjau kuo apdairiausiai. Neatsargus trekštelėjimas ir viskas galėtų nueiti šuniui ant uodegos. Kažkur netoliese turėjo būti šernų maudykla. Užpelkėjusi bala, dumblingas liūnas. Tą patvirtino ir kai kurių pušų kamienai - aptrinti, išvagotais šonais. Lyg bebrų apgraužti, bet kur kas glotniau. Kažkodėl priminė moters liemenį. Šernų darbas, neabejotinai. Bet pėdsakų rasti nepavyko. Renaldas vis dar judėjo greta. Eilinį kartą priklaupiau ant kelio ir pažvelgiau pro žiūronus.

        Ramu, gražu... ir tokia platybė. Nors miške gresia pavojai, prie jų priprantama ir juose galima atrasti sau namus. Ne tuos kuriuose miegi, bet kuriuose gali gyventi. Gyventi – tikrąja to žodžio prasme: patirti, pajusti, drebėti, nusibraukti prakaitą, pažvelgti, suprasti, gailėtis. Susitapatinti su vietiniais gyventojais ir pažinti daugelio neatrastą pasaulį. Kas aš būčiau be medžioklės? Be savo šamaniškosios pusės? Nežinau. Bet, ko gero, nepilnas. Taip, tai yra laisvė.

        Net jei ir nesumedžiosiu šerno, nenusiminsiu. Svarbiau veiksmas, o ne pasekmė. Pastangos, o ne sėkmė. Vis dėl to, labiausiai trokštu šerno trofėjaus. Pageidautina - didelio, stipraus, seno šerno. Ir kad Renaldas jo nenugvelbtų iš panosės. Apsižvalgiau į visas puses. Mano varžovas sėlino tolyn į rytus. Aš, tuo tarpu, žiūrėjau į pietus. Tiesiai už Renaldo, tolyje pamačiau judesį. Šįkart daugiau laiko nereikėjo, kad suprasčiau, kas ten juda. Padėkojau mintyse fortūnai. Tai šernas trypčiojo tarp nedidelių ūglių. Šūviui reikėjo prisiartinti, tad nieko nelaukdamas pajudėjau. Mano kolega nusėlino toliau į rytus pražioplinęs puikią progą. Dėliojau pėdas neskubėdamas, kas dešimtį žingsnių pasitikrindamas ar šernas dar toje pačioje vietoje. Jis stovėjo atsisukęs į rytus ir nieko neįtardamas kažką knisė žemėje. Jo stambi uodega su šepetėliu ant galo žaismingai plakė į šonus. Žvėris buvo nejaunas, trumpomis priekinėmis kojomis ir tvirto sudėjimo. Tokį dera medžioti.
Prisiartinau beveik per šūvio atstumą, apie penkias dešimtis metrų nuo taikinio. Širdis plakė kaip apeiginis būgnas šamanui einant į transą. Šerniokas vis dar stovėjo ten pat - laimei - atsisukęs į mane kairiuoju šonu. Jau norėjau taikytis, bet prisėlinau papildomus keletą metrų, dėl tikrumo. Paaštrėjo klausa, beveik galėjau klausyti, kaip žvėris negailestingai grumiasi su sultinga šaknimi. Artintis dar labiau buvo rizikinga - neskubėjau, išlaikiau blaivų protą. Tačiau greit supratau, jog laiko nebėra. Ne todėl, kad šernas ketintų trauktis, o todėl, kad Renaldas, išlindęs iš rytų pusės, taip pat taikėsi į mano laimikį. Buvo panašiu atstumu nuo žvėries kaip ir aš. Kaito kraujas. Tramdydamas kvėpavimą nusitaikiau su savo Saiga po kaire šerno mente. Jo uodega staiga apmirė, šernas pakėlė galvą. Tuoj puls šalin. Taikiklio kryžius nežymiai plūduriavo po mėlyną šerno kūną, bet užtaikęs tinkamą momentą nuspaudžiau gaiduką. Ugnis akimirkai apakino, tačiau spėjau pamatyti kaip žvėris virto, šūvio aidui net nespėjus nutilti. Nevaržomu srautu užplūdo euforija. Beveik nebuvo abejonės.

        Ėjau link šerno. Renaldas irgi ėjo – kaip ir aš - garsiai kvėpuodamas. Su žibintais žvėrį radome nesunkiai. Tapo aišku – šernas negyvas. Juodose jo akyse liko įkalinta nuostaba ir bejėgiškumas. O dar sako, kad jaučia tik žmogus. Tačiau, mano nuostabai, šernas pašautas ne vien į širdį, bet ir į galvą. Renaldas atrodė be emocijų, užtikrintas savo sėkme. Purvo ruožai jam ant skruostų jau buvo suskeldėję ir apibyrėję.
      - Aš nušoviau. Kitąkart medžiojam vilkus.
      - Tu? Atrodo, mes abu.
      - Taip, abu medžiosim. Jei ne aš, šernas dar būtų bėgęs po tavo šūvio. Tai aš jį nužudžiau, mano ir trofėjus.
      - Nemanau. Man iškart nepatiko šitos lažybos...
      - O man nusišvilpt, - pertraukė Renaldas, - ar tau patiko! Juk kirtome rankomis. Aš jas laimėjau, sąžiningai ir...
      - Be liudininkų, - iškart atsigriebiau. – Šovėme vienu metu. Vienu metu ir nušovėme. Ir nesvarbu ar šernas dar būtų bėgęs po vieno šūvio. Ankščiau ar vėliau būtų nukraujavęs ir kritęs, abiem atvejais.
      - Aš mačiau, kaip šovėt, - pasakė artėjanti trečiojo žibinto šviesa, jėgerio balsu. – Pataikėt abu, bet ne vienu metu.
      - Aišku, kad aš pirmas. – Sugergždėjo balsas. - Pasakyk jam, Grigai. Mano šūvis lemtingas.
Apšviestam Grigo veidui išsprūdo tikra šypsena, turbūt pirmą kartą šiąnakt.
      - Pasakysiu, bet jei nenorit ieškot naujo jėgerio, nuo šiol medžioklei vadovausiu aš, o ne kažkokie vaikų žaidimai.
      - Gerai, gerai.
      - Ir kur medžiosime kitą kartą – spręsiu irgi aš.
Renaldas sušnairavo, bet nieko nepasakė. Pažvelgiau į jėgerį laukdamas išganingosios tiesos.
      - Skirtumas nedidelis. Viena dešimtoji, turbūt dar mažiau. Pirmas šovinys atskriejo to, kuris šovė labiau iš vakarų. Po mente. Ir šis šovinys toks pat lemtingas kaip ir tas galvoje – net kvailiui aišku.
Tyliai atsikvėpiau. Nors lažybos lyg ir nuėjo perniek - ne jos man rūpėjo - svarbiausia, kad šerno trofėjus - mano.
      - Vis tiek šitas šernas - nei šis, nei tas. Pažiūrėk, koks kailis nususęs.

        Banaliai skamba, bet medžiotojui blogo oro nėra. Jis jo paprasčiausiai nejaučia. Žinoma, žvaigždėtas dangus gražesnis, nei rūškanas, lyg pelenais apėjęs. Tačiau dabar mano nuotaikos nesugebėjo bjauroti ne tik lietus ar kiekybiškai menkas laimikis, bet net ir visada teisus mano draugas. Nors šerno jis taip ir neiškovojo, sumedžiojo kiaunę ir porą bebrų. Feliksas - keletą lapių ir dar vieną kiaunę bei šerną, stirnos šįsyk išvengė jo kulkų. Jėgeris Grigas – šerno patelę ir stirniną. Kadangi aušra buvo ne už kalnų, nusprendėme medžių paunksmėje sulaukti ryto. Ten sudėjome savo laimikį, ant šlapios žolės. Susėdome prie laužo ir skanavome Renaldo bebrą, dalindamiesi įspūdžiais. Grigas valė savo šautuvo vamzdį. Buvo šilta ir malonu, o bebras, nors nedidelis, atpirko jo ruošimo triūsą. Kaip ir po kiekvienos medžioklės, jaučiausi žvalus, gyvesnis nei ankščiau. Pasiekiau tikslą, užsitarnavau laimę. Vis dar džiaugiausi adrenalino sukeltais pojūčiais, nors tai jau tebuvo atsiminimas. Žinojau, kad tas laisvės jausmas jau greitai išsivadės, kai tik grįšiu į miestą, todėl mėgavausi juo.

        Ant pečių vis dar lijo, o rytuose pasimatė aušros užuominos. Medžiai, kaip ir visą naktį, pratisai ošė. Kiek ilgiau pasėdėję ir palaukę kol sudegs paskutinės pliauskos lauže išsiruošėme atgal. Paryčiai būna žvarbūs.

        Keliaujant namo pasijuto nuovargis. Maloniai maudė kojas ir perštėjo akis. Svajojau kaip vos grįžęs pavalgysiu ir eisiu miegoti.
Mieste išsiskyrėme ir likau vienas. Grįžau namo. Ištraukiau savo šerną iš bagažinės ir paguldžiau prie durų. Kelis kartus pabeldžiau. Po kelių akimirkų sugirgždėjo alaviniai durų vyriai.

      - Šeimininke!

        Rolandas puolė prie šeimininkės kojų. Ji ištiesė rankas į savo augintinį ir paėmusi jį už pažastų prisitraukė prie krūtinės, glostydama jam nugarą. Rolandas murkė.
      - Ką čia turi dantyse? – Nustebusi paklausė. – Sugavai dar vieną žiurkę? Man? Šaunuuuoolis mano Rainius. Bet gi žinai, kad žiurkė man per didelis delikatesas, o tau negalima valgyti kas papuola, juk taip? - Rolandas kažką pasakė, bet šeimininkė išgirdo tik įprastą „Miau“. Su Rainiumi rankose, mergaitė priėjo prie šiukšliadėžės ir, didžiam medžioklio nusivylimui, sviedė žiurkę į kvapnią prarają. Rainius išsilaisvino iš šeimininkės rankų ir puolė braižyti šiukšlių dėžę, bandė užsikabinti už krašto, bet šį dengė neįveikiamas dangtis.
      - Luktelk, gausi kitą skanėstą. – Lyg nekreipdama dėmesio į augintinį tarė mergaitė ir į dubenėlį su iškeverzotu vardu, stovėjusį visai šalia šiukšliadėžės prarijusios parneštą grobį, įpylė gerą saują „Whiskas“.