Kada įsižiebia aukuro šviesa

Tik tada, kai yra pakankamai tamsu, galima matyti žvaigždes... (Beart)

Kartais vis tik suskausta širdį, kai žvelgi į rudenėjantį dangų, ar baltą sniegą, šiugždantį tau po kojom. Ilgesys prisėda šalia, kada stebi ramų židinio ugnies plevenimą. Norėtum justi jos plevenimą savo ledinėje širdyje, taip pasiilgusioje kažko tokio, kas seniai jau tavęs nebešildė... Žinoma, bandai užmerkti akis ir nematyti išskrendančių paukščių, mėgini nemokšiškai ir primityviai užtvenkti savo ašarų krioklį ir suvaržyti mintis, nevalingai krypstančias amžino savęs gailesčio link... Tu nenori jaustis prislėgta, lygiai kaip negali liautis apie tai galvojus. Kaltė dėl valios išsekimo, žiemos, kurią pavertei liūdesio prievole, dėl šiurkštaus išsprūdusio žodžio, pasiklydusio tarp tavo vidinės minties, visai priešingos tam žodžiui, ir tarp žmonių, kurie tų žodžių visai nenusipelnė. Tikėjimas kažkuo, kad ir rūškanu rytojum, nežada dabarties palaimos. Ir tau jos nereikia, nes dūžta VISKAS... Tiesiog instinktyviai bandai saugotis nuo šukių, kurios žeidžia... Ypač po to, kai prieš joms pabyrant, buvo tobulas vitražas, pamažu vis lipdytas iš svajonių gabalėlių ir raižytas sapnų gijom... Tik guodėja visuomet esti žinia ar įsitikinimas, jog pakelsi VISKĄ... Tebūnie ir nesukursi tobulo gyvenimo vitražo, tačiau gyvenimui galioja paros dėsnis, tik gerokai išdarkytas ir ištęstas: po nakties visada išaušta naujas RYTAS... Galbūt su naujai patekančia saulės šviesa, galbūt su rūko migla arba speigu, palaužiančiu net pačias atspariausias šalčiui sielas... Tačiau tai - naujas patekėjimas, nauja diena, vadinasi, naujas ir tikėjimas, kitoks vitražas, kitokios ir mintys. Kitoks požiūris į save ir savo širdies aukurėlį, kuris kantriai laukia stebuklo - Meilės, nutirpdančios ledą.
  Įdomu kartais kankinti save ir nemėginti sustabdyti srūvančių monotonijos ir nykstančių iliuzijų perpildytų ašarų. Tiesiog beveik tiki tuo, jog jos nusineš su savimi bent ketvirtąją dalį tos pagiežos, kuri tirpdo akyse šviesą ir nualina sielos galias. Niekada nežinai, kada toji pagieža, pyktis ir šaltumas ims plūduriuoti tavo jūroje, nelyginant juodos žalingos naftos klodas, užgožiantis tyresnę tavo sielos pusę. Nors visa savo esybe norėtum paskęsti tame pačiame šalčio ir atsiskyrimo liūne, tačiau iš tikųjų tai tėra atsvara savajam skausmui. Neigimas - mūsų nesąmoningos ginybos taktika, kuria dažnai naudojamės. Sušildymas aukurėlio savo širdyse, ledo tirpimas nuo šaltų jo sienų ir jo prikėlimas naujam gyvenimui ir naujai gyvenimo prasmei - tai yra mūsų išsigelbėjimas. Visiškai priešingas atsiskyrimui ir nuolatiniam "man daugiau niekada nieko nebereikės"...
  Galima paprasčiausiai žiūrėti į savo gyvenimą kaip į MEDĮ, kuriam būdingas augimas ir brendimas visą jo gyvenimą. Liaunutis stiebelis, su keletu gležnų, vėjui bejėgiškai pasiduodančių lapelių, vystosi ir stiebiasi aukštyn. Jo šaknys gilėja visai taip pat, kaip ir mūsų mintys, sugebėjimai ir patirtis. O medžio viršūnė palaipsniui ir nepaliaujamai stiebiasi į saulę, kad kuo daugiau sugertų jos teigiamos šviesos. Medžio lapija mainosi, meta pasenusius lapus ant savo žemės, ant šaknų, nebyliai trokšta saulės. Būdamas nuogas, kenčia šaltį... Galiausiai, išvydęs tekančios saulės karūną, ima krauti gyvybe pulsuojančius žiedus, kurie skleidžiasi vienas po kito ir sveikina pasaulį su nauja diena. Viskas dėsinga ir tobula.
  Atidžiau paanalizavę savo paties išgyvenimus ir kur kas giliau nei bet kada įsiklausę į savo širdies liepsnelės spragsėjimą, labiau suvoksime, ko mums trūksta ir kaip visa tai pasiekti. Galima sukelti audrą savojoje jūroje, kad nuskandinti nevilties laivus, arba galima juos ramiai nuplukdyti kur nors seklumon, iš kur jie neberas kelio atgal...
  Aš jau žinau.. Sutelksiu jėgas ir suteiksiu sau galimybę pažvelgti į išskrendančius paukščius ir artėjančią žiemą su įžiebta kibirkštėle savo širdyje - nusilenkimu dėsningumui ir žinojimu (ne tikėjimu), jog ledas anksčiau ar vėliau ima tekėti srauniu upeliu, nešančiu gaivalingą mintį, jog greit patekės SAULĖ, kartu su nežemiška jėga nuskandindama tuos pačius rūdimis aptrauktus nusivylimo ir praradimo laivus... Ir apskritai, argi sugebėtumėme džiaugtis saulėtekiu, jeigu jis būtų amžinas...??? Niekada... Tada jis taptų toks pats neįdomus ir savaime suprantamas, kaip ir sutema vėlų žiemos vakarą.
  Atminkit, jog laivai dūžta... Gimsta naujos viltys ir amžinai teka saulė, nešdama naujo ryto dvelksmą... O medžiai vainikuojasi tūkstančiais naujų žiedų, byrančių Tau po kojom ir nešamų vėjo toli toli, link kitų žmonių sielos jūrų, skęstančių jų gelmėse ir puošiančių kiekvieno mūsų širdis... Uždekim aukurą ir tebūnie jis dega, rusena, bet niekada nebūna užgesęs ir kaustomas ledo.

Pažvelk, vienas mažas, greičiausiai, Meilės pumpurėlis ką tik nusileido viršum aprimusios jūros ir žada labai greitai išskleisti savo gėrio kupiną žiedą...