Jaunystės prisiminimai (1)

Kasmet, kai atvažiuodavom ir rasdavom kokių nors pasikeitimų, pradėdavom niurgzti, kad va, jau nebe taip atrodo, kaip anksčiau, romantikos neliko.
  Prie pat trobelės smėlėtą kelią į dvi dalis skyrė baltakamienių beržų alėja. Vienais metais jų neberadome. Tai kaip galima ramiai susitaikyti su tokio grožio sunaikinimu?
  Kitais metais nebeliko žibalinės lempos! Na, jau šis pasikeitimas sukėlė visuotiną mūsų nepritarimą. Įsivaizduokite, vakare, kai lauke tamsu, nors akin durk, susėsdavome aplink stalą ant medinių suolų, teta uždegdavo žibalinę lempą, kuri apšviesdavo tik tą stalą, o visa gryčia alsuodavo paslaptimi, nes prieblandoje net kiekvieno praeinančiojo šešėlis atrodė mistiškai – lyg kokia dvasia tyliai atslinkusi, klausytųsi mūsų šnekų.
  Taip, su civilizacija prarandame daug – pirmiausiai tai, prie ko buvome pripratę ir ko, gal būt, tinkamai nevertinome, o kai netekome, tada supratome – ko.
  Turėjome gražią tradiciją – per Jonines visa giminė subildėdavo į kaimą švęsti, nors giminėje – nė vieno Jono nebuvo. Bet, koks skirtumas. Šventės yra šventės!
  Ai, kokią skanią naminę girą teta pagamindavo! Ir prasidėdavo linksmybės. Kiek visokių šnekų, kiek visokių gražių liaudies dainų išdainuodavom! Po to traukdavom miestelin į gegužinę. Gegužines rengdavo buvusio dvaro valdose, ant medinės pakylos. Akordeonas grieždavo, poros sukdavosi. Linksma būdavo! Ir visos šios linksmybės – gamtoje, tarp miškų. Paėėjus toliau – vaizdas – kaip pasakoje. Apšviesta būdavo tik šokių aikštelė, o iš toli atrodydavo kaip nykštukų namelis su šokančiais nykštukais. Rodėsi, kad visos žvaigždės danguje įsitraukdavo į šias linksmybes – ryškiau šviesdavo ir mirkčiodavo. O po šokių jos mums kelią apšviesdavo, kad nepasiklystumėm ir laimingai sugrįžtumėm namo, kur prie klojimo mūsų laukdavo naminės giros ąsotis su kepta žuvimi. Sukritę į patalus ant kvepiančio šieno, dar kurį laiką juokaudavome, kol užmigdavome.
  Dabar pagalvoju, kaip linksmai ir draugiškai gyvenome ir sutarėme, o juk neturėjome nei naujos statybos butų, nei automobilių, nei santaupų banke. Bet turėjome neįkainojamą vertybę – jaunystę. Jaunystė turi viską: sveikatą, neišsenkamą energiją, žydi pačiomis gražiausiomis spalvomis, nebijo nei šalčio, nei nepriteklių, nei ligų. Dar turėjome tam laikotarpiui būdingą auklėjimą: nebūti šykščiais, dalintis su kitais viskuo, ką turime, nedaryti kitiems jokių skriaudų, padėti nelaimėje, užjausti, mokėti pasidžiaugti su kitais jų sėkme, nelinkėti niekam blogo. Ir buvome laimingi.