Nepritapėlė (7)

Skola – ne rona, neužgis, sakoma. Kaip aš laukiau, kol grąžins man dviratį! Ir visai nesvarbu, kad tebuvo praėjusi vos para. Valandas, net sekundes skaičiavau. Tik vis jo nebuvo. O nebuvo dėl vienos paprastos priežasties – dviratis buvo sulaužytas.
Šoko, kaip dabar sakyčiau, lyg BMX‘u per kalniuką, - mano „Desna“ tam nepritaikyta! Ir lūžo priekinė ašis. Už tai atsidūriau pas Robį. Juk būtent dėl to, “Desna” dviračio, viskas prasidėjo.
Rokas nesutaisė, net galbūt nesivargino, todėl pati turėjau ieškoti, dar vaikas, dviračių meistro. Tais laikais, nei taip kaip dabar, kad geriau naują (labiau apsimoka) dviratį nusipirkti, o ne taisyti. Ieškojau to meistro gana ilgai. Tada aš turėjau savo lyg naują, arba ne visai naują, dviratį atiduoti pagydymui. Dėl ko dabar ir palaikau savo vaikus. Tai taip smagu restauruoti!..
Iki to dviračių meistro buvo gal kokie devyni kilometrai. Tėvas vis nerado laiko, niekaip, atseit, negali įmesti dviračio į bagažinę ir pats jį nuvežti. Todėl užsispyriau aš. Man būtinai dabar reikėjo susitaisyti dviratį, nelaukti, kol tėvas ras tam laiko.
Negalėjau važiuoti, todėl užsimečiau ant pečių priekinę dviračio dalį (na, pasikabinau ant rankenų), ir keliavau tikslo link. Galinę “Desnos” dalį vilkau grindiniu. Taip vis lengviau.
Toks meistras - vienintelis mieste. Nebuvo interneto, kur įsijungi kompiuterį, “paguglini“ ir prieš akis - N adresų. Net laikraščiuose meistras neasifišavo. Brangi reklama tuomet buvo. Bet aš suradau. Sunkiai, bet suradau.
Už tai, kaip dabar prisimenu, tempiau dviratį į tą išsvajotą vietą dar net nežinodama meistro darbo valandų. Ir, aišku, nepataikiau! Vėl vilkau atgal. Taip dvi dienas, kol protas pakuždėjo: tu nueik be dviračio, žvalgybai, rasi - susitarsi.
Kai tik taip padariau, meistrą, žinoma, kaip tyčia, radau savo darbo vietoje. Nutaisė nustebusią miną ir paklausė:
-Čia dabar... Tu negalėjai rasti manęs?.. Jei aš dirbu kasdien.?..
Tik ne tai svarbiausia. Mane labiau nustebino, kad meistras buvo vos ne mano amžiaus. Na, žinoma, truputį vyresnis, juk aš dar tik moksleivė ir jokiu būdu negalėjau turėti savo versliuko. Meistras turėjo. Dabar, sakyčiau, dėl ko net išlošė: vienas kaip pirštas, be konkurencijos, paklausa didžiulė, lupti nuo klientų gali kiek tik nori. Ir dirbti kiek nori ir kada nori. Nežiūrint visų nepatogumų, gerai, kad nors techniką išmanė. Už tai ir nustebino, tikrai nustebino, kai pasakė:
-Prastai…
-Žinau, - jau nusivylusi ir juo pačiu, ir tuo, ką išgirdau, numykiau.
Tokia buvo pirmoji pažintis.
-Šakės neįmanoma sulituoti. Galima, bet pavojinga, ji gali lūžti bet kurią minutę.
Aš suprantu jo rūpestį, bet taip noriu vėl lėkti savo dviratuku!.. Vėl pajusti, kaip plaukai džiūva nuo vėjo kedenimo, o aš dar visa drėgna, ką tik nusimaudžiusi kūdroje, po truputį, vis greityn mindama pedalus (ne taip kaip su tėvo dviračiu), imu kaisti... Grįžtu namo vėl visa suplukusi, - to atvėsimo kaip nebūta, bet vis tiek. Svarbiausia, galiu minti pedalus ir žvalgytis į šonus. Matyti tolumoje burzgiantį traktorių, gandrą kur vaikštinėjantį. Aišku, tai man visai nerūpi. Čia aš tarp kitko.
-Tai ką darome?
Aš nežinojau. Man rūpėjo tik kuo greičiau atgauti sveiką, važiuojantį dviratį.
-Laukčiau, - pats nusprendė ir nuėjo krapštytis prie motociklo. Tada dar nežinojau, kad motociklas yra jo, nuosavas, o ne kokio kliento.
Linktelėjau. Lauksiu. Laukimas žiaurus kaip tos valandos susirinkime, sakiau jau. Tik kenčiantis sulaukia atpildo. Neskubėk ir būsi pirmas. Buvau išmokusi aibę tokių literatūrinių taisyklių. Gal čia ir su tuo laišku, su tuo „apgailestaujame“ tas pats?
-Apgailestauju, bet tokių detalių jau nebegamina. Galiu pasiūlyti kitokią. Ką tik atvežė panašią, naujesnę, - pasiūlė po mėnesio.
Linktelėjau, kur dėsiuosi.
Pakilnojome abu – šokinėja ta šakė. Kaip kokie stūmokliai.
-Bus gerai, - apsidžiaugiau ir, palikusi penkiasdešimtinę, išlėkiau.
-Aha, - mįslingai pratarė.
Tikras keistuolis, tada pagalvojau, kaip aš, nepritapėlis, dabar sakyčiau. Tik tada dar to nežinojau...
Aišku, po savaitės grįžau.
-Sakiau...
Aha, sakei, tik aš nežinojau, reikėjo man paaiškinti, kad pėdos, nors, atrodo, tos pačios, ne tik, kad ataušusios, bet ir ne tos pačios.
-Lauksiu, - jau nusivylusi sakiau.
-Ko? – jis lyg iš medžio iškritęs. – Sakiau, nesutaisysiu, o tu – bus gerai.
Išsprogusiomis akimis žiūrėjau į Robį. Toks jo vardas, vėliau sužinojau. Ir nesupratau, ką atsakyti.
Jis varė toliau:
-Matai tą varną?
Apsižvalgiau. Buvau aš, Robis ir jo motociklas. Tik dabar pastebėjau, kad mano dviratis – vienintelis jo užsakymas. Tik su manuoju dviračiu dirbo, o vaidino, kad turi aibę darbų.
Kokį? Kur? A, ten, tolumoje... Iš kur jis žino, kad varnas, o ne varna?
-Tupi kasdien. Nutūpia toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku.
Na ir kas. Varnų priskrenda visur. Tupi medžiuose, ant žemės ieško maisto. Kiek jų yra. Varnos net turi lizdus mūsų parke. Ardydavo juos mūsų laikais valdžia, kad nedergtų ant žmonių ir leistų ramiai vaikščioti nebijant būti apkakotiems.
Varna, prisiminiau per biologijos pamokas įgytas žinias, yra varninių šeimos paukštis. Toks juodai pilkos spalvos: patino ir patelės galva, gerklė, pagurklis, uodega ir sparnai juodi, o kita kūno dalis pilka. Žinau, kad ji gana apdairus ir atsargus paukštis. Ištikus pavojui, pakelia didžiulį triukšmą. Kranksi „kaar“. Ji turbūt aukštesnio rango, nes jos bijo kiti paukščiai: kai tik ši skrenda kur, kiti vargšeliai paukšteliai tuoj pat į šonus lekia. Už tai ji puikiai atima kuo gardesnį kąsnį iš mažesnių paukščiukų. Prisiminiau ir tą pasaką, kur sūrį snape laikė, - lapė ją išdūrė. Cha cha.
Dar, prisimenu, jas stebiu tik tada, kai noriu atspėti orą. Jei varna tupi medžių viršūnėje, lauk šalčio; jei tupi pažemy ar net straksi ant žemės, lauk atodrėkio. Pildosi šimtu procentu. Pati patikrinau. Vėliau sinoptikai dar pridėjo varnos uodegos poziciją: jei varna žiemą žiūri tupėdama į pietus, irgi bus atodrėkis. Nežinau, netikrinau. Man priimtinesnė senoviška patirtis.
-Na ir.., - vaikiškai paklausiau.
Robis tik šyptelėjo ir pasakė:
-Tu tokia pat kaip visi.
Ką reiškia „kaip visi“. Tada jau aš susidomėjau.
-Tu matai, ką ir visi mato.
-Kodėl? Mes esame visi skirtingi.
-Ne, tu tokia kaip visi, - laikėsi savo logikos.
Tuomet aš pradėjau sava logika jam aiškintis.
-Ne. Tu kaip visi.
Supykau ir išėjau. Lai lieka tas metalo ir gumos gabalas pas jį! Turėjau galvoje savo dviratį, bet aš neleisiu iš savęs tyčiotis!
Išėjau. Neilgam. Gal mėnesiui, bet vis nedavė ramybės klausimas, ką reiškia tas „kaip visi“.
Aš esu aš.
-Dar nėra detalės, gal ir nebus, - vėl abejingai pareiškė. – Tu kaip visi: lakstai, klausi. Atsiras, paskambinsiu.
Kur? Į ką? Mes neturėjome tada to laidinio telefono, mobiliųjų išvis nebuvo, tai gal su keptuve man skambins?
Užsiutau.
-Mano adresas...
Ir trenkusi duris išėjau. Verkiau. Kelio net nebemačiau per tas sruvenas. Šįkart verkiau ne dėl dviračio, o todėl, kad aš „kaip visi“.
Mąsčiau, kuo jį nustebinti, ką, kaip jam pasakyti, kad nekartotų lyg varna tą patį per tą patį.
Grįžau prie varnos, bandžiau prisiminti, kaip ji atrodė, ką veikė, bet ji man buvo tik varna.
Kitąkart nuėjusi pas Robį, kalbėjau (bandžiau) aukštomis frazėmis. Citavau Volterą, Sartrą, Šopenhauerį, Ruso. Kaip per išpažintį.
Jis klausėsi klausėsi ir vėl pareiškė:
-Tu kaip visi.
Jau bloga, bet kažkoks beginklis užsispyrimas, o gal egoizmas varė savo. Pas jį.
Būdavo tokių dienų, kai kalbėdavome, diskutuodavome įvairiausiomis temomis, žinoma, filosofinėmis. Būdavo dienų, kai paprasčiausiai tylėdavome. Ir kartą jis ištarė:
-Tu ne mano skonio.
Akimirkai silpna pasidarė. Aš jam peršuosi?
-Tu tokia pat kaip kitos, pati kariesi bernui ant kaklo, - tepaluotomis rankomis net nežiūrėdamas į mane blizgino kažkurią motociklo detalę.
-Aš irgi turiu trinti tavo detales? – pasierzinau, nors iš tikrųjų aš viriau erzelio kraujyje.
O jis toliau iš manęs chamiškai išsidirbinėjo:
-Tu skaitai daug, už tai kalbi svetimų žmonių mintimis, juos cituoji...
Na aš, ką aš? Nenoriu būti silpnesne už jį. Tai juk irgi filosofija. Ji man priimtina, jei jau remiuosi.
-Čia kitų mintys, ne tavo, - pareiškė.
Bet aš viršesnė už jį. Aš tuoj baigsiu vidurinę, tuoj stosiu į aukštąją, ne taip kaip jis, gal profkinis, gal nė vidurinio išsilavinimo neturi.
Šiandien, aišku, vidurinis išsilavinimas jau yra kažkas tokio!.. Tik baigi dvylika klasių, nesvarbu kaip, svarbu išlaikai egzaminus, gauni atestatą ir mauni į užsienį braškių skinti. Jau visiškai nebesvarbu, kad be privalomojo, gimtosios kalbos egzamino, kitas, tavo pasirinktas baigimo egzaminas, buvo, sakykime, technologijų, kad ir jį už tave išlaikė (na, atliko visas užduotis: nupiešė, išdrožė) mokytojas. Taip, kad atestatas kaip ir ne tavo. Ne taip kaip mano laikais.
Mano laikais vidurinis išsilavinimas – tai kaip dabar pagrindinis, buvo suvokiamas lyg būtinybė. Jei jau eini į kokią profesinę, vadinasi, esi niekam tikęs žmogysta. Žinoma, visur yra išimtys. Buvo tokių specialybių, į kurias įstoti labai sunku, kad ir į profesinę mokyklą. Tik jau aišku kaip dieną: dviračių remontininku galėjo būti bet koks žioplys. O štai įstoti į aukštąją ir dar be pažinčių...
Už tai kaip užsuktas laikrodis, lyg ožys bliovė tą patį:
-Tu tokia kaip visi.