Su tigriuku Kaziuku prie Viktorijos krioklio

Kitą kartą, sėdėjome mudu su tigriuku Kaziuku prie Viktorijos krioklio, pavėsyje, po grybais. Karšta Afrikos Saulė kaitino dirbančių negrų protus. Jie sėdėjo pasilipę aukštai palmėse. Sėdėjo ne šiaip sėdėdami, kaip mudu su Kaziuku, o sėdėjo prasmingas darbo valandas.
Mudu su Kaziuku sėdėdami gaivinomės nuo krioklio sklindančia vandens vėsa, lukštenome saulėgražų šakneles, krentančias nuo grybų tiesiai mums į ištiestus delnus ir rūkėm gyvenimą.
Slinko dienos, susikuprine keitėsi metai. Laikas nuo laiko nukrisdavo nuo palmės negrai, tiesiai į duobes iškastas po palmėmis. Mes su Kaziuku naktimis bandydavome negrus gaudyti tinkliukais, bet rytmetį tinkliukuose rasdavome tiktai margaspalvius drugelius.
Kartais keliaudavome. Dažniausiai lyjant lietui, arba sekmadieniais.
Sekmadieniais negrai nulipdavo nuo palmių, kasdavo po jom sau duobes, tad tvyrodavo daug bereikalingo šurmulio.
Keliaudavome paprasčiausiu budu-su saule. Nor turėjome pasisiūvę skraidantį kilimą, bet su juo skraidydavome tik vietiniais maršrutais.
Kai sumanydavome aplankyti tolimesnes šalis, tada pasistatydavome kopečias į dangų, užlipdavome į saulę, atsisėde ant saulės palaukdavome kol žemė atsisukdavo į mums reikiama tašką ir parašutais nušokdavome. Taip mes lankydavomės Londone, Fidžije, Galapaguose ir Kuboje, dažnai užsukdavome pas Kaziuko senelį tigrą Vasia į Vladivostoką. Vasia mus paplukdydavo povandenine valtele iki Hokaido salos ir atgal, kur gabendavo kontrabanda ir padirbtas jienas.
Išsiskalbti keliaudavome prie Islandijos geizerių, apsiskusti ir apsikirpti į Seviliją, o siausdavome diskotekose Ibizoje..
Bet maloniausia būdavo sėdėti prie krioklio po grybais ir rūkyti susuktą į pasaulio metraščius gyvenimą.