Nekask duobės... (12)

Ne tiek motinos paskatintas, kiek pačiam parūpo ir Jaras sekmadienį po pietų nuėjo pas Dobilus. Dieve, kaip nušvito Zabeliutė jį pamačiusi.
Užraudusi kaip žarija, ji staiga pašoko nuo suolo. Lyg norėdama bėgti artyn, žengė žingsnį, bet susilaikė ir suglumusi apsidairė, ar kas nepastebėjo jos jausmų protrūkio. Įsitikinusi, kad niekas neatkreipė dėmesio, susitvardė, grįžo ir, atsisėdusi atgal ant suolo, nuleido galvą.
Kai pasisveikindamas Jaras paėmė jos ranką, pajuto, kaip ji visa virpa, o kai ji pakėlė galvą, tai akys buvo pilnos ašarų.
Šeimyna jau po pietų. Už stalo dar tebesėdėjo šeimininkas, o prie pečiaus sukinėjosi šeimininkė. Jaras pasisveikino su Dobilu, linktelėjo Dobilienei ir pakviestas atsisėdo.
Sušneko.
Toks akivaizdus Zabeliutės susijaudinimas jį pamačius, negalėjo nepaliesti jo širdies, o išvydęs ją tokią suvargusią, sugniuždytą, dingo, ištirpo ir abejingumas: „ Gerai mama sakė, kad ji ne tam žmogus. Ne piktintis, įtarinėti, bet gelbėti ją reikia. Argi jai tokiai čiuplutei stambiame ūkyje už mergą tarnauti? Ji čia pražūs. Atiduos Dievui dūšelę nė metų nesulaukus. Tegu per žiemą ir mažiau darbo, bet pamelžti tiek karvių du kartus per dieną ir tai kiek reikia sveikatos. O kai ateis vasara...
Pavasariniai darbai, mėšlo kratymas ant didžiulių laukų, rugiapjūtė, kai reikia saulei kepinant ir prakaitui varvant, pasilenkus per visą dieną kilnoti sunkius pėdus... Spėk surinkt, surišt iš po dalgio ir neatsilikt nuo pjovėjo...
Rudeniniai darbai, bulviakasis šalnoms iškritus, kūlimas per dieną prie liktarnų dulkėmis užneštomis akimis kiaurai pučiant vėjams, skersvėjams...
Neištvers, susirgs... Gaus džiovą taip kaip tėvas ir numirs tokioje jaunystėje, pačiame gražume... Negalima jai čia pasilikti. Reikia jai sprukti iš čia kaip greičiau. O kur dėtis išėjus? Bet čia tikriausiai teks man pasirūpinti... “– nenutraukdamas kalbos su Dobilu, mąstė Jaras..
– Tai aš jau ir eisiu, – dar kiek pasėdėjęs pakilo Jaras, – jau temsta, o kol pareisiu ir visai sutems.
– Teisybė, – pakilo ir Dobilas, – žiemą trumpos dienos. Čia rytas, čia vakaras... Kad tik greičiau ateitų pavasaris, kad gyvi sveiki sulauktume.
Jaras atsisveikino su Dobilu, padavė ranką Dobilienei, tardamas „sudiev“.
– Sudiev, Jarai, ačiū, kad užėjai. Ateik dažniau, visiems bus smagiau. Kaip mama laikosi? Seniai bemačiau. Šiandien ir bažnyčioje nebuvo. Gal negaluoja? – dar paklausė Dobilienė.
– Ačiū, viskas gerai tik žiemą vis rečiau išeina iš namų. Ne taip kaip vasarą, – atsakė Jaras ir jau norėjo eiti prie Zabeliutės, bet čia įsikišo supratinga šeimininkė.
– Zabeliute, išleisk svečią, kad dienos neišneštų. Jau ir taip trumpa... – paliepė ji Zabeliutei nusišypsojusi.
Priemenėje Jaras apkabino ir pabučiavo Zabeliutę.
– Kaip aš tavęs pasiilgau, – priglaudė mergaitę prie krūtinės, – kaip gerai, kad tu čia arti. Dabar galėsime dažniau susitikti.
– Aš irgi... Taip ilgėjausi, taip laukiau, kad pirmas dienas galvojau – neištversiu, – prisipažino Zabeliutė, – kodėl nebe atvažiavai? Juk dar tiek daug gražių dienų buvo iki rudens... Aš taip laukdavau...
– Svarbu, kad mes vėl susitikome. Daugiau jau taip niekada nebebus, pažadu, – nuramino Jaras. – Ateisiu ir vėl. Oi dar turim apie ką pasišnekėti, aptarti...
– Bet kur šnekėsimės? Pirkioje vis žmonės maišosi, o lauke šalta, ar vėl priemenėje? – nusijuokė Zabeliutė.
– O tu žinai ką? Ateik pas mus sekmadienį. Mes tik dviese su mama. Nuo mamos nėra jokių paslapčių. Būsime visi savi žmonės. Gerai?
– Žinoma, – sutiko mergaitė, – bet tik po pietų.
– O ar negalima anksčiau? Kai ateisi po pietų, tai tuoj pat ir temsta. Nebus kada pasišnekėti nuo dūšios.
Atsisveikindamas Jaras dar kartą pabučiavo Zabeliutę ir išėjo namo jau visai kitos nuotaikos, negu buvo čia ateidamas. Kol parėjo, jis dar ir dar viską gerai apgalvojo ir parėjęs jau turėjo ką pasakyt motinai. Ji laukė sūnaus su vakariene, bet prieš sėdant už stalo, neiškentė nepaklaususi:
– Na, kaip? Ar matei Zabeliutę? Kokia ji tau pasirodė?
– Su Zabeliute prastai. Negalima jai likti pas Dobilus. Ne jos sveikatai ta tarnystė.
– Ar pas pamotę bus geriau? Kur gi jai nabagei daugiau dėtis? Nebent pas brolį.
– Vesiu aš ją, mama... Ir parsivesiu į savo namus. Niekur jai nebus geriau kaip pas mus... Matau, kad aš jai reikalingas, o man irgi jos reikia. Ko laukti? Čia ji kaipmat atsigaus. Darbų ne kažin kas, o ir tu mokėsi ją pagloboti... Turėsi marčią, bus linksmiau, o ir man ramiau, kai žinosiu, kad tu ne viena namuose. Manęs per dienas nėra, o jūs abi viena kitą pavaduodamos, nenuobodžiausite. Matysi, kaip mums visiems bus gera.
Motina nesitikėjo taip greit sulaukti tokio posūkio, bet nė kiek dėl to nenusiminė. Giliai širdyje ji jautė, kad anksčiau ar vėliau tai turės įvykti. Išgirdusi tokį Jaro sprendimą, net apsidžiaugė.
– Ir neapsiriksi, – pritarė ji iš širdies, – o jai ar sakei? Ar klausei? Ar ji sutinka už tavęs tekėti?
– Pakviečiau sekmadienį ateiti į svečius. Kai ateis, tada ir pasišnekėsim...