Bocmanas Krauzeris su gailestinga sesutė Mutyte, pariestom, sukryžiuotom kojom sėdėjo kaip Košmyro
jogai ir stebėjo, priešais, ant persiško kylimo sėdintį jogą Radžią-Makaradžią. Jie pastebėjo neįtikėtiną dalyką, ant iškišto Radžo Makiradžio liežuvio nutūpia uodai-kraujasiurbiai. JIe prisisiurbia kraujo kūnelių, nespėjus kraujasiurbiams uodams pakilti, jie dingsta burnos ertmėje, dingstą Makaradžios burnoje, po gomuriu. Kokie besočiai.
- reikia jiems, -taramba-bai, dar pilvą išsiurbti, bet šis juos neįsleidžia, o išlieto sukramto, sugromulioja, nuryja, kurį
laiką žindžia liežuvį kaip ledinuką. Matomai skanu, nes po to, didijį rankos pirštą palaižo ir pažindžia.
Štai kur Jogo paslaptis, - visa gyvenimą, nuo paauglystės, jau septynias dešimtis metų nebesimaitina nei paukšteliais, nei žvereliais, nei žuvelėm, nei žolelėm. Kas įdomiausiai, -negeria
vandens; užtenka kraujasiurbių mašalų. Vasara geriau;- atsiranda daug „prisirpusių“ bimbalų ir kitokių tranų. Makaradžia lieka viskuo patenkintas.
Joga Radžia -Makaradžia, pamatęs sutrikusius Gailestingą sesutę Mutytę ir Bocmaną Krauzeri, nusišypsojo, suglaudęs rankas prie krūtinės linktelėjo galvą, palingavo plačiu, fosvoro grūdeliais nusgstytu tiurbanu.:: -Helou, Bocman Krauszer. -Taram tara-rai. -Nesijaudink, -esu žemaitis iš Tryškiu, -Gaudutis.
Viską gaudau, kas tik jud man ant ležuvio, imu -ir pagaunu. Kartais, kai prispiria reikals, gaudau balsus. - Buvau ilgam išvykęs, -tiksliau, -buvau Premjero Andrieja Pipindrėjo iškomandiruots per Tadž- Machalą, į jogų akademiją. Lankiau Būdos vienuolynuose kursus, sekmingai baigiau, ” Penkių pratimų“programą ir iššventino mane Radža Makaradžia vardu. Tai tiek, Bocmane Krauzeri, šiam kartui.
-Dabar Tu man parokouk, kap ten gyven žmonės Lietuvo ir Žemaitijo? Sene bebuvau namus, - Kai išvykau 2008 vasara, taip ir
dingau. Praalkau;- veidarų, žemaitiškų blynų, ir bulviu su uškulu norieč, - tare Gaudutis-Radžia ir toliau žindžia savo lėžuvį. Po minutes vėl prakalbo žemaitiškai, prakalbo sena Tryškėnų tarme. Pasakoja
Bocmanui Krauzeriui, o greta, kojas pareitus, sėdi, iškišus lėžuvį, gailestinga
sesutė Mutytė, - klausosi, Gaudučio-Radžo- Makaradžio, ramų, kaip meliodiją balsą:
- Po prisistatymo Lietuvai per Televizijas su atvykusia mano anūkėle į Lietuva cokiuke-Barbytę, leisiuos į parodomąją turne po Lietuvos kaimus, miestus ir miestelius, Palangos Juzės kelias, rodysiu ir mokysiu Lietuvos žmones, kaip galima gyventi sveika; be vištelių, be paršelių, be bulvelių ir be batvinių, -bei runkelių. - Norėjau paklausti Tavi, Bocmane Krauzeri, -Ar gyven dar tokie Runkele šiandien Lietuvo? -Aaaa, tarp Žadeikių ir Žigaičių, kur dujas žad Šaurons pumpout? Žigaitiškiai, ne nor atidouti savo nuosavybi. Teisinga, nerek pasipigint, jei pardūt tai pardūt, kaip der, kad dar
likt Žemaitijai. -O jei ne, tai Žemaitijai teks skelbt nepriklausomybi? Teisinga, - rek laikytis keita, rek juos visus laikyti ant“briaunos“.
-Žemaičija yra viena ir nedaloma, o kas dėl nusavybės, -nuosavybi turi būti svarstoma Žemaičių tautos Parlamente, - taip pasakė paskutinis Žemaitijos-Saulės dinastijos paskutinis didysis kunigaikštis Katkus..
O dar jis primini ir pasakė, kad tarp Žigaičių, Žadeikių ir Šatrijos kalno, šiame trikampyje yra pasliepti Žemaitijos kunigaikščio Ringaudo iš mongolų atkariauti lobiai. Todėl niekas negali ten kasinėti, gręžti ir jokiu būdų negali pumpouti.
-Uštenk, -kitep reks visiems raišūt su
ubago lazdom, šiaurietiška, o veliau visteik reiks pareist kojas po reitas, ir rimta susikaupi, -reks
tinkama susikaupti, vejziet į dungu, melstis ir laukti kol nukris iš dungaus, žemėn oboliuks . Gal tik tada suprasim, kad tada sveikata pati ateis ir aplankys gražiausiom spalvom. -
-Netiki, Bocmane Krauzerį? -Pabandyk ir įsitikinsi, kad žmogui užtenka žvaigždžių nakties ramybės, kurį susikaup, va šiame, fosforo karoliukais tiurbani, Gaudutis parodė sau pirštu į tiurbaną, o- vasara užtenka Saulės spindulių, tyro Oro, ir gražių Garsų: -cypu, cypų cypt.. -Tik tiek užtenka žmogui, kad būtų laimings, mylėtų
Gyvenimą, Pasaulį, Žmones ir būtų, jis pats, mylims. Su savo dujom, - aišku būtų geriau. Daugiau garantijų, kad vaka sugrįš į savo namus, nei vein per Kaleidas ar Šv. Velykas aplankyt senukus,
bet ir Zuike pyragą parvežt, ne tik vestuves ir krikštynas pašoukt, bet pasilikt amžina savo žemie, su savo tauta; su Lietuva ir Žemaitija.
-Teisybę saka, žemaiti Gauduti, Sutinku, mielasis, ir trumpam pritilo Bocmanas Krauzeris, susimąstė tyloje. -Girdis tik uodų zizims..
Patylėjęs, Bocmanas Krauzeris, išsitraukė iš kojos protezo-dėklo seną, Antonijaus Stradivarijaus smuiką, lengvai prilėtė smičių prie vienintėlės stygos. –Syyyy. Si syyyy, ir pagavo lengva melodiją, ėmė impravizuoti. Ant peties tupinti papūga Romma- Kaka2, balsu pritarė:
-Turu-tutu, turu, turu tūūūūū…..
Tupi žmogeliukai,
Tupi po medžiu,
Kaip gražu Lietuvoj,
Kaip gražu gražu…
Bocmanas Krauzeris
groja, o Papūga Kaka2 dainuoja. Sesutė Mutytė klausėsi, klausėsi, pagavo motyvą ir nebeiškenė, prisijungė duetu:
Kaip gražu, gražu,
Kaip gražu, gražu.
Mūsų laivas plaukia,
Plaukia pamažu…
Padainavo vieną posmą ir žvelgia į
Gaudutį-Radžią, mintyse galvoja, kad šis jogas Radžia-Makaradžia yra gerokai paplaukęs, - nusišneka, - matomai kaž kas jam primaišė į arbatą ar pienelį, - bet, jis sake, kad skystai, visai nenaudoja. Kaž kas jam negerai su galvele. -- O gal, jam taip pat, kaž kas trinktelėjo su samčiu, ar keptuve? - Kad juos Kambala, ` Nesinori įžeisti Gaudutį-Radžą Makaradžią, Bocmanas Krauzeris
rįžosi leistis ekspermentui.
-Pabandysiu, -tare bocmanas Krauzeris, ir mirgtelėjo akį, paslaptingąjam
Parlamentinių „Požemių valdovui“ Gaudučiui, - Radžiai-Makaradžiai. –
Pabandysiu. Tik dar po kelių posmų:
1) Sėdi drauga po medžiu /
Laukia kol nukris, / laukia laukia
kol nukris, / Žemėn odolys/
2) Krent raudoni oboliukai/ Krent, krtent, krent /
Krent iš dangaus obolika/ Krent, krent, krent, krent...
3) Vycka turi oboliuką, / -Tur, tur, tur, tur-tur, / Algirds tuir
oboliuką/, -Tur, tur, tur, tur-tur/, Vicka tur, Algirds tur ir Rolandas
tur, tur, tur/