Nekask duobės... (11)

Kažin ar dar būtų kada susitikę Jaras ir Zabeliutė, jeigu ji nebūtų pasisamdžius pas Dobilus. Kai atvažiavo, ji pačią pirmą savaitę apsilankė pas tetą Juozapienę. Jaras sakė, kad pinigus dėl teismo davė motina ir Zabeliutė atėjo už tai padėkoti, o kartu ir papasakoti, kuo viskas baigėsi.
– Zabeliute, – negalėjo atsistebėti teta ją pamačiusi, – kaip čia atsiradai?
– Aš ir vėl pas Dobilus, – pasisveikinusi ir pabučiavusi tetai į ranką, paaiškino ji. – Sekmadienį atvažiavau, skubėjau kaip greičiau jus aplankyti ir padėkoti už pinigus, kuriuos gavau per Jarą. Labai ačiū, tetule. Kai užsidirbsiu, atiduosiu, o bylą tai aš pralaimėjau. Viskas tik pamotei vienai priklauso, viskas užrašyta jai. Niekur nepaminėta, kad ji turi atiduot man dalį. Už tai tik tėtušiui reikėtų padėkoti, kad būtų gyvas, – dar pajuokavo Zabeliutė.
– Aš taip ir pagalvojau, kai pasakei, kad vėl tarnauji. Jeigu būtum prisiteisusi, gal nebereikėtų eit pas ūkininkus už samdinę... Nuo tokios žemės būtum gavusi ne taip mažai, o kai dėl manęs, tai nesirūpink. Aš ne nabagė. Kiek beduočiau, vis tiek aš tau lieku skolinga, o ne tu man, – šypsojosi teta. – Ir Jaras pergyvens, kai sužinos, kad tau nepasisekė. Jis gi taip norėjo tau padėti. Norėjo, kad tik tau būtų geriau.
– Patarė daug kas, o padėjo tik jis vienas. Kur jis dabar? Gal jau apsiženijo? Seniai bemačiau.
– Kažkodėl apie ženatvę nutilo, nebešneka... Ir į miestelį nebelaksto. Dirba nuo šviesos iki tamsos, o sekmadieniais miega, ilsisi. Kad ir žiema, kalviams darbų netrūksta.
– Tai aš jau ir eisiu, – pakilo Zabeliutė, – reikia pareit kol nesutemo. Metas karves melžti.
Kai parėjo Jaras, iš karto pastebėjo, kad motina geros nuotaikos.
– O tu žinai, kas pas mus buvo? – linksmai paklausė ji, tik įėjus sūnui. – Zabeliutė, – bet Jaras tik nustebo ir nieko daugiau.
– Kaip ji čia pateko? – gūžtelėjo pečiais.
– Ji dabar vėl gyvens kaimynystėje. Tarnauja pas Dobilus... Ko nesidžiaugi? – stebėjosi motina, kad taip abejingai sutiko tokią žinią Jaras.
– A, tuščia jos...
– Kas gi dabar atsitiko? Juk taip norėjai jos, tiek kilometrų mindavai dviračiu, kad pamatyt, o dabar, kai ji čia pat, kažko nelinksmas. Sakyk, kas yra? Ar susipykot? – prisispyrusi klausė motina.
– Labai norėjau, bet jeigu taip daro... – patylėjo Jaras, – ne tokios aš jos norėjau...
– Tai kokia gi ji? Ką padarė?
– Pasirodo, kad guli su tėvo bernu... Kam man reikia tokios?
– Viešpatie, – nusigando Juozapienė, – kas sakė, iš kur sužinojai? Ar pats pamatei?
– Ar svarbu kas sakė? Svarbu, kad aš žinau...
– Vis tiktai svarbu iš kur tokios kalbos. Nemažiau svarbu žinoti, kas tokias kalbas šneka.
– Na, pasakė pamotė. Nemeluos gi. Kokia jai iš to nauda? – ne visai tvirtai atsakė Jaras.
– Ir tu tiki ta ragana? – lengviau atsiduso motina. – Ir tu tikrai ja tiki? Ji gi tą mergaitę nuo pat vaikystės ėda be druskos. O dabar, kai prasidėjo teismai, bylinėjimasis, tai primanytų, net pirktų kokį nors blogesnį žodį, kad tik labiau ją įskaudintų. Jeigu ji drįsta išvaryt iš namų, tai ką jai reiškia dar ir apšmeižti mergaitę. Ne dėl kokios naudos, o iš keršto pagaliau... Sakei, kad vieną kartą matei pas ją Zitos motiną, – prisiminė Juozapienė, – gal kokia gera pažįstama ar giminaitė? Gal ši pasiguodė, kad nelankai jos Zitos? Pamačiusi tave su Zabeliute, va ir pakišo liežuvį, kad atraišyt...
– Pasirodo Zitos motina pamotės tikra sesuo...
– Na, ar aš nesakiau? Taip ir bus... Kaip nepadėt seseriai? Tu tik pagalvok. Visus metus Zabeliutė išbuvo pas mane, parvažiavus namo prižiūrėjo sunkiai sergantį tėvą... Kada jai buvo laiko trankytis su bernais? O pagaliau ji ne tam žmogus. Patikėk, aš pažįstu žmones. Tiek metų išgyvenau, visko mačiau. Drąsiai galiu sakyti – Zabeliutė to nepadarys.
– Aš irgi panašiai kai kada pagalvoju, bet bijau ir apsirikti...
– O tu nieko nebegalvok. Mesk iš galvos tas visas abejones ir, jeigu ji tau patiko ir tebepatinka, tai tavo laimė čia pat, už kelių žingsnių... Žinoma, jeigu ji pati tavęs nenorėtų... Tada jau kitas reikalas. Tada nėra ko stengtis, nes vis tiek nieko nebus.
– O kas girdėt apie teismą? Gal jau buvo? – pagyvėjo Jaras. – Nieko nesakė?
– Buvo, įvyko, bet ne jos naudai. Kitaip gal nebūtų nė pas Dobilus atėjusi.
– Gaila, o aš taip tikėjausi, kad laimės, – apgailestavo vaikinas. – O kaip ji pati? Ar labai dėl to pergyvena? Kaip gi atrodo, taip seniai mačiau?
– Neklausk... Sublogusi, pajuodusi, net gaila žiūrėt. Nė pusės nebėra, kokia buvo pas mane. Šiaip tai atrodo nusiraminusi. Turbūt su tuo susitaikė, kad kitaip nebus. Ir nors tokiu būdu kabinasi už gyvenimo... Vargšė, kiek ji iškentėjo per tuos metus... Baisu ir pagalvoti...
– Dėl viso to kaltas tik tėvas, niekas daugiau, – pyko Jaras. – Kur buvo jo protas viską užrašyti pamotei? Dėl jo kvailumo turi dabar kentėti dukra, – ir toliau piktinosi jis.
– Na, negali taip labai jo kaltinti, – nesutiko Juozapienė, – pasimaišė liga, susirgo, numirė žmogus. Jeigu būtų buvęs gyvas, nė kiek neabejoju, kad būtų išmokėjęs ir dukrai taip, kaip išmokėjo sūnui. Betgi pamotė... Kur jos sąžinė?
– Tikrai, – irgi piktinosi pamote vaikinas, – jau ir taip liko viso ūkio šeimininke, o dar vis mažai.
–  Negi ji nežino, kad mergaitei priklauso dalis? – pritarė motina, – tiek turto gavusi už dyką, ar negalėjo tų kelių tūkstančių gražiuoju atiduot? Sakysim, neturi dabar, tai nors per kelis kartus... Jeigu nesipyktų, gyventų kaip viena šeima, susitartų ir mergaitė gyventų savo namuose, nereikėtų pas ūkininkus tarnauti... O tau patariu būtinai su Zabeliute susitikti, – rimtai pasakė motina. – Ji gal ir nebe ateis daugiau, kai jūs šiek tiek draugavot, o paskui nustojai ją lankyti... Gal jai bus nepatogu čia vaikščioti. Dabar atėjo tik padėkoti už pinigus, kuriuos daviau advokatui samdyti. Tau dar kartą iš visos širdies sakau, nesipūsk, nueik, užjausk, paguosk. Jai dabar sunkus metas ir labai reikalingas, brangus kiekvienas malonus žodis... Jeigu ji tave myli, tai pamatysi, kaip apsidžiaugs.