Karšinčius (4)

Gerai prižiūrimas žmogelis veikiai atsigavo. Už savaitės jis jau atsisėdo, o dar už kelių dienų paprašė Zoselės, kad padėtų jam nulipti nuo pečiaus ir palydėtų iki būdelės ant savo reikalo.
Zoselė, aišku, jo niekur neleido ir, padėjusi nulipti nuo pečiaus, atnešė kibirą. Neilgai senukas naudojosi tomis paslaugomis. Tik keletą kartų, o toliau, Lukošiaus padedamas, jau vaikščiojo į lauką ir grįžęs pats vienas užlipdavo ant pečiaus.
Už kurio laiko Lukošius išmaudė įnamį pirtyje, apkirpo plaukus, nuskuto ir padarė visai panašų į žmogų. Dar norėjo jam pastatyti lovelę už mūrelio, kad nereikėtų laipioti ant pečiaus, bet senukas griežtai atsisakė.
– Noriu tik ant pečiaus ir niekur kitur, – pareiškė jis.
Kadangi toks buvo jo pageidavimas, Zoselė, išvėdinusi tuos kailinius, ant kurių karšinčius gulėjo ir pataisiusi  minkštesnį guolį, užtiesė švarią paklodę ir antklodę. Diedukas patenkintas užlipo ant pečiaus ir atsigulė ten, kur norėjo.
Dabar jis jau neguli kaip anksčiau per dienas ir naktis. Senukas keliasi kartu su visais ir padeda Zoselei prie ruošos. Atneša malkų, vandens, priskuta bulvių, pašluoja pirkią, priemenę ir sėdasi kartu su visais už stalo pusryčių. Zoselę ir Lukošių vadina vardais, o pats taip ir pasiliko visam laikui „diedukas“. Valgydami pusryčius jie su Lukošium aptaria dienos darbus arba šiaip ūkiškai pasišneka.
– Tau, vaike, būtinai reikia dar vieno arklio, – sako diedukas, – kai aš šeimininkavau, pas mane visada būdavo du arkliai. Dirbau su abiem, bet vieną užlaikydavau gražesnį. Su juo važiuodavau į turgų ar į valsčių, na ir sekmadieniais į bažnyčią ar kermošių. O dvi karvės irgi per mažai. Daug nelaikiau, bet iš penkių neišeidavau. Nelaikydavau senesnių kaip šešių veršių. Po šešių – parduodu, o toj vietoj jau turėdavau užsiauginęs jauną.

– Aš irgi žinau, kad būtų gerai antras arklys, bet kol kas versiuos su vienu. Aš gi naujakurys, dar neturiu už ką pirkti, o laikui bėgant, visko prisigyvensiu.
– Prisigyvensi, vaikeli, tikrai visko prisigyvensi. Mūsų žemelė gera. Ką nepasėk – viskas gražiai užauga. Tik reikia netingėti... Jeigu aš per žiemą nesusirgsiu, prasigalėsiu, tai pavasarį, jei būtų antras arklys, galėčiau tau ir laukuose padėti.
– Iki ateinančio pavasario nelabai įpirksiu, jeigu tik dar kitam pavasariui, žinoma, kai nuimsim gerą derlių.
– Na, matysim, – kažkaip mįslingai pasakė diedukas, – tik duok, Dieve, kad sveikas būčiau...
– Kaip čia buvo, kad tamsta taip labai buvai susirgęs? Kaip dabar žiūriu, neatrodo, kad dėl senatvės. Kiek gi tamstai metų? – pasidomėjo Lukošius.
– Ne taip ir mažai... Aštuoniasdešimties dar neturiu, bet jau nebetoli. O susirgau, tai iš tos širdies graužaties. Kai tik pamačiau, kad išsiveda gyvulius iš tvarto, tai taip ir sudribau ant grindų kaip negyvas. Kad ir mano vaikai, bet atėmė jie iš manęs nemažai sveikatos... Ilgiausiai ėdė, ėdė, kad ūkį užrašyčiau, o kai užrašiau, tai užsikepė išvažiuot į miestą. Ko nedariau, kaip nekalbėjau, prašiau, verkiau... Sarmata ir žmogui pasakyt, savo tikram vaikui rankas bučiavau, kad neparduotų... Bet niekas manęs nežiūrėjo...
Kai atsipeikėjau nuo to apalpimo, pajutau, kad aš jau nebe toks, koks buvau pirma. Visai nebeturiu sveikatos. Silpna ant širdies, linksta kojos, akyse tamaruojasi...
Kol dar šliaužiojau po pirkią, pavalgydavau kartu su visais, o kai atsiguliau, tai mane ir visai apleido. Atnešdavo marti kada ne kada atsiminusi bliūdelį sriubos ir mėsos šmotelį, bet kad aš jau ir valgyti nebenorėjau. Jeigu ko suvalgau daugiau, tai po krūtine kaip ugnim degina, burnoje kartu, sausa, džiūsta gerklė... Norėjosi tiktai gerti. Kelias dienas vien vandeniu buvau gyvas, bet ir to užmiršdavo paduoti.
Dabar aš kurgi... Kaip ant kito svieto. Pavalgau, gerai išsimiegu... Visai kitas ūpas. Per žiemą dar pailsėsiu, o pavasarį, ko gero, abu išeisim į laukus.