Klausėsi Šturmano Dušelį su jauduliu Bocmano ir Slaugutės Mutytės pokalbio ir liūdnos dainos, nutarė prablaškyti nusiminusius bendražygiusi, tuo pačiu prablaškyti visus kurie buvo greta, prie komoje gulinčio jo kūno. Kūnas pasidavė daktaro Hauso kojų pumpavimui, leidosi tai daryti pačiam, greitėjant, iš lėto ir vėl greiai. Daktaras Hausas atšoko, o Šturmano kojos sukasi ore, -kad jos taram-tarai. -Kad nebūtų paskutiniai pasispardymai?, tare Profesorius Ryčirdas ir žiūri į pulsą.
-Žvelk giliau profesoriau Ryčiardai, -perspėjo trečias, profesorius Augustinas ir toliau narstė rankose Rožinį: -Teateina tavo Karalystė...
-Valio, Daktare Hausai, pulsas dažnėja, jau keturi per minute. Dabar plaka ritmingai-keturi per minutę. -Stop, - jau nebegreitėja, bet ritmingai - stabilus. Keturi per minute, Daktarą Hausai ir Profesoriau Augustinai, -pradžiugino profesorius Ryčiardas. Visi apsiramino.
Bocmanas sėdėdamas atskirtas užuolaidom, jautė, tikrai jautė Šturmano Geležėlės Dvasią, Ji jam aiškiai šnibždėjo iš
Širdies į Širdį: - Dainuoki, Bocmane, -Dainuoki ir Bocmanas paklausė Balso. Nurimo, pažvelgė į Gailėstingos Sesutės Mutytės akis ir pajautė ausyse, iš erdvės tylų, aukšto dažnumo vibrato ir tyliai uždainavo kartu su šturmano Dušelės skleidžiamu lieto valso ritmingu šlamėsiu. Vibrato aukštais dažniais sklido plačiai į erdvę, taj pajautė visi kas buvo Parlamente; Generalitetas, sėdintys garbus šios kadencijos Parlamentarai ir kampe stovinti Laukinė obelis su visai kybančiais kaip Kalėdinės eglutės žaisliukai, Rašyk. lt Karžygiai. Jie buvo tokie mažiukai mažiukai, o kai pajautė vibrato pradėjo pamažu pūstis, augti, iki padoraus dydžio, kad nekristų į akis už stalo sėdinčiam Kapitonuj Jūzapuj irtrim Generolėm, Dalytej, Itrutej ir Rasytej, o svarbiausiai, kad nepamatytų Kaubojus Dipsis. Kaubojų Dipsį neapgausi, jis juos visus stebėjo rankose laikydamas nukreiptąį Laukinę Obelę, veiksmingą ginklą, panašu į granatsvaidį, šaudyklę „Boš“su muilo burbulo užtaisu. Jei tik kas, Laukinė obelis, su visais rašančiais ant Pygasiukų sėdinčiais Rašyk. lt karžygiais bus po gaubtu ir išmaudyti ne tik patys, bet ir Jų smegėnys, kad protas prašviesietų ir būtų visi „Ramtadrylia“. Netikėtai iš Laukinės obelies neatlaikęs įtampos ir Kaubojaus Dipsio žvilgsnio iš Laukinės obelies, kniaukdamas;-Miau-miau ir nej taj purkšdamas, nei taj šnypšdamas, nušoko vienas katinas ir nėrė žemyn į požemius kur vyko Šturmano Geležėlės reanimavimas ir... pradingo. Dešros lyg taj nesimatė jo nasruose.
Vsi kas, tuo laiku buvo susirinkę Lietuvos sostinėje Vilniuje; Lietuvos partizanai, Vidurio Europos valstybių Karžygiai, visi buvo iškėlę savo valstybių vieliavas, būrėsi prie didelio laužo į bendrą didelį būrį kartu su Lietuvos Karžygiais. Aukščiausia visų plevėsavo visus vienijanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Skitijos –Sarmatijos Vėliavos. Pasiųstą Šturmano Geležėlės vibrato pasėkė visus, ne tik čia susirinkusius, bet ir visus likusius Lietuvoje; nukaršusius Senelius ir Anūkėlius, gulinčius lopšeliuose prieš televizorius ir prie radijo imtuvų. . Šį, aukšto dažnumo vibrato pajautė ausysimis ir širdimi toli nuo Tėvynės krantų, visme Pasaulyje, visi kas stebėjo šios nakties įvykius Lietuvoje per Satelitą. Visa taj, Šturmano Geležėlės Dūšelė, skyrė Pasaulio lietuviu Vienybės Dienai ir Lietuvos didvyrių, Lakūnų Dariaus ir Girėno slrydžiui per Atlantą jubiliejui. Visi jau buvo sugiedoję Lietuvos himną; -Lietuva Tėvynė Mūsų, sugiedoję Mažosios Lietuvos himną;- Lietuviais ęsamę mes gimę, - tyliai, nedrąsiai įsijungė į bendrą, galingą chorą.
Daug, daug dainelių Mieloji Sesė,
Tau padainuoti seniai žadu,
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šyčia,
Toli nuo savo Tėvų namų
Paduok Sesutė, man savo ranka,
Pažvelk Mieloji man į akis,
Aš tau priminsiu Tėvynę brangią,
Aš Tau priminsiu tylias naktis.: Prasivėrė užuolaidos ir netikėtai, niūniodami šią dainą, pasrodė Šturmano Geležėlės šarvine sermėga apsirengęs, su sidabrinėm trumpikėm, rankose laikydamas Džonso skrybėlę, įėjo
Analitikas, pasiruošęs tarnauti Lietuvai kaip naujas burlaivio „Lietuva“ šturmanas. Kartu su Juo po paranke, pasipuošusi baltais Gulbės rūbais ėjo labai panaši į Barbora persirengusi Viščiukų Princėsė. Greta jų įėjo vieniša buvusi Viščiukų Princesė. Keista, bet Ji paslaptingai šypsojosi. Šturmanas Geležėlė su Analitiko rūbais guli gilioje komoje, o ji šypsosi. Ji priėjo prie Radžos Makaradžios ir parietus kojas, atsisėdo greta jo, su jais įėjo per pečius apkabinęs, laikinai, vieniša likusia Komisaro Pasagėlės sekretorę ir padėjėją Škacėlė. Naujas Karžigys Robertsas-Volfas Mėsinginis (Komisaras Pasagėlė su Svečiu iš Holivudo Rokiu Bulbo šiuo metu, rekvizuotu iš MerAzo tanku, vykdo atskiraj, ypatingai slaptą užduotį Šiaurės mėstelyje) Visi susižvalgė, nurijo susikaupusi gomuryje mažą kamoliuką ir
kartu uždainavo:
Paduok Sesutė, man savo ranka,
Pažvelk Mieloji man į akis,
Aš tau priminsiu Tėvynę brangią,
Aš Tau priminsiu tylias naktis.
Kartu užaugom, kartu pražydom,
Senoj bakužėj sodžiaus gale,
Tu jaunas dienas praleidai vėjais,
Kaj Rūtos dygo buvaj žalia,
Barbora, virtuosi į Viščiukų Princėsę, švytėjo ir dainavo kartu su Radžiu, bet niekas negirdėjo, ir nejautė, kad ant jos peties, kaip mažas, nematomas paukštelis tupėjo Geležėlės Dušelės kamoliukas ir kartu, į Jos ausį dainavo. Ji nusišypsojo ir suprato, kad Jis, Šturmanas Geležėlė-Antonijus, tikrai sugrįš ir jie vėl bus kartu. Nesvarbu, kad jis nebebus Šturmanas su kaubojaus skrybele, o Ji nebebus Barbora balta Gulbės suknele. Jis bus Analitiku, su velvetine kepure, o Ji bus Viščiukų Princėsė su geltona žeržetine suknele. „ Viščiukų Princėsė tyliai, nedrąsiai dainavo su visais, - visi kiti traukė kaip reikiant, visu balsu:
Kartu užaugom, kartu pražydom
Baltijos jūros bangose,
Kartu išlipom, Tėvynę ginti,
Tėvynę ginti, Bočių namus.