Trumpiausias kelias Namo -60

Geležėlės Dušelė padainavusi kartu, žvilgtelėjo į visus, nusišypsojo Bocmanui ir kaip spyruoklė, staigiai, kaip atsirado taip ir pradingo, pakilo aukščiau apžvelgti Parlamentinę salę. Pirmiausiai jam kaž kodėl parūpo Bocmano Krauzerio asiliukas Antanezas. Jis, asiliukas, matomai buvo jau senokai sugrįžęs iš bendro aptvaro, kur buvo suvaryti atvykusių Vidurio Europos Karžygių žirgai; kumelaitės ir eržiliukai. Ten pat iškėlęs galvą, tursnuodamas, - atsiprašau, purkšnuodamas ir pažvengdamas lakstė kaubojaus Dipsio amėrikėtiškas mustangas, -gražuolis Ferdenandas. Vaikų džiaugsmui po aptvarą linksmai šokinėjo jauni, kątik gimę kumeliukai, o su jais kartu lakstė ir šokinėjo ma-ažas, mažas mulas Vardu Chi-chindra. Ką ten mulas, kol kas tai tik toks ma-ažas, mažas muliukas, lietuvišku vardu Čičindriukas. Asiliukas Antanezas stovėjo už Parlamento durų, šiek tėk liūdnas, sarmatlyvai nuleidęs galvą, laukė savo šeimininko, Bocmano Krauzerio. O jis, Bocmanas, ką gali padaryti būdamas laikinai areštuotas ir laikomas už užuolaidų? Negalima sakyti kad jis nieko nedaro, kažką jis vis vien daro dviese, ne, - triese. Neapsirikit spėliodami, jie kaulikais neluošia, jie dainuoja. -Vaj lylia - lylia.. Generalitetas ir išskalbti, iškvipinti paskutinės kadencijos Parlamentarijai˛ žiūrėjo į didelį ekraną ir darė viską kas vibravo jų ausyse kartu su Bocmanu Krauzeriu: Jie taip pat traukė, -Vai- Lylia-lylia.. Jie aiškiai mate viską ką matė šturmano Geležlės Dušelė ir per Jo, komoje gulinčio smegenyse inplantuotą, plaukiojantį smegenų pusrutuliose zondą „Zinger-3“, siuntė vaizdus į didelį ekraną, o iš ten, per per Googlą į Užkulnio-5 ir Lietuvos telekanalus per Satelitą, į Holivudą. Trys profesoriai stebėjo komoje gulinčio, Analitiko rūbais perrengto Šturmano Geležėlės širdies ir smegenų darbą, nudžugo kai pastebėjo, kad Jis kažkam nusišypsojo, pulso ritmas nedažnėjo dažniau kaip iki keturių per minutę, o priglaustas prie burnos veidrodukas aprasojo. Atsirado didelė viltis, kad Šturmanas po minutes, kitos atgaus sąmonę. Taip tikėjosi Profesoriai, o Jis, Šturmanas, galvojo visaj kitaip. Jis toliau liko gilioje komoje ir visai nesiruošė dar sugrįžti. Jam patiko skraidyti laisvai su paukšteliais, pajausti nepakartojamą skrydžio džiaugsmą, norėjosi amžinai likti skraidančiu, neatpažintu objektu-NSO. Netikėtai Šturmano Dūšelė akimirkai praradusi orentaciją atsigavo ir trumpam susigėdęs, prisiminė, suvokė kokią sunkią ir didelę atsakomybę neša. Po silpnumo akimirkos prisiminė, kad jis čia skraido ne šaip savo malonumui ir turi butinai sugrįži į savo kūną. Jis pažvelgė į Rytų pusę, - iki saulėtekio buvo like visa amžinybė, -pora valandų. -Dar paskraidysiu, pasižvalgysiu ir spyrale nėrė pro grindyse pralaužtą skylę, po karvutės Šilo Gėlės tešmenių, į parlamentinius pogrindžius. Gilus pogrindis buvo apgaubtas žalsvų kukurbezdžių dūmų, dulkių ir sieros kvapo, - tikras Pragaras. Situacija buvo kritinė;-trūko, dujokaukių, -tiksliau jų visai nebuvo. Apie septyniasdešimt, per ataką įkritusių ir dingusių parlamentinių klonų kamavosi nežinioje. Kas bus?. Buvo skaudu matyti juos, nes jų akyse matėsi, kad pergyvena neregėtą siaubą. Kelios moterėlės- feministės susigųžusios kampe, susijiemusios abiem rankom galveles drebėjo nei taj nuo šalčio, nei tai iš baimės, - Vaje, vaje, bet greičiausiai dėl pažeminimo, nes Geležėlės Dušelė pagavo jų žvilksnį kuris sakė; „Mato kas mus, ar ne mato“? Žiūi, perkreiptais žandais, aukštyn per skylę . Gandų lygije jos, jau girdįjo apie naujai kuriamą Jungtinę koliciją, kuri turies perimti Lietuvos valstybės valdymą keturiem metams. Turies primti naują programą, kuri garantuos jiems, naujai atėjusiems šviesią ateitį ir vietą po Saulę. Teisingai, Gerb, skaitytojai, Jūs neapsirikot, -šviesią ateitį ir Lietuvai,, o kaip kitaip išlipsi iš dobės, kas ranką paduos? Dešimtis porų akių žiūri į Generolitetą pro skylę, ir “svilina” Generoles Dalytę, Irutę ir Rasytę, tėsiog degina jų žvilgsniai ir maldavimai:

Paduok sesutė, man baltą ranka,
Pažvelk Mieloji man į akis,
Aš Tau priminsiu Tėvynę brangią,
Aš Tau priminsiu, tamsias naktis..

Opozicijos pogrindininkų veiksmus, stebėjusi šturmano Dušelė, operatyviai, visais Audio ir Vidio kanalais siuntė į viešumą. Eteris gaudė:
    -Achtung, Achtung, -Uvaha, Uvaha, -Vinimanijė, Vinimanijė, - Dėmesio, Dėmesio, Ledi, -Džentelmeni. -Kalba ir rodo Vilnius, Kalba ir rodo Lietuva. O buvo taip, kad nepamirštumėt, Gerbiamieji, pakartosiu  viską nuo pražių. Gilus pogrindis buvo apgaubtas kukurbezdžių gelsvai žalių dūmų ir dulkių. Situacija buvo kritinė. Trūko dujokaukių. Apie septyniasdešimt, per ataką įkritusių Parlamentinių klonų buvo šokiruoti ir pergyveno neregėtą siaubą, bet jie buvo drąsūs, todėl grupavosi į naujus derinius, susivienijimus, kad tik išlikti vieningais ir matomais Lietuvos gyventojų akyse, viliuojančiu pavadinimu, - Naujoje Jungtinėje Kolicinėje -NJK, kuri garantuos ne tik Lietuvai stebėtinai šviesią ateitį ir stabilumą, bet ir jems gyvenimą po Saulę, labai netolimoje ateityje, - greičiausiai už kelių mėnesių. Gyvenimas bus pasaka: -Mana kris iš Dangaus, pieno upės su kisieliaus krantais, bananai, ir “Sopran” karamelinei ledai.  Naujos Kolicijos kūrimas ir gimdyms buvo labai skausmingas, neapseita be aukų, kilo labai daug klausimų dėl vadovavimo be teisietų pirmųjų asmenų; -kaip reikės priimti neišnešiotą „Koaliciją“ Lietuvai? Kaip reikės ragauti, netikėtai nukritusi, neprinuokusi žalią Rojaus oboliuką iš Dangaus? Pirmiausiai Šturmano Dušelė išgirdo Peterio Gražučio su Kuoka rankuose balsą:
    - Nešaudykit, - nešaudykit. - Parado nebus, - Parado nebus. - Nešaudykit broliai katalikai, -Raminkitės, -raminkitės, broliai krikščionys ir draugai Proletarai. -Ne šaudykit, bet jo, Petrio su Kuoka niekas negirdėjo, nes du Mozūrai, pogrindyje prje ventiliacinių vamzdynų angos, aptiko, gražiai apšviestą Kaubojaus Dipsio „dovanėlę“-ginklų arsenalą. Du Mozūrai niekaip negalėjo pasidalinti kaubojaus Dipsio „padovanotą“ Volkerio, -Techsaso rendžerio Kolto. Jaunesnysis Mozūras buvo naresnis, sugriebė ir staigiu judesiu išsuko Koltą iš vyresniojo Mazūro rankų. Vyresniąjam teko pasitenkinti terbelę su kukurbezdžių granatom. Kol junesnysis Mozūras, - Pyft-pyft-pyft, septyniais šūviais teisingai ir tvarkingai paženklino požemių lubų ribas, vyresnis Mozūras sugriebęs abėjose rankose „Kurkubezdžių „ granatas reikalavo:
        -Reikalauju, triejų kolicijos, - Reikalauju, jei ne tai bus -Buch-Buch-Buch ir nutrūko jam terbelė su likusiom kukurbezdžių granatom. Jos visos pabiro kaip Velykiniai kiaušiniai ant plukto požemių grindinio, jos buvo akimirksniu surinktos likusių busimų partnėrių, busimų Koalicionierių, o dabar pasimėtikime ir pasišaudykime.
..  Vyresnis Mazūras prarado terbelės kontrolę, todėl nieko nebereikalavo. Pasigirdo požemiouse gaivališki, nekontroliuojami šnypčiantys sproginėjimai: Pūft-Pyššš, Pūft-Pyššš, Pšššššš.. Viresnysis Mozūras metė šnypščiančius du užtaisus į tolimą kampą, kur lipo ant bačkų netikėtai atsiradę ponai iš Briuselio. Vienas, greitesnis užšoko, atsistojęs pasvyravo, pasvyravo, truktelėjo nervingai pasmakrio raumeniu ir pakeltu tonu tarė:
            -Vinimanijė, -Dėmesio, -Achtung, - leiskit man tarti vieną žodį. -Gerbiamieji, klausykit. Pirmiausiai reikia Lietuvą nuraminti. Reikia ne mokyti Lietuvą, o nuraminti, -Blyn. Lietuva žino ką reikia daryti ir aš gerai žinau ką reikia daryti. Lietuvai reikia didvyrių. Reikia didvyrio, kuriuo galėtų žmonės patikėti. Jis pakėlė dešinę ranka ir teatrališkai mostelėjo, -panašu, kad Lietuvos žmonėms.. -Gerbiamieji, Jums reikia Didvyrio. stebėkit ir klausykitės atidžiai, - Ar ne matot? Ar ne matot? -Šai, mes stovim prieš Jus, Lietuva, išskleistom rankom su jaunaisiais Leiborastais, priimkit mus, mes esame tie ko šiandiena Tau, Lietuva reikia. Patikėkit mumis ir būsit išgebėti, Gerbiamieji, -trukteliėjo smakro raumuo ir apžvelgęs, suskaičiavęs, trumpai pagalvojęs pridėjo.
      -Pavyks kartu su kitais Socialistinės pakraipos partneriais. Jei mūsų, Leiborastų, būtų daugiau, būtų geriau. Dabar yra taip, kaip yra. -O gaila. -Vot žaly, - burbtelėjo po nosim Archangelskis Viktoras Konstantinovičius, ir atsikandęs žalią agurką tęsė:
-Geriamieji -tarė ponas Archangelskis, nubraukė iš akių byrančią krokodilo Gėnos ašarą, prisiminė savo tėvą, kad įtikimiau būtų, reikia pakartoti viską iš naujo. Jis nubraukė ranka išrasojusią kaktą, ir iš akių byrančią ašarą, pajėmęs gitarą, perbraukė per stygas;-Tararam –tararam-tararai  ir uždainavo:
-        I Konstantyn bėriot gitarų i tychim golasom pojot;

-Pastoj, paravoz. ne stučitė kaliosa,
Konduktor nažmi na tormaza,
Bity možet nam nada sdėlaty astanovku,
Jesty vrėmia smotrėty sudbė v glaza
Ne ždy ty Mamaša, blūdnovą syna,
Tvoj syn ne tot što byl včėra,
Menia zasasala glubokaja triasina,
Žizny stala mne, vėčnaja igra,
Ja k Mamėnkė myloj užė ne virnusia,
Konduktor, pakrėpčė, nažmi na tormaza..

Tararam, tararam, tararam... -Blin, -Taram, tararam, tararai.
Archangelskui iš akių vėl nuriedėjo balzgana ašarą, patylėjęs, susivaldęs, pridėjo:
Gdė ta v dalyyy, plyvut korablyyy,
A za tumanami, a za tumanami, -Rodina..
/Kažkur toli, plaukia laivai, o už debesų, - Tėvynė/