Skolintas (įkvėptas tikro nutikimo)

Šįsyk mintį pradėsiu ne klausimu. Ne teiginiu. O tiesiog - žodžiu. Žodžiu „Skolintas“ . Taip ir vadinasi šis rašinukas plieskiantis kompiuterių ekranuose. Nes juk niekas neberašo plunksna ir vargu ar jis būtų tiek pat grakštus ir malonus skaityti, jei būtų nulipdytas ant sąsiuvinio langeliais mano kreivu rašymo šriftu. Istoriją pasiskolinau, tad vargu ar man pačiam derėtų prisipažinti vardą, kuris, apskritai, istorijoje nefigūruoja. Bet akinamas pasakojimo minties galios ir aš garbėtroškiškai prispausiu savo pirštų antspaudą prie josios. Mat man atiteko šią miesto pasaką Jums atskleisti. Esu Saugirdas. O istorija vyksta 2009-jų liepos 27-osios pavakarį.
Vakaras buvo pilnas tvankos. Tarsi ilgai besikaupę debesys būtų tiesiog nusileidę ant miesto. Net vabzdžiai sklandė pažemiais, mat sparnai rinko per didelį kiekį drėgmės. Su vabzdžiais, mūsų kelių lygmenyje, sklandė ir kregždės. Jos prieš pat išnykstant iš vakarinio akiračio ėdė, kaip pamišusios. Rijo sparnuotuosius zvambančius padarus šimtais. Visai pro pat mūsų pasakojimo heroju, viena tokių kregždžių prašvilpė it kulka. Ir jis pagalvojo, jog dar niekad tiek arti šių paukščių nėra jautęs.
Kad istorija būtų dar tirštesnė, norėčiau priminti, jog tuo metu, kuriuo vyksta šis veiksmo scenarijus - žmonės retai žvilgčiojo į savo telefonus. Retai, kada juos traukdavo iš kišenių, nes tuo metu iš jų, ausinukų laidais, tegrojo muzika. Jokio „Facebook“ draugų veiklos srauto niekas taip dažnai neprižiūrėjo, kaip kad dabar. Turbūt ši mintis dar nebuvo įgyvendinta. Visgi, tuo metu, žmogaus akys matė daugiau. Nors ir tada mes mėgdavome viską fotografuoti ir jau buvo su kuo. Mes dažniau pasikliaudavo savo akimis ir atmintimi.
Taigi tuo metu, mūsų personažas (pavadinkime jį atitinkamai) Arnas (Arnoldo trumpinys) tipeno senamiesčio grindiniu. Nuo Vilniaus Aušros vartų, kurių arka dar nebuvo nusilupusi, o iš vidaus prisigėrusi šlapimo kvapo. Aidint vakarinėms giesmėms, jis traukė žemyn į žmonių bruzdesio sūkurį. Ne žinojimo, bet įpročio ir nuojautos vedinas. Jam knietėjo susitikti su pažįstamais reiveriais ir plačiakelniais, nors pačiam jau buvo 25 keri. Praktiškai niekada Arnas nešoko, bet „kiemarinti“ su šokančiais retkarčiais norėdavo ir dabar .
Jis trynėsi su jaunesniais, nes taip manė dar galįs mėgautis nerūpestingumo spinduliais. Arnas subrandino idėją, jog juos (spindulius) prarandąs, nes įklimpo į kasdienybės ir rutinos pelkę. Arnas dirbo biure. Avėjo lakuotus batus, dėvėjo lygintus marškinius. Kantuotas tamsiai rudas kostiumines kelnes, pirktas „Humanos“ parduotuvėje. Kurios beje nederėjo su jo šviesiu medžiaginiu, bet tiek pat pigiu diržu iš tos pačios drabužių krūvos. Dvi skirtingos juodos kojinės, batų viduje įrančios ir apnuoginančios numuštą ir mėlynuojantį kojos nykštį. Bei burnoje, beveik demonstratyviai besiplaikstančią „Dirol“ kramtomą gumą už 1lt 15ct. Tuo metu tiek kainavo šis stiliaus atributas.
Arnas buvo nuotaikingas vyrukas. Jis mėgo bendrauti. Mėgo ne pačius žmones ir jų personažus, bet patį bendravimo ritualą. Jis neretai ateidavo į kokią kompaniją, kad joje pabūtų vienas. Nes vienišu jis jautėsi dažnai, bet ieškojo tos ribos, kuri jam suteiktų komforto pojūtį. Būtent tokios aplinkos jis ieškojo ir tą vakarą. Nenorėjo būti kalbinamu, liečiamu. Norėjo ištirpti judančių kūnų spiečiuje. Tarsi ežiukas viduryje Vokietijos autostradų – taip mėgo save įsivaizduoti praeivių, turistų, pažįstamųjų ir nepažįstamųjų judėjimo upėje. Arnas žiūrėjo „Kobra11“ bei pavasarį kuitėsi soduose, kur sutikdavo ežių. Būtent todėl puikiai įsivaizdavo, kaip atrodo tas, jo trokštamas kontrastas. Taigi jis šutino akmeniniu grindiniu žemyn ilgėdamasis šio jausmo ir manydamas, jog jš ras šios kelionės pabaigoje.
Mastė Arnas apie daugelį dalykų. Neretai nugrimzdamas į mintis, kurių nepavykdavo ištraukti ir suvokti pilnai. Jis tiesiog plaukiojo nuo idėjos prie idėjos. Nuo svajonės prie svajonės. Puikiai susinchronizavęs savo minčių bėgių perjungimą su savo ėjimo greičiu ir gyvosiomis kliūtimis. Turistai – „Pyp pyp“ - pristabdydamas minčių ūžesį, aplenkdavo besimeldžiandžius ir klūpinčius Varšuvos Dievo fanus. Jų ir anuomet čia buvo reikšmingi srautai. Atvykdavo po tris autobusus sekmadieniais ir po du kitomis dienomis. Išveždavo kelis kilogramus kryželių ir nupirkdavo kelis tiražus Jėzaus nuotraukų.
Žinoma gatvių turinys buvo įvairus, o Arnoldas nuo vaikystės buvo akylas detalėms. Apžvelgdamas merginų kriūtnes, grakščias kojas ir kaklo linijas mergelių praeivių ties Pasažo skersgatviu, jis dairėsi į pastatus. Istorinius perliukus ir ypač prieš sovietmečiu gyvenusio žmogaus rankomis kurtus architektūrinius paminklus. Ypač mėgo bokštų puošmenas. Tigrus erelius sfinksus įrašus, kada pastatai buvo atidaryti pirmąsyk.
Staiga Arnoldą užklupo vasarvidžio lietus. Vanduo lietumi buvo tik tol, kol pasiekė jo veidą. Tuomet lašai virto šiltomis drėgnomis, tačiau gaivinančiomis pagalvėlėmis . Drėko jo tamsūs kaštoniniai plaukai ir pigus aprėdas. Kelnės lipo prie šlaunų, o per marškinius ėmė regėtis jo vyriška krutinė. Arnas kaip mat pasijuto dar labiau savimi pasitikinčiu. Braukdamas plaukus atgal, kaip koks aštuoniasdešimtųjų žigolo, „viniojo“ gatvėmis žemyn. Jį apniuko jausmas, it jį visi regi. Grožisi jo Devidiškomis kūno formomis ir Dionisišku valiūkiškumu. Mat kiti, lietui pliaupiant, slėpėsi po stogais ir mažais skardiniais lietvamzdžiais. „Cukriniai bailiai“ – murmtelėjo sau Arnoldas -“užtat aš dabar regimas – aš Jūsų spektaklis“. Ir išties, dažnas žvilgsnis nulydėjo Arną skubanti Rotušės link. Nesureikšmindami jo drąsių žingsnių plaunamomis gatvės plytelėmis. Tiesiog, natūraliai užimdami savo papildomas minutes stovėjimo minties stebėjimams.
Ėmė mirkti skirtingo ilgio kojinės išryškindamos jų juodos atspalvių skirtumus. Arnas sunerimo. Mat liaudyje žinoma ir žmonės kalba, jog drėgnos neplautos kojinės dvokia kaip šlapias šuo (žodžiu – aitriai). Jis suabejojo savo seksualumu sekundę ir to užteko, jog iš šelmiško ėjimo beliktų šlapio varguolio, vertas gailesčio, žingsniavimas siaura „Pilies“ gatve. Jis taip susirūpino, jog dingo akylumas, dingo erdvės suvokimas. Jis pasinėrė į save. Į savęs gailestį ir tuomet... Tuomet Arną nutrenkė pilkas „Golf“ automobilis vairuojamas į prekybos centrą skubančios taip pat dirbančios biure antro kurso studentės. Matyt lietus sutrukdė jai įžiūrėti gatve skersuojančio vaikino. Degė raudona šviesa praeiviams, tačiau per aukštai Arno ūpo. Jį pražudė šlapia skylėta kojinė.

Mūsų gyvenimuose mažos ir nereikšmingos detalė padaro didžiausią žalą. It termitai išėda mūsų pasitikėjimą ir tą, nors neretai ir netikrą, bet mums svarbų - tikėjimo savimi jausmą.