Pakaruoklis (16)

Pirmą laišką Aleksui Julikė nusiuntė tuojau pat dar be Vytuko nuotraukos, o kai siuntė antrą, tai įdėjo ir nuotraukėlę. Padėkojo ji už prisiųstus pinigus, rašė, kad nesirūpintų dėl vaiko. Berniukas auga prižiūrėtas, viskuo aprūpintas, visų mylimas. Ne pas svetimus gi, o pas tikrą motiną.
Jeigu jau taip išėjo, užsiaugins jį ir viena, bet, žinoma, gražu iš jo pusės, kad jos nepažmiršta, neatsisako savo vaiko, žino, kad yra jo tėvas ir nori jam padėti. Rašo, kad nesmerkia, jam pasirinkus geresnį gyvenimą, o pati savo gyvenimą pasirengusi paaukot jųdviejų vaikui.
Auginti mylimo žmogaus vaiką nebus sunku, kad ir vienai. Jau dabar, kai sūnus paaugo, kur kas mažiau vargo, o toliau bus dar lengviau. Ir dar kas malonu... Kad kuo didesnis, tuo labiau darosi panašus į tėvą. Taip rašė Julikė Aleksui ilgame laiške, kurį išsiuntė ką tik nufotografavus Vytuką.
Gavęs tokį laišką ir pamatęs vaiko nuotrauką, Aleksas susigraudino. Iš nuotraukos žvelgė smulkutis, trumpai kirptais plaukučiais apsuptas veidelis. Didelės išplėstos akys su tokiu dėmesiu žiūrėjo į jį, kad virš antakiukų net raukšlėjosi kaktytė.
Matyt fotografas pagavo tą momentą, kai, tik pasodintas Vytukas, išsigandęs sužiuro į priešais jį stovintį tokį nematytą baisų daiktą fotoaparatą.
Aleksas dar ir dar kartą žiūrėdamas į nuotrauką susimąstė: „ Mano vaikas... Gražus vaikas... Kas iš jo bus, kai užaugs? Ar viena motina sugebės jį išauginti padoriu žmogumi? Ar nenueis jis klystkeliais? Ar nesusidės su valkatomis, ar nepradės girtuokliauti, vagiliauti? Ir išvis, kas jo laukia užaugus? Sunkūs žemės ūkio darbai vasarą, šaltos juodos dienos žiemą. Gali dar persišaldyti dirbdamas prie malkų miške, gali susirgti ir numirti... Gali ir taip nutikti kokia nelaimė... Ar laimingas bus jo gyvenimas be tėvo? Tarkim, man padedant, galima būtų išleisti į mokslus. Bet ar norės mokintis? Vaikai, dažniausiai, mokytis tingi... Gal nepaklausys motinos, o šalia nebus tėvo, kuris griežčiau to pareikalautų. Juk visi vaikai šeimoje labiau klauso tėvo negu motinos. Man pavyko. Aš čia gyvenu visko pertekęs, tokiame raškažyje, o jis ten braidys purvą, sunkiai dirbs, kelsis anksti neišsimiegojęs, gal ir nepavalgęs sočiai. Pats augau kaime, gerai žinau, juk visokių buvo dienų. Ar taip teisinga? “
Aleksas daug galvojo, bet vis tylėjo, svarstė, tačiau prisipažinti dėdei savo nuodėmę vis atidėliojo. Tuo labiau, kad paskutiniu metu atsirado daugiau darbo ir rūpesčių.
Dėdė sugalvojo šalia seno statyti naują dviaukštį modernų namą. Sename liktų kontora su kabinetais, kambariai atitektų kai kuriems darbuotojams, o jie su Aleksu išeitų į naują, erdvesnį, gražiau įrengtą dviaukštį tik buičiai pritaikytomis patalpomis.
Dabar, kai jau Aleksas išmoko vairuot mašiną, dėdė beveik neiškelia kojos iš namų. Jis daug laiko praleidžia statybose arba prižiūri darbus žirgyne. Kai reikia ką nors nupirkti ar šiaip atsiranda reikalų, į miestą važiuoja Aleksas. Darbo dienomis jis su dėde mažai matosi. Susitinka tik valgydami pusryčius, pietus ar vakarienę.
Ryte Aleksas gauna iš dėdės nurodymus, ką nuveikti šią dieną, per pietus atsiskaito kiek ko yra padaręs, kur buvo, ką nupirko, ko negavo ir ką tokiu atveju daryti. O jau po vakarienės tik nusipraust ir į lovą. Malonu kaip greičiau atsigult į baltą patalą ir atsipalaiduot po alinančių dienos karščių, pailsėt po atsakingų darbų.
Aleksas su dėde daugiau bendrauja sekmadieniais ar kitomis švenčių dienomis, kai nedirbama nei statybose, nei žirgyne.
Vieną sekmadienį, pavalgę pietus, jie ilgiau pasėdėjo už stalo ir daugiau pasišnekėjo.
– Kodėl, dėde, iki šiol nevedęs? – pasiteiravo Aleksas, kai tarnaitė, baigusi nukraustyti stalą, išėjo iš kambario. – Gal dabar ketini vesti, kad statai šį naują namą? Į naują namą – nauja šeimininkė? Ar ne taip? – dar pajuokavo.
– Kur jau man? Per senas ženatvei, – atsilošė į minkštą kėdės atkaltę dėdė Jeronimas, – aš gi už tavo tėvą net penkeriais metais vyresnis.
– Na, dabar gal ir vėloka, – pritarė Aleksas, – bet buvo laikas, kai buvai jaunas. Negi nebuvai įsimylėjęs kokios mergaitės? Lietuvoje arba kad ir čia, kai jau tiek metų kai gyveni?
– Buvo, kaip gi... Turėjau, mylėjau... – patylėjo dėdė lyg svarstydamas ką kalbėti toliau. – Ar ne bernas buvau? Buvau ne prastesnis už kitus ir mergaitėms patikdavau. Buvau nusižiūrėjęs vieną... Sakiau, kai grįšiu iš kariuomenės, vesiu, bet kaip tik kariuomenėje ir susikoliečijau.
Tarnavau ulonų pulke. Kartą per pratybas nukritau nuo žirgo, – kiek patylėjęs, dėdė tęsė toliau. – Lėkėm dideliu greičiu, kelyje buvo gana sudėtingas kliūčių ruožas. Pasitaikė jaunas, mažai patyręs, atsargus žirgas, o gal ir aš pats kaltas, nejaučiau jo. Šokdamas per vieną kliūtį, žirgas koja užkabino kartį, išsigando, nubloškė mane ir, krisdamas pats, kartimi  tvojo man gulinčiam aukštielnika, – pasakojo dėdė. – Ilgai gulėjau karo ligoninėje... Kiek prisikentėjau, baisu net prisiminti. Kiekvienas, kad ir menkiausias prisilietimas sukelia skausmą... O kur dar procedūros? Kelis kartus per dieną švikštu leidžiami vaistai, perrišimai, tas ilgas gulėjimas ant nugaros išžergtomis kojomis... O kai reikia atlikt gamtinį reikalą... Jeigu tai būtų tęsesi dar ilgiau, būčiau neištvėręs... Vis tiktai, kiek žmogus gali pernešti... Ištvėriau, sugijau, bet...  Likau nepilnavertis... Kadangi nelaimė įvyko tarnybos metu, valstybė išmokėjo kompensaciją. Pinigus gavau nemažus, o netrukus pusbrolis pakvietė atvažiuoti pas jį į Kanadą. Galvoju – važiuosiu. Ne kažin kas manęs laukia ir čia namuose. Šeimos sukurt vis tiek negaliu, o visą gyvenimą likti senu bernu, visų pajuokai, nenoriu. Žinai gi kokie žmonės pas mus kaime. Kad tik pasijuokt iš ko, pasityčiot. Kai tik sužinos, ims pliurpt, išsigalvot būtų ir nebūtų dalykų. Galo nebus... Manau sau, ten jau bent manęs niekas nepažįsta, niekas nieko nežino.
Pinigų užteko kelionei, liko dar ir pradžiai gyvenimo. Štai taip ir atvažiavau...
– Tai tokios tokelės, – susimąstęs ištarė Aleksas, – kad jau nepasisekė, tai jau nepasisekė. O kur dabar tas pusbrolis, pas kurį atvažiavai? Kaip matosi, dėdė pats vienas čia šeimininkauji.
– Seniai mirė, – atsiduso dėdė, – tik septynis metus kartu pagyvenom... Plaučių uždegimas... Kaip pas mus kaime sako „zapalianija“. Jaunas, nė keturiasdešimties dar neturėjo. O apsukrus vyrukas buvo... Ne taip seniai buvo išvažiavęs, o jau spėjo už kelionę atidirbti ir pinigo pasidaryti savo verslo pradžiai.
Kai atvažiavo,  pasitaikė jam gauti darbo kaip tik dideliame žirgyne. Dirbo kelis metus, gerai prisižiūrėjo, išmoko, pamatė, kad čia visai neblogas biznis ir, susitaupęs pinigo, pats pabandė. Kai aš atvažiavau, jis jau dirbo savarankiškai. Šitas namas, kur dabar gyvename, jo statytas. Buvo jau įsigijęs kelis žirgus, porą veislinių kumelių. Kiek pinigų jis turėjo, aš savais prisidėjau ir taip per keletą metų išplėtėm žirgyną.
Pradėjom gerai uždirbti, galėjom gyventi ir gyventi... Bėgo nuo kariuomenės, o čia sutiko mirtį... O aš irgi kariuomenėje tapau... Jei pusbrolis būtų neišbėgęs iš Lietuvos, po šiai dienai būtų gyvas. Na, o aš taip pat... Jeigu ne ta kariuomenė, būčiau sveikas vyras, vesčiau mylimą mergaitę... O dabar tik tiek, kad turiu gyvenimą, kokio nė sapne nesapnavau.
– Ar nepabijojai, dėde, nuo žirgo nukentėjęs, vėl su žirgais darbuotis?
– Su žirgais daugiausia dirbo jis, o aš tvarkiau ūkio reikalus. Prie žirgų beveik neprieidavau. Tiktai jam mirus teko viską perimti į savo rankas. Ir tai aš retai ten užeinu. Yra žmogus, kuris viskam vadovauja. Yra veterinaras, yra darbininkai, kuriuos tu jau matei. Jie žirgus maudo, šukuoja, prižiūri. Yra dar lauko darbininkai, kurie tvarko aplinką, sodą, aptvarus. Aš ir dabar daugiau laiko praleidžiu kontoroje, kabinete. Darbo ir čia pakankamai, tik spėk suktis. Teks ir tau išmokti tų darbų, niekur nedingsi... Kai tik baigsis statybos, bandysiu supažindint tave su visa ūkio veikla.
– Na, O tas visas turtas dėdei vienam priklauso? –  pasidomėjo Aleksas.
– Testamento, aišku, nebuvo parašęs, tikrai nesiruošė mirti. Nuosavybės, draudimo ir visi kiti dokumentai mūsų abiejų vardu. Kadangi buvo nevedęs, artimų žmonių čia neturėjo, tai kaip ir artimiausias jo giminaitis ir dalininkas, tapau paveldėtoju. Bet aš tai jau dabar turiu parašęs testamentą ir atitinkamai paskirstęs turtą. Tam tikra dalis yra paskirta ir artimiausiems jo giminaičiams Lietuvoje. Manau, nebus keblumų, jeigu kas nors panašaus atsitiktų su manimi.
– Geriau jau apie tai nešnekėti, kad neprisišaukti bėdos, – juokais perspėjo dėdę Aleksas, – dar ne laikas apie mirtį galvot.
– Nieko negali žinot... Kai jau sulaukiau tokio amžiaus, visko gali būti. Užtat ir tave kviečiau, kad spėtum susipažint su mano gyvenimu, kad žinotum ir mokėtum tvarkytis, kai manęs nebus. Aš ir tą namą statau ne dėl savęs... Pastatysim ir ieškosim tau pačios. Apsiženysi, įleisi čia šaknis ir aš būsiu ramus, kad nepaliksi manęs, nepabėgsi susigalvojęs atgal į Lietuvą... Bijau, kad senatvėje ar ligoje nelikčiau vienišas...
– Kad aš jau taip kaip ir vedęs... – geresnės progos prisipažint dėdei nė nesugalvosi, – Lietuvoje turiu merginą, kuri augina mano sūnų...
– Štai kaip? – nustebo ir susidomėjo dėdė, – kodėl iki šiol nieko nesakei?
– Pirmus metus, kai čia sirguliavau, maniau, kad teks grįžti, o paskui vis nedrįsau. Bijojau užsitraukti tamstos nemalonę... Pagaliau nėra ko ir girtis tokiais dalykais. Berniukui bus jau kokie trys metukai...
– Nelabai gražu iš tavo pusės, – pasakė patylėjęs dėdė, – jeigu vaikas tikrai tavo, jis turi turėt ne tik motiną, bet ir tėvą. Negerai, kad vaikas auga be tėvo, o ypač kai tėvas gyvas, sveikas ir visai neblogai gyvena. O ką? – staiga jis pralinksmėjo, – baigsim statyti namą, nuvažiuosi ir atsiveši abudu čia į Kanadą. Ot ir bus... Į naują namą – nauja šeimininkė. Ką pasakysi?
– O dėde, tikrai nieko prieš? – nudžiugo Aleksas, – išvažiuodamas aš panašiai taip ir buvau pažadėjęs.
– Na, matai, tau kitaip ir negalima. Jeigu davei pažadą, turi jį tęsėti, – dar pamokė dėdė. – Nuvažiuosi, apsiženysi, o kai parsiveši žmoną, tada jau ir prasidės tikras gyvenimas.