Padegėlis (2,3)

Anzelmas, viso labo išgėręs tik tuos du stklelius kamaraitėje, buvo apsvaigęs ne nuo degtinės, bet nuo įvykių Šantų vienkiemyje. Dar pauliojęs su draugais namuose, ryte prabudęs ir viską prisiminęs, neranda sau vietos.
– Koks velnias mane sugundė užeit į tą kamaraitę? – keikia jis save. – Nastutė teisi, kitaip pagalvoti ir negalėjo. „ Geria vienas, kaip koks paskutinis latras“.
Graužiasi Anzelmas dėl savo poelgio, bet, kodėl jis taip padarė, ir pats nežino, kaip paaiškinti. Užėjo stipriau susijuosti kelnių diržo, pamatė ir susigundė. „Prie stalo gerti buvo kažkaip nedrąsu. Kai dabar pagalvoju, tai nė nereikėjo. Argi ne smagu buvo ir be to? Pamatęs tokią gražią Nastutę, pasijutau toks laimingas... Taip ilgai aš jos laukiau... Buvo visokių abejonių ir netikrumų... Gal apsigalvos, gal atsakys? O šiandien ji bus mano, parsivešiu ją į savo namus, galėsiu apkabinti, bučiuoti... Atėjo galas visom spėlionėm, nepasitikėjimui... Jaučiausi Šantų namuose kaip savas. Malonūs tėvukai, mylima Nastutė... Ir kas man sumaišė protą? Kas sukurstė įsipilti stiklelį? Buvo ir taip smagu, bet panorėjau, kad būtų dar smagiau... “
Turbūt taip ir buvo. Norėjosi vaikinui kaip ilgiau išlaikyti tą nepaprastą nuotaiką, įgyti daugiau drąsos, pasitikėjimo. Norėjosi pasirodyti prieš visus, koks jis šaunus, kad Nastutė galėtų juo didžiuotis, kad visi sakytų „ Kokia puiki pora“. Ar kam paaiškinsi tokį dalyką? Ar kas supras? Baisiausia tai, kad dabar visi galvos apie jį tokį, koks jis iš tikrųjų nėra. Norėjo, kad būtų linksmiau, drąsiau, o štai kuo viskas baigėsi...
Mato tėvas, koks sūnus susikrimtęs ir bando jį nuraminti.
– Tuščia jos. Ar nėra mergų sviete? Kad nori, va, tuojau pat supiršim ir tuo pačiu alumi atšoksim vestuves.
Anzelmas nenori nė girdėti. Labai jau skauda širdį dėl tų iširusių vestuvių. Jam atrodo, kad dar negreitai apie ką nors panašaus galės galvoti ir niekada nepavyks užmiršti Nastutės.
Mergaičių Anzelmui netrūko. Vaikinas dailus, nebiednas, galėtų vesti bet kurią, bet kodėl Nastutė jį taip traukė?
Pamatęs ją miestelyje ar kur kitur sutikęs, jis apie ją galvodavo, ilgai negalėdavo pamiršti tų susitikimų... Nors gyveno netoliese, bet lankyti Nastutės nedrįso, o tuo labiau pirštis. Girdėjo, kad ji labai išranki, pasipūtusi, įsivaizdina ir taip atbaido jaunikius.
Anzelmas ilgai galvojo, kol vieną kartą ryžosi atvažiuot su piršliu ir išbandyt savo laimę. Pabendravęs su Nastute, jis pamatė, kad tose kalbose daug netiesos.
Mergaitė graži, maloni, linksma, mandagi, o kad ilgokai teko palaukti su vestuvėmis, tai jo nė kiek neatbaidė. Priešingai. Buvo netgi įdomu padraugauti, pažinti vienas kitą iš arčiau.
Ir atsitik tu man taip, kad, abiem jau apsisprendus, atėjo tokia pabaiga.
Anzelmas jaučiasi  viską praradęs. Jei anksčiau su viltimi dar svajodavo apie Nastutę, tai dabar išvis nebeliko ko tikėtis. Ji jau prarasta amžinai.
Su tokiomis mintimis vaikinas ir gula, ir keliasi, o Šantų vienkiemyje viskas pamažu grįžta į normalias vėžes.
Giminėms išvažiavus, kitą dieną buvo surengtas ubagų balius. Šantai sukvietė  visas davatkėles, giedorius su kantička ir visus elgetas, kiek tik buvo miestelyje.
Susirinko visi iš ryto. Praėjo pusdienis, kol buvo atgiedotas rožančius. Išgerdami alaus ir pasistiprindami vestuviniais užkandžiais bei pyragais, žmonės iki pat vakaro dar giedojo įvairias ilgas giesmes už mirusiuosius. Kol viską išgiedojo iš storos kantičkos, atėjo ir pavakarys.
Po šiltos vakarienės, pabučiavę į rankas šeimininkams ir taip padėkoję už vaišes, elgetos  išsiskirstė.
Taip baigėsi vestuvės Šantų vienkiemyje.
3.
Abiejuose vienkiemiuose kaip po gaisro. Skirtumas tik toks, kad Šantuose niekas taip neliūdi, kaip Buivyduose Anzelmas.
Nastutė ir tėvai džiaugiasi, kad laiku buvo pastebėtas jaunikio polinkis išgerti, išgelbėjo dukrą nuo galimai nevykusių vedybų ir visi įsijungė į kasdienius darbus.
Maistas ruoštas vestuvėms irgi buvo apmažintas, dėl ko iš pradžių nerimavo motina. Po giedorių liko, galima sakyti, tik trupiniai, kuriuos iki savaitės pabaigos sunaudos patys, o neišgertas alus pasiliko bačkose ir labai tiks kūlimo talkai. Saldumynų pabaigtuvėms atšvęsti bus dar pakankamai, o kitus užkandžius Nastutė su motina paruoš pačios. Nereikės nė šeimininkių kviesti. Pabaigtuvės – tai ne vestuvės. Pavaišinti talkininkus užteks ir kasdieniškai pagamintų valgių.
Po kūlimo  lauko darbai baigti. Bent jau moterims... Ir jos susirado darbo namuose. Nastutė pasistatė stakles, motina atsisėdo už ratelio, o samdyta mergina jau susiieškojo virbalus. Kai susitaisys rogių kelias, vyrai važiuos malkų, tada reikės šiltų kojinių ir pirštinių miško darbams.
O žiema šiemet buvo ypatingai šalta. Nuo lapkričio vidurio prasidėję šalčiai ir sniegas, išsilaikė iki pat kovo pradžios. Nebuvo atodrėkių, nebuvo atšilimų, tik vis be gailesčio svilino speigas.
Pyškėjo tvoros, cypavo šulinių svirtys, girgždėjo po kojomis sniegas, kaukė šunys prie būdų, prašydami šeimininkų, kad nors nakčiai įsileistų vidun.
Sniego tais metais nebuvo labai daug. Kartas nuo karto nedidelis debesėlis pažerdavo sauso, puraus sniego ant įšalusios žemės, todėl sodybos, krūmai ir tvoros skendėjo minkštose kaip žąsų pūkai pusnyse.
Nedideli upeliai, tvenkiniai prie sodybų ar negilūs ežeriukai įšalo ik dugno. Duso žuvys, šuliniuose trūko vandens.
Bet tai dar ne viskas.
Šalčių išvargintus žmones išgąsdino danguje pasirodę nepaprasti ženklai.
Vieną vakarą vos tik sutemus ant juodo dangaus skliauto iš šiaurės pusės žmonės pamatė raudonų ir akinančiai baltų juostų fone neregėtus vaizdus. Lėtai judėjo pasvirę, masyvūs, juodi kryžiai ir visaip susiklaipę mažesni kryželiai. Kažkokie keturkampiai, primenantys perpjautas žvaigždes, suposi vienoje skliauto pusėje, kitoje gi – nuo pat horizonto kilo grėsmingi, dideli, vieni taip pat juodi, kiti švytintys stulpai, o virš jų plaukiojo didžiulės lyg rykštės, lyg strėlės, lyg botagai ir spinduliuojančios juostos.
Žmones apimti siaubo.
Visi žegnojasi, meldžiasi, o kiti verkia. Grįžę į pirkias ir susiradę maldaknyges, žmonės klaupiasi prieš šventus paveikslus, gieda giesmes, prašo Dievo pasigailėjimo, nuodėmių atleidimo.
Vienkiemiuose panika.
Niekas nė negalvoja eiti gulti. Daug kas neina nė į pirkią, meldžiasi čia pat lauke, bet neilgai tvėrę, bėga vidun pasišildyti. Nors lauke labai šalta ir ilgai nepastovėsi, bet, trumpai pasimeldę viduje, šiek tiek apšilę, vėl eina laukan pasižiūrėti. Kryžiai nuo dangaus niekur nedingsta, tik vietoje nugriuvusių, iškyla kiti. Ir taip iki vidurnakčio. Tik paryčiais grėsmingi vaizdai ėmė blankti, slinkti žemyn, kol pagaliau visai susmuko už horizonto.
Kitą dieną visi žmonės, metę įprastus darbus, vaikšto vieni pas kitus, kalbasi, baisisi, spėlioja, ką tai galėtų reikšti, bet visų nuomonė ta pati: „Dievo perspėjimas iš dangaus“. Visi priima tai tarsi pagrūmojimą, kad žmonės susiprastų ir daugiau nebenusidėtų. „Labai jau ištvirko jaunimas, ne taip, kaip mūsų laikais kad būdavo. Žmonės mažai meldžiasi, nesilaiko pasnikų, dirba šventadieniais, net ir per mišias... Nelanko šventų vietų, mažai aukoja bažnyčiai... “
Taip nerimavo žmoneliai iki penktadienio. Penktadienį miestelyje turgaus diena - šventas reikalas. Iš ten papildomos ūkio pajamos ir drąsesni gaspadoriai pajudėjo iš kiemų.
Vienas kitas grįždamas iš turgaus parsivežė iš pašto agentūros savaitinius laikraščius. Kai namuose paskaitė, sužinojo, kad tie ženklai ant dangaus ne Dievo siųstas perspėjimas, bet mūsų kraštuose retai matoma šiaurės pašvaistė. Praėjo dar kuris laikas, kol kaimo žmonės nusiramino.