Trumpiausias kelias Namo -53-a

Generolėms apžvelgus konfiskuotą  iš Kaubojaus Dipsio ginklų arsenalą, iš akių, aiškiai matėsi, kad jos liko labai patenkitos, žvelgė į Kauboju Dipsį, merkė akį ir šypsojosi. - Generolės; Dalytė, Rasytė ir Irutė, atsiribojo nuo bet kokių komentarų su žiniasklaida; įraudusios, susigūžusios, derinosi:, -Ša-ša-ša. –Ta-ta-ta-ta, -kalbėjo jos tyliai, palinkusios, vos nesuglaudusios žandukus, -  tikriausiai  aptarė savą, staigų ir netikėtą, veiksmų  planą.
          Kapitonas Juozapas žvilktelėjo į jų pusę, numojo ranka, tarė Kaubojui Dipsiui: -
        -E, -Tegul bus tep, kap Dievs dūs.
          Kaubojus Dipsis taip pat numojo ir pritarė:
        -Tegul, kad juos tara-rai…Juos yr Palaimintos ir pasmerktos nekada ne pralaimėt, -žino visada ką rek daryti. 
          -Pasirokoukem, Kapitone, apie ką nors rimčiau, apie gyvenimą, -ne dažna suseinam, ir ne apie šiukšles, šieną, ar apie uogas ar grybus pakalbam.
      Kapitonui Jūzapui, po kaklu, sujudėjo Adomo obolys, tarytum kaž ką nurijo. Tikriausiai pagalvojo apie savo jubiliejinio gimtadienio tortą ir draugus.
        -Taigis, Kaubojau, -pakalbam.
          Kapitonas ir Kaubojus kalbėjos labai apie žemiškus  dalykus. Padebesiais negali skraidyti.:
          -Kapitone, Jūzapai, kaip žiūri į lunatizmą? -paklausė Kaubojus. - Pažvelk, matai kaip gražiai šviečia Pilnatis.
          -Žiūriu labai rimtai, -turiu patyrima, Kaubojau. - O kodėl klausi? Kaip pats į tai žiūri?
          -Jei nemeluoti, aš irgi turiu patyrimą ir žiūriu labai rimtai. Turiu  pasakyti, Kapitone, kad visais atvėjais pasiteisino. Visada baigdavosi  man gerai. -Kai susitikom su Tavim ir  su mūsų Lietuvos  “Bajorais “prieš 5 metus, tai nuo to laiko lunatizmas tapo mano gyvenimo būdas. Etapas po etapo, žingsnis po žingsnio, sunkiai, bet kol kas viskas baigėsi gerai. -Na, kaip pasakius, - su nedideliais nukrypimais, dėl svarbių priežasčių, ir- pagalvojo Kaubojus apie svo brangiąją Klementiną ir jos bendražygę Pūkę.
          -O kaip Tau Kapitone?
            -Man irgi baigdavosi gerai, jei ne vienas atvėjis, įvykęs prieš daugelį metų, jaunystėje.  Apie viską, sužinojau tik po daugelį metų, kai mano šeimos  ramybę, srębiant šaltibargščius, sujaukė keliaujantis pauglys. Jis buvo toks apleistas, toks liūdnas, slogojantis, su terbele ant peties.
            - Aš esu tavo sūnus, dėdė Jūzapai.. Prašau man mokėti už tai, kad užaugau, kitaip tau  bus blogai. -Nesupratau, jis sako rimtai, ar juokais. Ką daryti? Teko sukirsti rankom, kad tylėtų, - nuprausiau, perrengiau. Jo netikėtas atvykimas- sujaukė mano šeimyninį gyvenimą, teko palikti savo baltapūkę Pūkę ir išeiti į jūrą, jaunuolį priėmiau į laivą jungą, užaugo, sustiprėjo. Kai buvo jam aštoniuoliką, pasitarėm, paėmiau iš Ūkio banko paskolą, ir- žinai, Kaubojau, nesigailiu, - nesuklydau, - paėmiau paskolą pas tą patį Arijų, Roma-Novą. Gerai, kad pas jį, žinok nebegrąžinau paskolą, nurašė Žalgirio vardu. Skaitau, kad jis parėmė  mūsų sumanymą grįžti į Sarmatiją.
      Tai buvo anksčiau, kai tik susikūrė bankas ir pinigų tada buvo kaip šieno.
      -Tai va. Pasirodo, Untei, / toks buvo to snargliaus  vardas /, Lietuvoje jam pasidarė ankštą, išvyko į užsienį, į Karalienės Viktorijos  Jūrų Akademiją, ten kur studijavo Kapitonas Morganas. Daugiau man su juo, daug metų nebeteko susitikti. Netikėtai 2008 metų vasara, į Klaipėdą atplaukė baltas  laivas. Burlaivio  Šturmanas Antonijus de Samurato/ tokiu vardu jis man prisistatė /, pasamdė mane šio laivo Kapitonu.  Dabar man labai liūdna, Širdis jaučia, kad aš jį, prieš gerą valandą, praradau. Kaubojau, pasakyk man, ar galima taip užsimaskuoti, kad tėvas, po daugeli metų, nepažintų savo sūnaus? Manau, kad tai buvo Jis, Šturmanas Geležėlė. Tai va, - kaip būna su tuo lunatizmu. Atrandi netikėtai,  ntikėtai ir prarandi, - taip viskas ir sukasi amžinu  ratu. Kaip Tau, Kaubojau, pasireiškė šis keistas lunatizmo reiškinys?
        Kaubojus Dipsis sukluso išgirdęs Kapitono Jūzapo prisipažinimą. Nejaugi Šturmanas Geležėlė yra ne jo, - Kaubojaus Dipsio  sūnus? Sukluso, bet neišsidavė. Jis negalėjo pasakyti, kad Tėvą galima apgauti, bet Motinos- niekada.  Kaubojus ir Kapitonas tęsė pokalbį:
        . -Man tai buvo paprasčiau;- mano kaimę sklido kalbos, kad per pilnatį, naktimis, menesienoje  matė, stogais vaikščiojantį vienmarškinį vaiduoklį, ar kaž ką, panašaus į vaiduoklį su ilgais naktiniaios marškiniais. Eina išskleidęs rankas, lyksvarą gaudydamas, kaip lynų akrobatas. Pasilenkia, atsistoja, persižegnuoja, pasilenkia, atsistoja, persižegnuoja. Po savaitės mano Motinėlė-Klementiną, aptiko daržinę be stogo. -žinai mane tai labai sunervavo. Sukėlė įtarimų. Patariau Motinėlei palaukti; -savaitę, kitą. –Ką manai Kapitonę? - Žinai kas atsitiko? Pasirodo tikrai kaž kas matė ir girdėjo, juokais ar rimtai, rodo į mane.
-      Tuk-tuk-tuk ant stogo, tuk-tuk-tuk, - pasilenkia, -Tuk-tuk-tuk, atsistoja ir toliau eina. Po savaitės daržinė buvo su naujų skiedriniu stogu. Pagalvojau, kad labai geras žmogus pasitaikė. Pagalvojau, kad tai yra apsireiškimas, gal koks Angelas apsireiškė? -Unikalus reiškinys, Motinėlė džiaugiasi, rankomis ploja, kol nepatyriau savo kailiu rimtą išbandymą.
              Išvažiau į Telšius, į Žemaičių-švogerių susirinkimą, aptarti žemaičių įtakas viso pasaulio vystymosi raidoje. Telšiai ne šiaip sau miestas. Veini mūra, -kap Šiaulę. Sostinė ž Vien asmenybės.  Studentai tik naršo, sukinėjasi visur.
            Penktas, šeštas, septintas dešimtnečiai buvo labai įpatingas pasauliui. Žemaičiai ir Lietuviai dare labai dideles pasaulines įtakas, tik nesiskelbė, viską neapsakysi, Kapitone. Reikia pažymėti, vieną tokią įtaką. Lygiai prieš šešesdešimt metų 1953 metais Kovo 5, pasimirė“Visų tautų tėvas”Josifas. Lietuvoje vadinamas Juozapu-Kraugeriu. Žinai, Kapitone, tuščios vietos nebūną, Tų pačių metų Kovo 3 diena, Žemaitijoje,  prie Ventos gimė Žemaitis Ir pavadino jį Jūzapo vardu. Kaip tu sakai, Kapitone Jūzapai, ar teisingai pasirinko Žemaitija? -      -Tyi, Jūzapa. Koėl neatsaka? Tai va,  Kapitone,
mes ir aptariem Žemaičių –Šuogerių susirinkime apie šį laikotarpį: Nuo Rainių iki žemaičio  Jurgio Gagrio, iš Smalininkų skrydžio į erdves,  pagerbėm Žemaitijos  kankinius ir Dangaus erdvių  pionierių atminimą. Aptarėm labai daug klausimų. Apie viską. Štai vieni iš jų:
        -Vjetnamo kare įstrigo Jono Kniedžiaus ir Miko Kruščinsko reikalai. Jonui Kniedžiui nepasisekė, buvo Dalase nušautas. Pasaulis turietų būti dekingas jam, kad neleido Mikui Kruščinskui sukelti Trečio pasaulinio karo, per Karybų jūros “piratų” manevrus, vardan taikos norėjo jis dislokuoti Kuboje “Balistines morkas ir ridikus”. Atėjus Leonui Beržiniui reikalai pasikeitė, tik įgavo kitokias kovos už taiką formas. Atėjo Afganistano laikas, kada tūkstančiai  kareivėlių suguldė galvas už Taiką, beprasmiškame kare, kol nesprogo vienas Černobilio reaktorius ir vėl, vežą “savanorius”iš visur. Iš Letuvos taip pat. Mes, Žemaičiai, negalėjom apsikęst ir susirinkom į rimtą Žemaičių –Švogerių susirinkimą, aptarti taj, ką išdarinėja pasaulyje šie Skitai, ” iš Srmatų šalies  Globolistaj-Komunistaj.,. Vieni Garsiną Lietuvą;-Jurgis Gagrys apie Žemės rutulį apskriejo trys kartus, o Jurgis Kairys trys kartus pasaulio ir Europos čempionu tapo. Lakūnas Rolandas Prezidentu ruošėsi būti. Vladas Vitkauskas, apėjo, nuo Rambyno, nuo Šatrijos, visus pasaulio  kalnagubrius apšmerinėjo, į vasas aukščiausias viršūkalnes Lietuvos vieliavą iškėlė. Žemaitis Paulius Normants, paties, Kapitone Jūzapai, kaimyns, - su Jurgą Ivanauskaitę palaiminimus gavo iš Tibeto Dalai Lamos. O pradžia koki buvo? -Iš popėriaus tik sparnelius lankstė. –Norėjo berniukai beribio dangaus…
-      - Niekas kitas, tik mes galim padaryti Lietuvą pavyzdžių visam pasauliui ir parodyti  kaip  žmonės gal  būti laimingi,  tik pasistengti, Kapitone Jūzapai reikia.
Tąvakarą Žemaičiai pasitarė  ir uždainavo.
    -Tai Va, Kapitone, vakarui atėjus atsistojęs ant bačkos, pakalbėjęs, padainavęs, užmigau. Nežinau kaip ten buvo, bet man pasirodė, kad užmigau, o gal tik prisnūdau. Tikriausiai tik prisnūdau, nes girdžiu dainuojant:

          -Dauškim, dauškim bokalus,
          - Drąsą žadina alus,
          -Čia studentų  buriai sukinėjasi.

            Dainai nutilus, girdžiu balsą:
        -Stot.. -Kairėn, -Dešinėn,  -Tiesiai,  -trinktelėjo durys, - prabudau, - Nuovadoje. Rankoje laikiau bokalo rankeną, o už sienos girdisi’:
              Tumba, tumba, tumba-ta,
            Tumba-tumba, tumba- ta,
            Čia žemaičių buriai sukinėjasi…

    Tik tada supratau, kad turiu kažkokių stebuklingų  galių . Nuo to laiko pasidaviau  gyvenimo srovei. Taip ji mane ir nešė, mėtė gyvenimo keliais ir kryžkelėm visus ankstesnius  ir paskutinius penkis  metus. .. Apie viską aš  užrašinėjau ant laikraščių, tarp eilučiu, kol atsirado klavišinis instrumentas ‘Google” Bet džiaugsmo  buvo mažai, už tai ėmė persėkioti tie patys lietuviai, - Kad juos Tatarai.  Neapsikenčiau išvykau  į emigracij;-. Per Koloradą į Kaliforniją, tiesiai į Holivudą. Dabar trumpam sugrįžau.. Parvežiau slaptą krovinį. Supratai, Kapitone koks brangus šis krovinys? Gal tuo pačiu pavyks sutikti savo brangąją Klementiną. Norėč  atsiprašyti, paveiziet į akis. Parvežiau  jai lauktuviu;- paleriną iš trušio kailiuko. Dabar, Kapitone Jūzapai paveiziek, - Generolės prisnūdo. -. Gal ir mes trumpai snųstelėkim. –Pilnatis mus išgelbės…