Forma 049/a - darbui netinkamas

Rašyk, o mes girdėsim. Bet nė velnio, nes žodžiai išdavikai - jie nebylūs. Nerandu skambesio visiems mano dienos epizodams perteikti. Arbatinuke verdančio vandens kunkuliavimas, niekad nebus tikras žodžiais „bul bul bul“ . Kaimynų laiptų čiažėjimas - nebus suprastas užrašomomis skiemenų atplaišomis „ kata kaukšt kata kaušt.. dž dž dži“. Sakiniai - nepilnavertiški, mat turimas žodynas pilnas trūkumų, skylių ir neužbaigtumų. Tad, kaip man gyventi knygų puslapiuose, jei ten vaikščiojimas prilygsta vaikščiojimui apleistu kabančiu tiltu virš bedugnės? Tuoj tuoj joje ištirpsiu. O neeiti aš nepajėgiu! Pastaruoju metu dūstu neišsakytom mintimis. Šiuo metu, kalbėjimas yra mano gyvenimas ir turtas. Ir tai ne pasiteisinimas. Tai ne skundas. Galbūt tik dar vienas skurdus ir bereikšmis mano žingsnis. Lunatikavimas prie prarajos.
Nakty pabunda protas. Tas tikrasis, kuris regi daugiau. Tas budrusis, mat dieną veikiantis - tiesiog apsiblausęs ir apatiškas. Naktinio proto vyzdžiai - platūs per visą pasaulį. Netobulą pasaulį, bet gražų ir prasmingą. Visgi jam dar trūksta žodžių, tariamai pasimetusių mano ateityje ir patyrimuose. Jam reikia raukšlėtų rankų ir randų gyliai ir išorėj. Jam trūksta naujų juoda ir balta atspalvių įsiskverbimo į kraujotaką ir širdies plakimą.
„Žmonės yra sumautai keisti. Mes visi savo galvose nešiojame daug šūdo, bet tik keli moka iš jo išsikapstyti - suprasti, kai ką tame chaose“ ir ištraukti į dienos šviesą kelias visiems prasmingas frazes. [Amen]