Nepritapėlė (5)

Vakare sūnus (nebeprisimenu kuris, o ir tai nekeičia prasmės) uždavė klausimą:
-Tete, ar jau nupirkai padangą baikui?
Na ir prasidėjo... Kas per žodis, per mandrybės, lietuviškai kalbėti nebemoka. Ir taip toliau, ir panašiai.
Aš, aišku, kaip visada su kibiru vandens gaisrui gesinti.
-Tai jei jau taip kalba, pats nesusigalvojo. Iš gatvės...
-Tai lai ir eina sau pas gatvinius! – toliau niršdamas rėkė.
-Nerėk, išveš.
-Tylėk pati.
-O ką? Visai šiuolaikiškas žodis. Baikas.., - nutaisiau bemąstančią miną.
-Pirma lai išmoksta kalbėti, o po to baikinas, šiuolaikiškai.
-Na gal geriau nei rusiškai keiktis, - dabar jau į jo daržą rėžiau aš.
-Neaiškink!
-Tu tik džiaukis, kad žinai, ką vaikai parneša iš gatvės, nebūsi tundra, suprasi, apie ką šneka eina, - vėl gesinau.
-Tu tundra. Nemoki pati lietuvių kalbos ir dar aiškini.
Lyg jis mokėtų. RobinHudas.
-O tu? – dabar jau man ėmė svilti. – Tu, aišku, moki.
-Nu, nors nesąmonių nerašau.
Čia kalba, aišku, pakrypo apie kryžiažodžius. Ir tikrai vienąkart (na gerai, ne vienąkart) įrašiau kažką neteisingo, tai dabar būtinai primins visą likusį gyvenimą.
-Ir išvis patylėk, nieko nebaigusi...
Mėgstamiausia frazė, nekrentanti iš lūpų.
Tai jis nieko nebaigė. Mokėsi mokėsi gal dešimtį metų Kūno kultūros institute (dabar akademija) neakivaizdžiai, nusibodo, metė, perėjo į pedagoginį ir jo nebaigė. Ir dar aiškina man, kai tuo tarpu aš baigiau ryšius su visuomene.
- Dar lituanistę vaizduoja, - nusišaipė.
Jokia aš lituanistė, tik panašią specialybę esu įgijusi, ryšius su visuomene.
„Ryšiai su visuomene dar prieš dešimtmetį mums buvę nežinomi ir “paslaptingi”,  o dabar tampa kone populiariausia specialybe, geidžiamiausia profesija, veiksmingiausia vadybos priemone, o kartais net ir savotiška stebuklų lazdele krizių vadyboje, siekiant pakeisti visuomenės nuomonę. Be ryšių su visuomene specialistų jau nebeapsieina jokios politinės kampanijos ir marketingo programos. Ryšiai su visuomene dažnai tampa ta paskutine priemone ir instancija, kuri gali duoti norimą rezultatą tada, kai visos kitos priemonės bevaisės. Tai vadybos funkcija, koncentruojanti dėmesį į individų ir organizacijų komunikaciją ir santykių formavimą su kitomis grupėmis (publika), siekiant sukurti abipusį palankumą.
Trumpai tariant, viešųjų ryšių laimėjimas – įtakoti palankią publikos nuomonę, skatinti geranoriškumą, kurti ir stiprinti teigiamą kompanijos reputaciją. Dėl to daugelis ryšius su visuomene supranta daugiau kaip reklamą, nors jie nėra vienas ir tas pats. Jei reklama pasiekia mus tokia, kokią pateikia reklamuotojas, tai – čia publiką informacija pasiekia kaip straipsnių naujienos, siužetai ar reportažai. Tačiau ryšiai su visuomene nėra tokia preciziška priemonė kaip reklama, kuri planuojama atsižvelgiant į auditorijos pasiekiamumą ir dažnumą. Ryšių su visuomene rezultatą yra labai sunku kiekybiškai pasverti: rezultatai labai priklauso nuo žmonių, vykdančių ryšius su visuomene kompanijų patirties ir įgūdžių. Maža to, ryšiai su visuomene negali tęstis amžinai. Laikraštis negali spausdinti to paties straipsnio du ar tris kartus iš eilės, tuo tarpu reklama skatina įsimenamumą būtent pastoviai kartojama. Jei ryšiai su visuomene padeda formuoti pasitikėjimą, tai reklama skatina geresnį įsimenamumą ir yra kontroliuojama. “
Pakišau štai šitokio turinio lapą po nosimi, kad perskaitytų, kad visiems laikams skirtų, kas yra lituanistas ir kas yra mano specialybė, viešieji ryšiai su visuomene.
Žinoma, jis dažnai man sakydavo, kad niekaip nesupranta, kas per darbas mano yra, atseit, kažkas neapčiuopiamo. Ilgai, kantriai aiškindavau, tik, matyt, vis tiek jam neaišku būdavo, tai dabar, pasitaikius progai ir pakišau iš vieno vadovėlio atšviestą ištrauką. Seniai tam ruošiausi.
Dabar net vienos lituanistikos nebėra, yra lietuvių k. su visuomenės ryšiais. Ginto draugo žmona tokią specialybę studijuoja, dėl to jis ir painioja.
-Ir taip leidžia savo vaikams kalbėti...
-Gerai, gerai, nu pasakė ir vsio, - nusibodo jau man ta pati tema. Iš degtuko vežimą malkų priskaldė ir tiek.
Dviratis. Viskas prasidėjo nuo jo...