Vaikėzo paveikslas

Prieš kelis šimtus metų gyveno vienas strazdanius. Labai mėgo piešt. Ir beveik kaip tik paveikslas ar tai jo piešinys parodoje, - tai „ kažkodėl“ vyrai parodų lankytojai vis už barzdų ir kitų kūno dalių susiėmę likdavo.. O buvo sykį taip:
        Nupiešė jis eilinį kartą savo mėgstamą paveikslą. Ir mėgdavo būti parodoje netoli jo, kad matytų ar kitiems jis (paveikslas), - patinka. Ir vis juokdavosi. Senas vyras kaip tik pasižiūri į jo piešinį, - kiekvienu sykiu jaunesnis tampa. Vieną syk priėjo žilius ir berniuko akivaizdoje kraupiai atjaunėjo. Vaikėzas juokias čiut ne iki ašarų,  o tas mielas dėdė klausia jo:
  - Ir ko gi tu juokiesi, mielas vaike?
-Ogi dėl to kad jūs jaunėjate.
- Kaip tai jaunėju?, - nustebo vyriškis, - juk aš senas, net labai! O berniukas ir sako:
- Mano akyse Jūs jaunėjate, kožną kart pavekslan bežiūrį.
        Senukas patylėjo, kažką numykė ir nuėjo šalin. Tik kažko staiga grįžo nuo storų stiklinių durų:
- Berniuk!!! Aš dar jaunesniu noriu tapt! Nupiešk dar ką nors jauninančio, gerai, - mielas berniuk, aš tau saldainių duosiu. O tas sako:
- Man saldainių nereik, - man patinka matyt jaunėjančius dėdukus! Ir primerkė kairę akį.  ..

                                              autorius Valdas