Nekask duobės... (6)

Išleidusi Jarą, Zabeliutė grįžo į pirkią. Anupras ir pamotė dar tebesėdėjo už stalo. Mergaitė nuėjo už mūrelio, atrišo skaros mazgą ir ėmė kraustyti savo daiktelius. Viską pagal paskirtį išdėliojo krūvelėmis ant savo lovos, o paskui viskam surado savo vietą.
Išeiginius viršutinius, nusinešusi į stanciją, sukabino spinton. Švarius apatinius, skareles, rankšluostukus, nosines sudėjo į komodos stalčius, o avalynę išeiginę ir kasdienę – po lovele.
Vaikščiodama per priemenę į kitą namo galą, vis stabtelėdavo prie kamaraitės durų, pasiklausyti, ar dar tebemiega tėvas.
Praėjo nemažai laiko, kol ji viską susitvarkė, bet tėvas vis nesirodė. Neiškentusi nuėjo vėl pasiklausyti ir, kai išgirdo kosulį ir tylų bruzdesį, ji, nieko nesakiusi, pravėrė duris.
– Ar, tėte, jau nebemiegi? – plačiau atidariusi duris, ji perįžengė slenkstį. – Ar nepribudinau?
Kamaraitėje buvo taip pat užkamšytas langiukas ir Zabeliutė nieko nematė, bet tėvas tamsoje iš balso ją pažino.
– Tai tu, Zabeliute? Kad tik tu žinotum, kaip aš tavęs laukiau...
– Aš, tėte, – linksmai atsiliepė Zbeliutė, – jeigu jau nebemiegi, tai ko nesikeli? Kelkis, einam į pirkią.
– Negaliu, vaikeli, neturiu sveikatos...
– Ar tau taip negera? Palauk, aš tuoj užsidegsiu lempelę. Kas gi čia su tavim atsitiko? Gal ko suvalgei? Paklausiu Lionės, gal mes galėsim tau kaip nors padėti? – jau eidama pro duris dar paguodė tėvą ir susirūpinusi atėjo į pirkią.
– Tėtei labai negera... Ar nenumanai, kas jam galėtų būti? Kur degtukai?
– Ar nežinai? Ten pat kur visada. Ar jau užmiršai? – dingo kaip nebuvęs pamotės meilumas, bet Zabeliutė nekreipė į tai dėmesio.
– Gal ir jam būtų gerai išgerti karštos čiobrelių arbatos su medumi, – uždegė lempelę mergaitė, – pažiūrėk, ar dar jos yra?
– Yra, bet jau atšalusi, – nenorom atsakė pamotė tokiu pačiu abejingu balsu.
– Tai kišk į pečių, turbūt dar neužgęso žarijos, sušils.
– Tai tu ir kišk, jeigu tau reikia, o man metas kiaules šerti, – atkirto pamotė ir, įsipylusi į kibirus šilto vandens, išėjo į priemenę maišyti jovalo.
Zabeliutė taip ir padarė. Apkasusi puoduką su arbata jau pradedančiom blėsti žarijom, palaukė kol sušils, įpylė į puodelį karštos arbatos ir norėjo įdėti medaus, bet medaus ant stalo jau nebebuvo. Atsinešusi savo cukrų, ji užsaldė karštą arbatą ir nuskubėjo pas tėvą.
Pastačiusi lempelę ant apversto duonkubilio dugno, ji atėjo prie lovos. Visai nepanašu, kad tėvas būtų tik trumpam prigulęs.
Gulėjo jis tik su vienais apatiniais, iki pusės nusiklojęs, bet vatinė šilta „kaldra“ buvo tokia trumpa, kad net nusmukusi iki sėdmenų, neasiekė uždengti plikų kojų. Drobiniai marškiniai ir kelnės neaišku kada skalbti, pelenų spalvos. Įdubę skruostai ir smakras buvo tankiai apžėlę žilais šeriais, o ant galvos ilgi, neplauti plaukai buvo susivėlę ir driekėsi ant sprando ir pagalvės.
– O Jėzau!? – pamačiusi tokį tėvą, Zabeliutė taip išsigando, kad vos tik neiškrito puodelis iš rankų. – Viešpatie, kas čia darosi? Tėte, kas tau yra?
Pamatęs dukrą tėvas bandė remtis rankomis, norėdamas atsisėsti, bet, mažumėlę pakilęs, krito atgal ant pagalvės ir sudejavo. Tik jam sujudėjus, nuo guolio per visą kamaraitę pasklido toks bjaurus lyg šlapimo, lyg puvėsių kvapas, kad Zabeliutė net prisidengė burną.
– Gelbėk mane, vaikeli, jei gali, – išgirdęs jos graudų šauksmą, bejėgiškai kilstelėjo galvą tėvas, – jeigu man niekas nepadės, aš pražuvęs...
– Kas tau yra? Ar seniai sergi? Kodėl guli nusiklojęs, juk čia vėsu? Ir kojos plikos... Palauk, aš padėsiu tau atsisėsti. Atnešiau šiltos arbatos, išgerk, kol dar neataušo.
– Arbatos tai išgersiu, taip norisi kokio karštimo. O daugiau tai nieko nenoriu...
– O dabar einu, atnešiu kai ko užvalgyti, jau pietų metas, – kai išgėrė arbatą, Zabeliutė nosine nušluostė jam lūpas ir ūsus. – Ar valgei ką nors šiandien?
– Buvo Lionė atnešusi virto kumpio, bet, man tik pažiūrėjus, vemti verčia. O ir šiaip man valgyti nesinori.
– Valgyti reikia. Jei nevalgysi, niekada nepasveiksi. Jei nevalgysi, nei aš negalėsiu niekuo padėti. Mačiau yra bliūde šlyžikų. Užplikysiu verdančiu pienu, ataušinsiu ir atnešiu. Ar valgysi?
– Tik nepadaryk daug. Aš mažai bevalgau. Jei tik ko daugiau suvalgau, pilvas sopa, laukan varo, viduriuoju.
– Tai aš einu. Gal padėt patogiai atsigult?
– Ne, negulsiu. Pasėdėsiu, kol tu ateisi, o tai guliu, guliu, net visi šonai paskaudo.
Prieš išeidama, Zabeliutė užtraukė „kaldrą“ tėvui ant pečių, gerai apkamšė iš šonų, kad nenuslystų, ir apsidairiusi aplink, pamatė ant lovos galo pasvertą kokią tai languotą maršką. Tą, per pusę sulenkusi, užklojo nuogas tėvo kojas ir išėjo.
Atėjusi į pirkią, jau rado iš tvartų grįžusią pamotę.
– Kodėl melavai, kad tėvas tik negaluoja? – užsipuolė ji Lionę, – jis gi sunkus ligonis. Jį gydyti reikia. Ar seniai serga?
– Nenorėjau prie svetimų žmonių šnekėt. O kam sakyti tau? Vis tiek sužinosi.
– Dieve, į ką jis panašus? Pasenęs, sukūdęs, vien skūra ir kaulai. Nė pusės nėra iš to koks buvo. Kas gi jam yra?
– Ką aš žinau? Aš gi ne daktaras, – piktai atkirto pamotė Lionė.
– O ką sako daktaras? Ar pasveiks? Ar parašė kokių nors vaistų?
– Daktaro jis pats nenorėjo. Kiek kartų sakiau, važiuok, kol dar savo kojomis vaikštai. „Nereikia, – sako, – man jokio daktaro, aš ir taip pasveiksiu. Kam taškyt pinigus? “
– Ar seniai jis taip serga?
– Atgulė tai nuo vidurio vasaros, o pradėjo negaluoti tai nuo Naujų metų.
– Ir kaip čia buvo? Nuo ko jis susirgo?
– Persišaldė miške ruošdamas malkas.
– Dieve, Dieve, jau visi metai... Be jokio gydymo, be daktaro, be jokių vaistų... O koks stiprus buvo... Niekada nesirgdavo. Mes vaikai ir mama per žiemą vis pasirguliuodavom. Tai sloga, tai kosulys, tai gerklę skauda, o jam nieko. Taip seniai serga, o guli kur? Kamaraitėje, tamsoje, šaltyje... Kaip koks nereikalingas daiktas išmestas... Ar nebebuvo vietos pirkioje?
– Į kamaraitę jis pats taip norėjo. Vasarą per karščius jis stačiai duso pirkioje, o dar musės neduodavo ramybės. Per jas dienomis negalėdavo užmigti, – ir toliau melavo Lionė, – o kamaraitėje jam buvo daug geriau. Langiukas dieną, naktį atviras, grynas oras ir musių mažiau. Atėjo žiema ir nieko čia nepadarysi. Žiemą visi kenčiam...
– Bet pirkioje jam būtų šilčiau. Galima buvo žiemai jį į pirkią pernešti.
– Nepasakysi, kad kamaraitėje šalta. Pečių tyčia kūrenam ilgai, kad labiau prišiltų siena, prie kurios jis guli.
– O jau patalynė... Turbūt visus metus neskalbta. Nepažiūrėjau, gal ir utėlių turi?
– Ne dyvai... Bėdoje ar ligoje visada žmogų puola utėlės... Tą visi gerai žino.
– Nepasakok. Utėlės atsiranda iš apsileidimo ir nevalyvumo. Plaukai nenukirpti, nesušukuoti, į kaltūną susivėlę. Utėlėm tik ir veistis... O koks dvokas iš lovos, kai prieini arčiau. Negydomas, apleistas, neprižiūrėtas ir tiek. Tu būsi kalta, jeigu jis numirs.
– Patalynė greitai susinešioja. Čia pakeisk, čia vėl tokia pati. Gyvas žmogus. Ir prakaituoja, ir viduriuoja, dažnai vemia, kosėja, seilėjasi – visur apsitaško, – vis rasdavo kaip save pateisinti Lionė. – Neprižiūrėtas... O kas tuos jo pridergtus puodus išneša ir mazgoja? Kas valgyt atneša ir paduoda? Negaliu gi aš vien prie jo stovėti. Pati žinai, kiek darbų ūkyje. Kiek galiu, tiek prižiūriu. Jei neprižiūrėčiau, būtų gyvas supuvęs per tiek laiko. Atvažiavai, dabar galėsi pati prižiūrėt. Nieko neveiki, galėsi kuopt, aš nepavydžiu...
– Ir žiūrėsim. Aš dar jį atgausiu, pastatysiu ant kojų. Šiemet tikrai niekur nevažiuosiu tarnaut, liksiu vien dėl tėtušio. Prausiu, mazgosiu, šukuosiu, virsiu jam valgyt ko tik panorės. Parvešiu daktarą, turėsim vaistų, gydysimės. Neduosiu aš jam numirt, ne toks senas yra. Jam dar gyvent ir gyvent, – pilna ryžto išklojo Zabeliutė. – Bet vis tiktai, kaip čia buvo? – ji vėl susimąstė. – Tiek metų dirbdavo miške – ir nieko. Niekada dėl to nesirgdavo. Kaip čia tik dabar taip atsitiko?
– Pasitaikė atlydys. Sušlapo kojas visą dieną braidydamas po ištižusį sniegą, o kol parvažiavo, labai sušąlo. Tą patį vakarą sukarščiavo, ėmė kosėti, bet nieko nežiūrėjo. Kitą dieną vėl išvažiavo. Ir taip tolyn, blogyn... Čia jam nuo to persišaldymo, – pasakojo Lionė, o širdyje tik juokėsi. „Tėtušis, tėtušis... Keiksi dar tu savo tėtušį verkdama... Dar ne viską žinai, mergele. Ateis laikas, dar ne tokią naujieną išgirsi... “