Una Memoria. 2.El Mundo A Través  Del Cristal Del Coche

Retas studentas nesikankino  važiuodamas troleibusu ar autobusu, retas kuris nepakliuvo kontrolierei ir nebandė iš jos išsisukti. Nors alus dar buvo pigus, vis viena dažnas pagailėdavo 5 litų nuolatiniam bilietui įsigyti, o apie talonėlių pirkimą apskritai kalbos nebuvo. Žodžiu, visuomeninis transportas ir jo tvarka džiaugsmo neteikė, bet iki pat pavasario didelio pasirinkimo nebuvo: pabandyk pėsčiomis iš Saulėtekio nueiti į centrą ar dar toliau, pabandyk, kai “dega”, vidury nakties nulėkti į “Rygą” (1) – pamatysi, kaip akyse nyksta svoris, kaip atrodo išspjauti plaučiai ir t.t.
Dėl šios, praktiškai, priežasties pavasarį Aurius iš gimtosios Klaipėdos grįžo jau ne kaip keleivis. Bolidas buvo nuostabus: rusvo perlamutro spalvos visureigis “Moskvič 412” su visais pribumbasais (super galinga audio sistema, 4 ratai, rankinis aušinimas ir t.t.). Būsimas ekipažas iškart mintyse paskaičiavo, kiek litrų alaus teks iškeisti į benziną, atsiduso, bet nutarė, kad verta. Ir pavadinimas prilipo vienbalsiai – Makliakas.
Ir Makliakas nenuvylė. Reikia į miestą palėkti – prašau. Tuščius butelius nuvežti į kitą Vilniaus galą, nes ten brangiau superka – prašau. Mergas pasiimti iš Niujorko – be problemų. Bet ir skysčių rijo nerealiai – tai jam vandens į priekį (suprask, į radiatorių), kaip tyčia, kai kur nors skubama, tai benzino į užpakalį, kuris, be abejo, specialiai baigiasi kaip tik vidury sankryžos. Bet žaidimas vertas žvakių, nes važiavimas teikė tikrą malonumą. Būdavo, įsėda keturiese, užkuria bardačioke saugiai vatoje, kad minkšta būtų, susuktą audio grotuvą, dar degtukais jį pakaišo, ir į kelią. Pabandykit įsivaizduoti lėtai gatve riedančią prabangią mašiną, kuri nuo garso linguoja, kaip tačkės filmuose apie negrus, o pro pravertus langus, pritariant nepakartojamam berniukų kvartetui “Varpelis”, sklinda vežantis muzonas. Dažniausiai “masturbation safe my life”, arba “just a sucker with no self esteem”, arba “tell me the truth, motherfucker”, ar dar kas nors panašaus. Jėga!
Žodžiu, laikai tapo dinamiški – visur spėjama, visur dalyvaujama. O ir mergos pradėjo kitaip žiūrėti – ratai, kaip ir akiniai, suteikia solidumo. Aišku, ne visada pavykdavo pateisinti jų pasitikėjimą.
Va, kartą Aurius, po kaimynės gimtadienio parsivedė damą pas save į kambarį ir bandė pagrįsti savo virtualiąją teoriją (minimas, kam dar neaišku, monumentalusis jo darbas “Virtuali realybė – tai, kai vaizdą matai trimatį, o graibai plokštumą”). Tam, kad praktiškai įrodytų savo tiesą, didis eksperimentatorius nutarė damą išrengti. Viskas vyko sklandžiai iki biusthalterio, kuris niekaip nenorėjo pasiduoti tamsoje užsegimo nerandantiems pirštams. Gal Aurius būtų bandęs dantimis, tačiau šie kartu su lūpomis ir liežuviu buvo užimti kitais procesais. Teko partizaniškai kišti ranką į tumbačkę (2) ir išsitraukti seniai paruoštą instrumentą keblioms situacijoms – žirkles. Deja, mokslininkas nepagalvojo, kad instrumento temperatūra žemesnė, nei 36,6° C, tad, kai beliko tik čirkštelėti, auka, pajutusi temperatūrinį nesuderinamumą, pakėlė cikloną. Jei būtų žinojusi, kad tai mokslo labui, dar būtų ir pinigų davusi, tačiau tąnakt Auriui buvo ablomas (3).
Arba kitas įvykis, kai Gedzo sužlugdė solidaus ir patikimo vaikino reputaciją.
Mergos jam patikėjo keletui valandų pasaugoti dar mažą, kvailą ir bejėgį kačiuką. Gedzo, likęs vienas, nusprendė paaukoti popietę moksliniams tyrinėjimams zoologijos srityje. Tad, kai vargšas žvėrelis žaisdamas netyčia perkando šaldytuvo laidą ir pradėjo dantimis matuoti įtampą bei srovės stiprumą, Gedzo padrąsinamai šypsojosi ir skaičiavo, kiek laiko tai truks. Ne per ilgiausiai. O ir katinui tai greičiausiai buvo paskutinioji, devintoji, gyvybė, nes jis užsilenkė. Gal Gedzo dar būtų atlikęs ir kulinarinius eksperimentus (“o ką, dar visai geras katinas, tik truputį apsvilęs”), tačiau grįžusios mergos šito nebeleido. Teko skrudėsį nuleisti į šachtą. Amen.
O šiaip dailioji lytis pasivažinėti neatsisakydavo, ypač, kai, atšilus orams, pagrindinis maršrutas buvo “Saulėtekis – Šilo ežeras”. Į komplektą būtinai įeidavo alus ir kortos, leidžiantys užmiršti artėjančią sesiją.
Tačiau birželio pradžia, atvirkščiai, ne baugino, o buvo laukiama. Krukio gimtadienis. Sudaromas strateginis planas, kuris be makliako būtų neįgyvendinamas:
1. Gerai išsimiegoti.
2. Gerai papusryčiauti.
3. Žaisti kortomis, kol atsibos.
4. Nuvažiuoti į “Tauro ragus” alaus.
5. Nuvažiuoti į autobusų stotį siuntinio Krukiui nuo mamos gimtadienio proga (turinys nežinomas, tikimąsi daug).
6. Grįžti ir priimti svečius.
7. Prisigerti do upada (4).
Paprasta, elementaru, lengvai įvykdoma.
Planas per siūles pradėjo braškėti ties 4-tu punktu, kai nežmoniška eilė prie alaus privertė užtrukti ilgiau, nei suplanuota. Autobusas, kuriuo turėjo atvažiuoti siuntinys, buvo jau išvykęs neaiškia kryptimi. Dispečerė patarė ateiti iš ryto. Atvejis skaudus, bet nuotaikos nesugadino.
Kad būtų greičiau, Krukis iš stoties pasiūlė važiuoti pro Olandų gatvę. O varge! Šturmanas taip akivaizdžiai bandė paklaidinti (3 kartus skirtingose vietose kertamas Vilniaus miesto pabaigos ženklas), kad teko jį nušalinti nuo pareigų ir laikinai suteikti Skrajojančio Olando laipsnį.
Visa diena buvo Vėlavimo Kur Nors diena. Gerai, kad degtinė turi savybę negesti taip greitai, kaip daktariška dešra (5), tačiau grįžęs ekipažas nerizikavo gauti dar vieną likimo smūgį ir kartu su prisijungusiais svečiais sunaikino degųjį produktą, užsigerdami “Tauro ragų” produkcija. Bent 7-as punktas įvykdytas be ypatingų ekscesų.
Beje, ryte siuntinio Krukis nepasiėmė, nes, jam dar šiltam atvykus į stotį, to negalima buvo pasakyti apie autobusą. Tik vakare paklydęs bagažas pargabentas į CPHą, kur kaloringas turinys nukeliavo į amžinai alkanų studentų skrandžius.
Nors sesija vyko principu “dėstytojau, kada perlaikymas?” ir iškart važiuojama prie ežero, tačiau tai buvo viena produktyviausių pažymių prasme sesijų. Juolab, kad noras pabaigti ją kuo greičiau (nepavyko) ir geriau (kaip minėta, beveik) turėjo priežastį – artėjantį Auriaus gimtadienį.
Kadangi birželio pabaiga – labai tinkamas metas iškyloms į gamtą, Aurius nusprendė gimimo dieną švęsti prie ežero. Pasirinktas šalia Tapelių esantis užakęs dumblynas turėjo savų priežasčių – nuošalu, niekas nesimaudys, bet vanduo šalia.
Prie Bizono, Krukio, Gedzo ir jubiliato ketveriukės prisijungė keletas mergų ir visi Makliaku išbildėjo prie ežero. Sukuriamas laužas, patogiai įsitaisoma, šašlykai, mišrainės, gera nuotaika su “Petrov”o (6) prieskoniu... Šaunu!
Kai sutemo, pasireiškė piktas “Petrov”o būdas: tai Krukį be sąmonės tempia maudytis į už 1 km esančius Tapelius ir pažadina vidury ežero (gerai, kad kryptį grįžimui nurodė, o tai tamsoje ir į Atlanto vandenyną (7) galima išplaukti); tai liepia Gedzo virsti po pušele ir ten likti; tai Auriui sukelia mokslinį susidomėjimą virtualiomis dailiosios lyties grožybėmis; tai dar kas nors. Bet blogiausia jo savybė buvo baigtis anksčiau, nei baigėsi vartotojai. Penki pikti litrai gulėjo tušti, o šeštą mergos paslėpė.
Rytą iškylautojai pasitiko įvairiai. Gedzo po pušele, Aurius kariavo su vis dar neatsegtom virtualiom sagom, Krukis ieškojo dingusio be žinios “šeštojo-piktojo”, Bizonas iš viso nežinia kur. Lynojo.
Nutarta nešdintis. Aurius išvežus pirmą partiją, Krukiui nusišypsojo laimė “šeštojo-piktojo” pavidalu, kuris, pasirodo, buvo po Makliako ratu. Likę Auriaus Virtualusis Objektas (AVO) ir Gedzo, vis dar po pušele, negėrė, tad pachmielą (8) teko daryti vienam.
Lengvai išsigąsta, kai miegantis Gedzo pradėjo leisti iš nosies organinės kilmės burbulus (“Kakava, Tėveli (9), kakava!!!” – rėkė aplink su šakutėmis strakaliojantys aborigenai). Nieko tokio, tik normalus organizmo išsivalymas. Vėliau Tėvelis buvo išvestas į mišką, atremtas į medį ir paliktas rlmtesniam reikalui (nepagalvokit nieko blogo, klizmos (10) jam niekas nestatė).
O Krukis su AVO žaidė linksmą žaidimą: ji meta metalinius įrankius (šakutes, šaukštus, etc.) į laužą, jis plikomis rankomis juos iš ten trukia. Žaidimą sustabdė grįžęs Aurius. Surinko daiktus, AVO, Krukį, jau spėjusį su medžiu suaugti ir apsamanoti Gedzo ir išsivežė į Saulėtekį. Pakeliui sustreikavo Makliakas. Kai reikėjo stumtelti, visi pastebėjo, kad, kol mašinoje Gedzo, to padaryti neįmanoma. Procesas vyko sekančia tvarka:
1. Išnešamas Gedzo.
2. Užstumiamas Makliakas.
3. Įnešamas Gedzo.
4. Bandoma važiuoti.
Kol atvykstama į CPHą, procesą tenka kartoti bene 3 kartus. Finišas.
Tik po kelerių metų paaiškėjo, kad užakęs dumblynas, prie kurio buvo švenčiama, yra super radioaktyvus. Tad nieko keisto, kad taip pyko “Petrov”as, nieko keisto, kad Krukis, rinkdamas šakutes iš degančio laužo, nenusidegino letenų, nieko keisto, kad Gedzo, nors ir nevalgė muilo, sugebėjo gaminti burbulus. Viskas labai paprasta – mutacija. O ar mutavo dalyvavusiųjų tame gimtadienyje mutatoriai, dar neaišku. Nors niekam dar negriukai negimė, bet ir normalūs negimė taip pat. Bent su vardais problemų neturėtų kilti – visi mažyliai galės nešioti garbingą Genos vardą.


(1) "Ryga" - taškas, į kurį galima patekti 2 maršrutais: jei per Šiaulius - geri ir vargo nematai, jei per Ukmergę - geriau negerti, nes tai tik gero gadinimas; geriausiai pasiekiamas drėgnais keliais
(2) Tumbačkė - buitinis elektrinis prietaisas pinigams, nešvarioms kojinėms ir pornomedžiagai laikyti
(3) Ablomas - jausmas, kai nori, bet negali pataikyti
(4) do upada - liet. liaudies šokio "Virto ąžuolai - žergėsi liepaitės" isp. atitikmuo
(5) Daktariška dešra - delikatesinis iš kuilių pympų gaminamas produktas
(6) „Petrov”as - skysto pavidalo rusų kazokų atamanas
(7) Atlanto vandenynas - didelė bala, "Taiteniko" grabas
(8) Pachmielas - organizmo stadija, kai golovka bo-bo vo rtu ka-ka
(9) Tėvelis – on že Gedzo
(10) Klizma - kankinimo įrenginys eretikams, naudotas viduramžių inkvizitorių ; jei statoma vyrui - pajunta, ką reiškia būti moterimi; jei moteriai - ką reiškia būti išnaudojama moterimi