Trumpiausias kelias Namo -53-b

Trumpiausias kelias Namo-53-b

      Praėjus vienai valandai, po trečiųjų gaidžių, vyko nepaprasti pokalbiai iš patyrusiais Lunatizmą, gyvais liūdininkais. Kapitonas ir Kaubojus Dipsis trumpai snųstelėjo kartu su Generolėm, liko budieti tik atsakingi už Parlamento apsaugą įpatingas „Vanagų“ burys, - prižiūrimi slaptų Komisaro Pasagėlės agentų „Kurmikų“
O dabar tegul kalbės tikri liūdininkai, tie kas patyrė ir mate šiuos nakties įvykius, gal sapne, o gal ir ne. Gal nevisi mėgojo?. Klausykimės ir patys suprasim, kokia yra stipri lunatizmo galia.
            Geriausio liūdytojo nereikėjo ilgai jieškoti. Po garbių parlamentarijų prabudimo, operatorius Kostia, kalbino vieną iš patyrusių šios nakties “košmarą”. Kalbino ir iš Užkulnio-5. Kalbino visų Lituvos ir Užsienio medijumų operatoriai prabudusių Parlamentarijų. Atsakymai buvo tie patys. -
-Ooo, siaube. -Ne duok Dieve, kad tai pasikartotų. -Sūdna diena... - Vienas, vis delto ryžosi papasakoti. Jis jautėsi kaip koks marsietis iškritęs iš praskrendančio Osteroido.
    Kalbino parlamentarijų Peteri Gražutį su Kuoka. Jis buvo pilnas yspudžių ir be paslapčių. Peteris pirmas, degdamas ir kibirkščiuodamas, pranešė apie matytus košmarus. Pasiklausykime Gerbiamo parlamentarijaus Peterio su Kuoka, pavadinkim šį pasakojmą “Lunatiko sapnas”:
    -O Dieve, Dieve, ką mačiau…-Buvo teip.
    -Matau kaip Generolės Dalytė, Rasytė ir Irutė apžiūrėjo naują ginkluotę „Boš“. Irutė pastatė daiktą panašų į kulkosvaidį ant tribūnos, o Generolė Rasytė prilaikydama ilgą „šovinių“ juostą, leidžia per šoną į „Bošo“ spynos mechanizmą, kaip kokia “Anka pulimiočica”. / Onytė kulkosvaidininkė/ Generolė Dalytė pakėlė ranką:
      -Ugnis, -Kut-Kut-Kut,,, - Kad pradėjo aplink šnypšti. Garsas ne skardinis;-Ta-ta-ta-ta, ta-ra-ra, bet šnypščiantis;-Pyš, pyš-pyš-pyš…. Matau, atskrenda kažkokios burbulais išsipūtusios kapsulės, atsimuša į kaktą, į krūtinę, į auisis ir sproginėja, virsdami muilo burbulais, virsdami putomis. Jaučiu kaip visas mano kūnas putuoja, atrodo per ausis, per akis, per visas skyles, angas išputuos visi koldūnai ir smegenys. Atrodo išsiversiu išvirkščias ir sprogsiu per siūles. Aiškiai jaučiau visų kūnų, sakau be komentarų, apie egzotinius, karamelinius Kaka-2, Superinius Dviratininkų kvapus ir visokias kitokias Tele-vibracijas. Taip tęsėsi kelioliką minučių. Po keliolikos minučių, po tokios keisto procedūrinio apšaudymo, pajaučiau įpatingą nuotaiką, -norėjosi kokteilio, ir Sopran“ ledų, iš mano kostiumo išbyrėjo visos kandys ir maloniai kvepėjau. -Pauostyki, Kostia.... Bet tai buvo dar ne pabaiga. Vėl matau, Generolė Dalytė pasidėjo ant peties įrankį “Boš-Šampo” labai panašų į granatsvaidį. Atsuko į Dešinės frakcijos sparną. Spųstelėjo nuleistuką;- Užtaisas, panašus į Karmėlovos cepeliną, pradėjo pūstis. Neskrenda, -kaip paprastai būna Holivude, bet pučiasi, sparčiai didėdamas, kaip muilo burbulas ant storo šiaudo. Burbulas išsipūtė toks diiiidelis, -kaip banginis. Pagaliau jis išlieto atsiskyrė nuo vamzdžio kiaurymės ir lėta eiga, stumiamas nedidelio profelerio ėmė slinkti į salės gilumą, virš Dešiniųjų parlamentarijų frakcijos. Taip išlėto slinkdamas, pagaliau burbulas sustojo virš visos dešinės, pasigirdo dūslus: -Pliūptelėjimas. Visi Dešinėji buvo apgaubti skaidriu, gražiu, vaivorikštės spalvų kupolu, labai panašiu į netradicinę vėliava. Labai patiko man spalvos, -jos priminė netradicinę vėliavą….
    -Tas pats atsitiko ir su Kairiuoju frakcijos sparnu. Programai baigiantis, abu skliautai susijungė į vieną didelį vaivorikštės spalvų sferinį skliautą. Visi  Parlamentarijai pajautė vienybės jausmas. Labai panašus į 1990 Kovo-11., kai visi parlamentarijai buvo labai vieningi. Vienas, kitas-prieš, bet taip jau būna, tai nesiskaito.
    Valandos programa veikė nepriekaištingai: -- visus išmuilino, išputavo, išskalavo, išdžiovino, iškrakmolijo, išlygino, sušukavo, iškvipino, -ir pagaliau visas skliautas, šlamėdamas pradėjo lėtai stotis. Sustojo „būgnas“ atsidarė sklendės ir garbus Parlamentarijai, po vieną, krykštaudami, iščiuožė ant užpakaliukų, kaip po avarinio lėktuvo nusileidimo. Jų buvo penkiolika. Nuriedėjo kaip loterijos rutuliukai iš “Perlo” terminalo. Matomai tai būsimi ar esami Ministerai, nes buvo su portfeliais. Gražiai susiedo atskirai, kukliai susidėję rankas ant kelių, žvelgė į Generalitetą ir dėkojo nulenkdmi galvas: -Ačiū, ačių, ačių.
    Gražiausiai buvo stebėti likusius parlamentarijus. Visi jie sėdėjo kaip pabučiuoti savo vietose, ten kur sėdėję prieš maudynes, neliko nei Kairės, -nei Dešinės. Kalbėjosi tarpusavyje ir stebėjosi;- Kokie mes buvom kvaili, tikri Lunatikai, su savo naktinėm reformom, supriešinom Lietuvos piliečius, nuo Šalčininkų iki Neringos. nuo Barbieriškių iki Vilniaus ir Kauno bokštų. Kaip mums negėda, kaip mums nedašuto paprastas dalykas, nedaėjo į mųsų galveles, kad turim visi būti kaip vienas kumštis, Lietuva yra visų mūsų, skausme ir džiaugsme, turim būti kartu, su visa Lietuvą, - nebūti priešais sau ir savos valstybės piliečiams. -Reikia nesidžiaugti ir ploti, kad mažėja bedarbystė, išvykstančių į Airijas, į Londonus, į Skandinavijas saskaita.. Išvyko  kelti šių kraštų gerbuvį ir galią, kad galėtų pasityčioti iš Mūsų negalios, kad negalim oriai apginti savo Nuostabų raštą- Lietuvą nuo savų, neapsiverčia liežuvis pasakyti. –blogiukų. Bėgam ištiesę rankas: -Duokit pavalgyti duonelės, -Seeeer. - Reikia liūdėti, gailėtis ir atsiprašyti visų Lietuvos gyventojų už padarytas mūsų nuodemes.
    - Jurgi, Andriejau, Kęstuti, kaip sakai? Ar gerai pasakiau? -paklausė Algirdas. Gediminas. Nuo šios nakties,  bus kitaip, - Mūsų Lietuva, būs visų mūsų Lietuva. -Ar girdi Viktorai, Gediminai ir Aušrinė. Buvom visi išrinkti visos  Lietuvos, -išrinkti, kaip garbingi Lietuvos Parlamentarijai. Šiandiena susitaikėm. Tikėkim, kad, ilgam, visiems laikams, - ne tik iki rudens, iki Bobų vasaros, ar iki velyvųjų grybų, iki “Zelionkių”. Kai aiteis nauji, žali, neapsiplunksnavę, tikrai pražudysim Lietuvą. Negalim šito leistri Broliai-Lietuviai.

      Už Parlamento Sienu, Nepriklausomybės aikštėje, susirinkęs patrioptiškai nusiteikęs akademinis jaunimas  skandavo
      - MerAzai. Kur Tu? Išeik. Kiaušinių neturim -Mes  norim padėkoti, pagerbti  savo Tėvams, Seneliams, Broliams, Sesėms,  už galimybę švęsti Nepriklausomybės šventes gražiai su padėkos žodžiais ir dainomis. -Ar girdi, MerAzai?
          Peteris Gražutis, išprakaitavęs, baigė pasakojimą.
   
      Tai atsitiks, kai baigsis Didžiosios maudynės, o kol kas. Kaubojus Dipsis priėjo prie Brolių Grimų, prie žemaičių, Dariaus, Gedimino, Žymanto, Vyriausio Lietuvos Šerifo Svirneli ir Vyriausios valstybės kasininkės Ingridos paklausė apie  Europos išmokas žemdirbiams, apie kreditines paskolas namų renovacijai. Paklausė Ingridos ir susiėmė už galvos:
              -Ir vėl nedavė.
            -Kaip negerai, -paėmė iš Ingridos rankų didele išmaniąją planštę, pabraukė, paspaudinėjo, gavo atsakymą:
        -Kreipkitės į Siaulės banką.
        - Ne ten prašei, Ingridą. Reikia kreiptis į Saulės banką.
        Kol vyko technologininiai procesai, Generalitetas galėjo ramiai pasnausti, gražiai pakalbėti, arba kartu su visais padainuoti:
                    Tumba, tumba, tumba-ta,
                    Tumba, tumba, tumba ta,
                    Čia žemaičių buriai sukinėjasi..
              Arba:
              - Žemėj Lietuvooos, ąžuolai žaliuos.
              Ąžuolaaaaai žaliuos, žemėj Lietuvooooooos…